Naujas A. Mockaus atradimas – vėjažuvių žvejyba.
Asmeninio albumo nuotr.

Greta JANČIAUSKIENĖ
Vakar, birželio 27 dieną, visi pasaulio žvejai šventė Tarptautinę žvejų dieną. „Šiaulių naujienų“ žiniomis, tokią aistrą turi ir Seimo narys, Ekonomikos komiteto, Energetikos bei Jūrų ir žuvininkystės reikalų komisijų narys Arvydas Mockus. Apie lydekos blaškomą guminę valtį, apie „meškerės draugus“, apie ypatingus patiekalus iš žuvies ir daugelį kitų smagių dalykų – „Šiaulių naujienų“ skaitytojams tiesiai iš „užkietėjusio“ žvejo lūpų.
– Kada susidomėjote žvejyba?
– Aš užaugau ant Jūros upės kranto Tauragėje. Todėl jau nuo mažens žvejyba atsirado mano gyvenime. Apie dvidešimt metų esu ir medžiotojas, tačiau per šį laikotarpį nesu nė vieno žvėries nušovęs. Ir visai ne todėl, kad nepataikiau, o dėl to, kad dūšia neleidžia. Prioritetą skiriu žvejybai, nes pagavęs žuvį gali ją paleisti, o nušauto žvėries nebepaleisi.
– Daug laiko skiriate žvejybai?
– Vos atradęs laisvą minutę skubu prie Šiaulių jūros, Kuršių marių, Nemuno. Mėgstu žvejoti visais metų laikais, tačiau labiausiai – žiemą. Žvejybos dėka esu susiradęs tikrai daug, jei galima taip pavadinti, „meškerės draugų“. Tai su jais žiemą žvejojame stintas. Beje, esu išsilaikęs teises, turiu pažymėjimą, tad esu pramoginio laivo kapitonas. Turiu savo žvejybinį kateriuką. Šiltuoju metų laiku labai mėgstu Kuršių mariose gaudyti ešerius, starkius, menkes. Visai neseniai atradau ir dar vieną naujovę – pradėjau žvejoti vėjažuves. Turiu dar vieną svajonę – Baltijos jūroje pagauti lašišą. Esu menkes, plekšnes, ešerius jūroje žvejojęs, bet lašišos dar nemoku ir kol kas mokausi, kaip tai reikia daryti su specialia įranga. Nuo kranto mėginau, bet...
– Koks buvo įsimintiniausias įvykis?
– Esu ištraukęs apie pusantro kilogramo lydeką. Betraukiant, ją pačiupo kita, gal kokių šešių-septynių kilogramų lydeka, ir pradėjo mano guminę valtį nešti. Panešusi maždaug trisdešimt metrų, ji paleido ant mano kabliuko užkibusią žuvį. Kadangi šiai lydekai pavyko ištrūkti iš kitos žuvies nasrų, nusprendžiau ir aš ją paleisti. Kad jį būtų dukart laiminga. Tiesa, tai nebuvo didžiausias mano laimikis. Esu pagavęs ir maždaug aštuonių kilogramų lydeką. Kartą padėjau draugui ištraukti apie 10 kilogramų sveriančią lydeką. Taip pat tvenkinyje esu pagavęs maždaug penkių kilogramų eršketą.
– Visada paleidžiate pagautas žuvis?
– Ne, nesakau, kad visas paleidžiu. Kai kurias pasilieku ir suvalgau. Nesu didelis mėsos mėgėjas.
Retkarčiais su draugais pasikepame šašlykų, tačiau man kur kas labiau patinka žuvis. Galiu ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei valgyti. Bet aš visada pasiskaičiuoju, kiek galiu suvalgyti, kiek turiu laisvo laiko, ir jeigu žinau, kad neturėsiu laiko jų paruošti, paleidžiu.
– Ne tik imate, bet ir duodate?
