Seimo narys A. Mockus su žmona Aurelija.
Asmeninio archyvo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
„Šiuo metu populiaru didžiuotis savo turtais, pasiekimais versle, o aš didžiuojuosi glaudžiais santykiais su savo vaikais, su šeima, draugais, kurie mane palaiko“, – sako Seimo narys Arvydas Mockus, tikindamas, kad nėra buvę tokių metų, jog mylimos atžalos nepasveikintų jo su Tėvo diena. O ir jis pats niekada nepamiršta pasveikinti savo tėčio. „Pirmasis birželio sekmadienis, kaip taisyklė, prasideda nuo skambučio tėčiui“, – šypteli jis.
– Kuo, jūsų nuomone, reikšminga Tėvo diena?
– Manau, kad tai viena iš dienų, pagerbiančių tėvą, kuris, panašu, per daug metų yra šiek tiek nustumtas į šoną. Visada prisimenamos moterys, mamos. Štai Motinos diena, Kovo 8-oji ir pan. Anksčiau buvo juokaujama, kad vasario 23-ioji yra vyrų diena, nors iš tiesų taip nebuvo.
Mano nuomone, vaikams tiek tėvas, tiek motina yra labai svarbūs, o tokios šventės suteikia galimybę pagerbti savo tėvus.
– Pats sveikinate savo tėvą?
– Žinoma. Taip jau atsitiko, kad mano tėvai išsiskyrė, kai aš tik baigiau mokslus. Tiek anksčiau, tiek dabar kai kuriose šeimose galvojama, kad pagrindinis tikslas šeimoje – vaiko užauginimas. O kai šis užauga, nei tarp tėvų, nei tarp jų ir vaikų nebelieka nieko bendro. Negaliu sakyti, kad ryšys tarp manęs ir tėčio nutrūko. Nors dabar jis turi kitą šeimą, bet vis dar bendraujame. Nėra buvę tokių metų, kad aš jo nepasveikinčiau. Pirmasis birželio sekmadienis, kaip taisyklė, prasideda nuo skambučio tėčiui. O tada jau laukiu, kada ir mano vaikai mane pasveikins.
– Pasveikina?
– Turiu du nuostabius vaikus: dukrą ir sūnų. Dukra, mokslus baigusi Danijoje, šiuo metu dirba tarptautinėje audito kompanijoje Vilniuje, sūnus yra Kanados karališkojo banko viceprezidentas Londone. Labai didžiuojuosi savo vaikais ir džiaugiuosi, kad jie, užimdami aukštas pareigas ir būdami labai užsiėmę, visada atranda laiko ir pasveikina. Galbūt ne visada gali grįžti, bet skambučio visada sulaukiu.
Galiu drąsiai teigti, kad gyvenime tvirčiausias stuburas ir ramstis yra mano vaikai, šeima, draugai, kurie mane palaiko. Tikrai būna momentų, kad ir su neteisybe susiduri, ir aplinkiniai, kuriems galbūt kažkada atidavei savo jėgas, nusigręžia ir išduoda. Ir versle pakilimai bei kritimai lydi. Žinoma, dėl nesėkmių kremtiesi, išgyveni, bet žinai, kad turi užnugarį – savo šeimą, kuri visada palaikys.
– Ar jūsų šeima turi kokių nors tradicijų?
– Yra viena stipri tradicija, kuri gyva dar nuo tada, kai pats buvau mokinys. Per kiekvienas Kūčias mes važiuodavome į kaimą pas senelius. Susirinkdavo visa giminė su savo atžalomis. Pamenu, šventiniu laikotarpiu mokyklose buvo organizuojami įvairūs renginiai. Tai klasės draugai eidavo į diskotekas, o mane tėvai išsiveždavo į kaimą. Tuo metu būdavo net šiek tiek pikta, tačiau dabar labai džiaugiuosi šia tradicija.
Kūčių vakaras yra ta šventė, kai į namus grįžta vaikai, kai susiburia visa šeima. Kadangi senelių jau nebeturiu, dažniausiai švenčiame su artimaisiais, giminėmis. Beveik ištisus metus mes gyvename sode, o per Kūčias grįžtame į namą, kurį turime mieste, kur yra mūsų šeima, kur galime džiaugtis, kad turime vienas kitą. Beje, turime vieną taisyklę – Kūčių vakarą paslapčia po eglute kiekvienas padedame dovanas ir tik ryte pasidžiaugiame, kas ką gavome. Šv. Kalėdų dieną pasveikiname dukrą su gimimo diena ir vėl pasukame į skirtingas puses. Per tiek metų yra buvę vos keli kartai, kai vaikai negalėjo parvažiuoti.
