
Pasirodo, Šiaulių miesto savivaldybės informacija Joniškio verslą pasiekia, o čia už kelių šimtų metrų-kilometro ausys negirdi ir akys nemato. Vilniaus gatvės verslininkai, vai, ko jūs tokie mirę? Kaimas, letargo miegas, pastrigimas ir apsiniaukimas – taip pasakytų cinikė draugė iš Radviliškio. Kur jūs buvote, kai Šiauliuose, Fotografijos muziejuje, vyko diskusija dėl pėsčiųjų bulvaro ir amfiteatro vizijų? Kyla klausimas: ar puodynėse tiek jau daug pinigų ar tiesiog nebesibaiminama dėl klientų srauto. Gal auga kaip ant mielių? Tikrai? Miestas traukiasi, bulvaras niūrus, verslą, pasirodo, čia be girdyklų ir maityklų gali „daryti“ dėvėtų rūbų parduotuvės. Viskas prasideda nuo dialogo, kurį kaip tik ir bandė užmegzti vietinė valdžia.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Tik keli ryškesnių verslų, NVO atstovai, universitetas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, architektai ir net verslininkai iš Joniškio pasirodė diskusijoje. Ir jei jau nieko tikslaus nepasiūlė, tai bent jau sugebėjo pasiskųsti ir išsiverkti. Ir kontaktais apsikeisti. Moralą skaityti toliau straipsnyje.
Kur jūsų vizijos, versluonys?
Kaip žinia, Kauno senamiestyje prieš 5 metus irgi nelabai smagu ir jauku būdavo – tą patvirtino Kauno atstovai, diskusijoje dalyvavę nuotoliniu būdu. Jų ištempę ausis klausėsi puslankiu susėdę discussant'ai. Po to – klausimai, pasisakymai, skundai, šiek tiek detektyvo dėl šulinio ir elektros ir – „vajėzus, kiek čia pinigų sukišta“ ir t. t.
Kaip kauniečiams pasisekė atgaivinti ir įveiklinti savo senamiestį? Pasirodo, pirmiausia iniciatyva ir noras turi kilti iš „apačios“ (vietos verslai), o savo ruožtu Savivaldybė turi duoti Laisvę veikimui, veiksmui su tuo, kas kartais ne visada leidžiama Įstatymo.
Kaip sakė Kauno senamiesčio draugijos valdybos pirmininkas Edmundas Kolevaitis, savivaldybė viena nieko nepadarys. „Viskas buvo daroma pačios draugijos iniciatyva, savivaldybė finansuoti pradėjo vėliau. Turėtų atsirasti kažkokia kritinė masė verslininkų entuziastų, kažkokių žmonių. O savivaldybė turi sudaryti aplinkybes, sąlygas, paremti ir dalyvauti kartu“, – bendradarbiavimą pabrėžė E. Kolevaitis.
Štai ką gali atnešti iniciatyva „nuo savęs“. Naujas požiūris – prašom. Žmonės tikisi, kad štai yra Savivaldybė, va, gi stovi! Ir ji turi suorganizuoti, viską padaryti. „Miestas priklauso miestiečiams, kiekvienas turi įdėti savo pastangų, kad miestas būtų geresnis ir gražesnis, o savivaldybė gali padėti. Ji negali visko padaryti, jos resursai taip pat yra riboti – tiek intelektiniai, tiek finansiniai. Bet jeigu iš miestiečių nebus iniciatyvų, bet kokie projektai bus arba labai sunkiai įgyvendinami arba greičiausiai tuoj užsibaigs“, – sakė E. Kolevaitis.
Pakartokim: „Kul-tū-ra“
Kas atneša tą gyvumą? Ne pristatytos kavinės, restoranai, kitos maitinimo ar gėrimų vartojimo įstaigos. Būtent išdirbta ir laiko patikrinta kultūra! Še tau. Grupė Kauno verslininkų, kurie buvo įsikūrę Vilniaus gatvėje, Kaune, tiesiog pradėjo organizuoti renginukus, kiek leisdavo jėgos, kiek galėjo investuoti. Ir senamiestis pasidarė įdomus. Žmonių pradėjo daugėti, pradėjo kurtis naujos kavinės, nauji barai, nauji restoranai.
Su miesto pinigais ne kažką tepadarysi – kultūra ir renginiai reikalauja gana didelių lėšų ir pastangų. Tad pirmiau reikia akcentuoti ne maitinimą ar pagirdijimą, bet jaukią erdvę bendravimui…Popso ar bumčikų senamiestis neįsileidžia, čia skleidžiasi kultūringas vyksmas. O tolesnis pranešėjų iš Kauno uždavinys – senamiesčio, kaip išskirtinės miesto dalies, statusas. „Jai negali galioti įstatymai, kurie galioja miegamajame rajone. Žadame veikti iki įstatymo pakeitimo. Senamiestis turi turėti specialų statusą, nes jis yra jaukiausia vieta gyventojų, užsieniečių pritraukimui keliant miesto prestižą“, – sakė pirmininkas. Pasirodo, atsiradusi muzika, šurmulys iš ten gyvenančiųjų papylė skundų ir konfliktų, policija nežinojo ką daryti, tačiau situacija normalizavosi. O jeigu kokia gyventoja negalėjo apsiprasti su triukšmu, tai verslininkai pasiryžo ir nupirko jos butą. Jeigu nori gyventi ramiai, yra kitų vietų ramybei. Galų gale pailsėsim kape!