– Kadangi žvejyba – didžiulis mano malonumas, nusprendžiau, kad reikia ne tik gaudyti žuvis, bet ir gamtai kažką padovanoti. Jau ketveri metai, kai nuperku įvairių žuvų: lynų, lydekų, amūrų, ir paleidžiu į Šiaulių jūrą. Visi juokiasi ir tikina, kad Šiaulių jūra – didžiulis vandens telkinys, todėl nėra šansų, kad kada nors pagausiu paleistas žuvis, bet tai yra mano noras iš didžiausio malonumo.
Tiesa, vienais metais žiniasklaidai buvau papasakojęs apie šį savo poelgį, tai žvejai, kurie nesirūpina gamtos tausojimu, pamatė, kur tos žuvys paleistos, ir ramia sąžine pradėjo tas mažas lydekaites gaudyti. Žinoma, man negaila, kad kitas gaudo, bet skaudu, jog neužaugusi žuvis yra dedama į keptuvę. Atrodo, kad žmonės miršta iš alkio.
– Inicijavote akciją „Grąžink upei žuvį“.
– Taip, pasiūliau šią akciją Aplinkos apsaugos ministerijai. Jos dėka kiekvienas žmogus galėtų prisidėti prie gamtos išteklių gausinimo ir pagal poreikį nupirktų mažų žuvelių, kurios būtų paleistos į įvairius Lietuvos vandens telkinius. Tiek aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, tiek viceministras Linas Jonauskas teigiamai priėmė šį siūlymą. Aš apskritai džiaugiuosi šių žmonių veikla ne tik dėl žuvų, bet ir dėl žvėrelių saugojimo. Tikiuosi, kad ir toliau visais įmanomais būdais bus kovojama su kone baisiausiu reiškiniu Lietuvoje – brakonieriais. Kai plaukioju Kuršių mariose, savo akimis matau, kokia ten tragiška situacija. Ne žvejai, ne kormoranai didžiausią žalą gamtai daro, bet būtent tie juodieji brakonieriai, kurie primeta tinklų ir, jeigu būna reidai, tas žuvis palieka. Tai žiaurus reiškinys Lietuvoje, kuris tikriausiai daugeliui šalių net nesuprantamas. Ir mano moralė to nesupranta.
Akciją „Grąžink upei žuvį“ palaikė ir nemaža dalis gyventojų, kurie skambino, dėkojo, siūlė savo variantus, kaip šią akciją galėtumėme patobulinti. Smagu, kad sulaukiau skambučių ir iš tokių žmonių, kurie su žvejyba apskritai neturi nieko bendra.
– Turite tradicinį patiekalą, kuriuo nudžiuginate artimuosius?
– Turiu nebrangiai nusipirkęs tokią amerikietišką rūkyklėlę, kurioje per dvidešimt kelias minutes gali pusiau išrūkyti, pusiau iškepti bet kokią žuvį ir pavaišinti kaimynus, draugus. Dar vieną patiekalą sužinojau iš Nidos žvejų. Jie papasakojo, kaip iš ešerio filė pagaminti „silkę“. Niekas net nesupranta, kad iš tiesų valgo ešerį, bet skonis net skanesnis nei silkės. Nepykite, bet recepto neišduosiu, nes nebebus kaip nustebinti svečių. Tiesa, pats skaniausias dalykas, kurį moku geriausiai gaminti – žuvienė. Kartais juokiuosi, kad moku kavą su kavos aparatu pagaminti, moku kiaušinius išvirti ir moku labai skanią žuvienę išvirti. Bežvejodami su žvejais pasidalijame ir žuvienės receptais. Tačiau žuvienė – kūrybinis dalykas. Svarbu žinoti pagrindinius ingredientus, o paskui jau fantazija... Jeigu nėra galimybių, verdu puode, o jei yra galimybės – ant laužo „špižiniame“ puode. Nežinau, ar pataikavo, bet visi, kas ragavo, gyrė. O ir man labai patinka. Kaip Nidoje sakoma: „ŽiAuriai skanu.“
– Kokias savybes ugdo žvejyba?
– Aš manau, kad žvejyba ugdo nemažai žmogaus savybių. Ypač susikaupimą, gebėjimą pabūti su savimi, taip pat kantrybę, išmintį... Tai labai praverčia ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir politikoje.