„Kauno senamiesčio draugijos“ vadovė Aistė Grybauskienė pripažino, kad tik šiemet pirmą kartą pavyko sistemiškai visos vasaros metu įgyvendinti projektą „Kauno senamiestis gyvai“. Kiekvieną vasaros savaitgalį nuo ketvirtadienio iki sekmadienio kiekvienoje iš trijų stovinčių scenų sklido džiazo muzika, galėjai išgirsti saksofoną, akordeoną. Tokie vakarai neįpareigoja, jie kuria emociją ir traukia žmones.
Kauno vicemeras Povilas Mačiulis pripažino, kad į kai ką tenka žiūrėti pro pirštus. „Gatvė nėra plati. Mes leidome verslininkams stalus ir kėdes statytis ant važiuojamosios kelio dalies. Jeigu pažiūrėti teisiškai, tai negali pravažiuoti nei greitosios, gali kilti tam tikrų įvairiausių situacijų. Kai suteiki autonomiją klausimus spręsti patiems, jiems patiems pasidaro įdomu“, – sakė jis.
Kas gero, šiauliečiai?
Šiaulių miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Mendoza-Herrera liko nustebusi. Paaiškėja, kad iki šiandien Savivaldybėje veikė mistiškas informacijos vakuumas. Labai daug pasiūlytų idėjų buvo kažkaip „nurašomos“ ir liko gulėti archyvuose. Nauja valdžia gi nesiknis po senus popierius. Prašymai ir pasiūlymai atrakcijoms, krūva projektų, kuriuos pasiūlė mūsų miesto kultūra, – buvo-nebuvo.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza siūlė neapsiriboti maitinimo įstaigomis. „Turime faktus – atsidarė Fotografijos muziejus, šie metai mums pirmieji. Ir dabar statistika. Muziejų naktys: pas mus buvo 4500 lankytojų per keturias valandas, kai Šiauliuose buvo organizuojama Kultūros naktis – 1000, per Šiaulių dienas – 50 žmonių. Kodėl? Jeigu mus apstato „tapkių“ pardavėjais, suzombėjusių žmonių veidai eina pirmyn-atgal“, – turgaus pobūdžio miesto švente skundėsi direktorius.
Pasirodo, muziejus nuolat siūlė įvairias veiklas lauke su atrakcijomis ir edukacija, na, kad ir didžiųjų miesto švenčių metu. „Mūsų iniciatyva visada atsiduria į sieną. Tai leiskite tą veiklą vystyti“, – prašė direktorius.
O amfiteatras? Gal ir kažką galėtų, bet kol kas jis yra gana silpna grandis. Pirmiausia – jame Kultūros centro organizuojami renginiai formalūs, nepritraukia žmonių… Bestogis – didesnių masinių pasirodymų nepadarysi. Galbūt tai taptų jaunimo erdve apjungus su čia pat esančia visiškai be veiklos sporto aikštele, ypač kai ją papildytų universitetinė aplinka.
Šiaulių universiteto studijų prorektorius dr. Remigijus Bubnys dar priminė, kad universiteto fakultetai, rektoratas su administracija planuoja koncentruotis bulvare ir jis matytų gražią universiteto viziją inicijuoti neformalias veiklas tiek dėstytojams, tiek studentams pasimokyti, o kur dar atviras laboratorijos centras. Sporto aikštelė, kuri visai nefunkcionali, galėtų tapti daugiafunkcis ir kartu poilsio kompleksas šalia amfiteatro…
Architektas profesionalas Vytenis Rudokas tarė – kiek gyvena Šiauliuose, tiek pat girdi tuos siūlymus. „Pirmiausia aš suprantu jus visus, tik nežinau, ką daryti šitame „bardake“. Visi teisūs. Valdžia kaltinama viskuo, kas buvo iki jų. Patys save kaltiname – visi dalyvavome procesuose, bet tai netapo kūnu. Mano galva, visos tos gražios idėjos netgi yra įteisintos įstatymo nustatyta tvarka detaliuosiuose – mes jas seniausiai turime, tik nemokame paversti kūnu“, – sakė architektas.
Lieka tik apsispręsti. Jokių stumdymų vienas ant kito – jei jau sėdi visi šitame liūne, tai visi ir vargsta ir kalba viena kalba. Reikia revoliucinės situacijos! Turi ir gali Šiauliuose atsirasti ta vieta, kuri išjudins visus.

Tik keli ryškesnių verslų, NVO atstovai, universitetas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, architektai ir net verslininkai iš Joniškio pasirodė diskusijoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