– Galbūt planuojate organizuoti renginį Tėvo dienos proga?
– Tiksliai nežinau, ar miestas turi tokį netradiciškai tradicinį renginį. Galbūt ir ne. Žinote, aš organizuoju kalėdinį vakarą, noriu ir pavasario šventę suorganizuoti. O Motinos ir Tėvo dienos... Rankos nesugeba visko aprėpti.
Kai mano sūnus mokėsi Honkonge, vėliau Amerikoje, dalyvaudavo šio universiteto organizuojamose aštuonviečių varžybose. Jis buvo vienas iš rinktinės narių. Sūnus pasakojo, kad visi komandos nariai puikiai supranta, jog kiekvienas grybštelėjimas irklu lemia bendrą komandos rezultatą. Šis įgytas gebėjimas dirbti komandoje vėliau lėmė tai, kad sūnui pavyko susirasti puikų darbą, nes darbdaviai vertino ne tai, kokie yra tavo rezultatai, o tai, kaip tu sugebi dirbti komandoje. Ši savybė Amerikoje ypač vertinama.
Buvo įvertintas ir mano dukters gebėjimas dirbti komandoje. Ji minėjo, kad tiek anksčiau, kai dirbo Teisingumo ministerijoje, tiek dabartinėje audito kompanijoje daugelį darbų ji sugebėtų atlikti greičiau ir kokybiškiau dirbdama viena. Tačiau darbdavys vertina ne tai.
Politikoje lygiai taip pat reikia vieningos komandos. Deja, mano susikurto idealo šiandieninė politika neatitinka. Dėl to nesuorganizuojami ir kai kurie renginiai, kurie būtų naudingi miestui, reikalingi žmonėms. Vienas jų visų nesukursi. Yra Savivaldybė, yra Kultūros skyrius, mes – Seimo nariai, daug aktyvių politikų, visuomeninių veikėjų. Jei visiems pavyktų „irkluoti“ vieningai, daug daugiau pasiektume miesto labui, rezultatai būtų aukštesni.
– Ko Tėvo dienos proga palinkėtumėte sau?
– Stiprybės ir sveiko užsispyrimo politikoje. Manau, jog yra ne viskas daroma, kad mūsų miestas būtų gražesnis, kad būtų sukurtos geros darbo vietos, kad žmonės jaustųsi gerai. Tikrai aplink matau daug miestų ir miestelių, kur truputį kitaip tvarkomasi ir žiūrima. Tėvo dienos proga noriu sau palinkėti stiprybės ir sveikatos, kurią nuolat stiprinu. Ištisus metus grūdinuosi atvirame vandenyje, Šiaulių jūroje ar kitame vandens telkinyje. Taip pat linkiu, kad mano svajonės ir norai ne tik dėl savo šeimos, bet ir dėl visų šiauliečių gerovės būtų įgyvendintos. Noriu savo patirtimi pasidalyti su kitais žmonėmis.
O potencialo dar turiu. Nuolat tobulėju, mokausi, domiuosi pačiais įvairiausiais dalykais, kurie gali būti naudingi ne tik miestui, bet ir šaliai. Štai sūnaus dėka gavau knygą nuo žinomo savaitraščio „The Economist“ žurnalisto Edvardo Lukaso, kurioje gimtadienio proga jis užrašė man sveikinimą ir palinkėjo sėkmės siekiant savo tikslų. Ir aš jų siekiu.
Aš visada buvau tarp geriausiųjų visose srityse. Mokykloje buvau vienas geriausių mokinių, universitetą baigiau aukso medaliu, gavau įvairiausių diplomų, vardinių stipendijų. Esu daugelio kultūrinių renginių, projektų, iniciatyvų rėmėjas. Nelieku abejingas gabiam jaunimui. Ketverius metus finansavau vaikino mokslus aukštojoje mokykloje. Labai džiugu, kad mano pėdomis seka ir sūnus, kuris yra vienas iš projekto „Didysis brolis“ įkūrėjų, iniciatorių. Ši Londone esanti organizacija apmoka jaunimo mokslą, padeda integruotis visuomenėje, susirasti darbą bankininkystės, finansų, teisės srityse. Be to, šiuo metu sūnus finansiškai remia gabios mergaitės mokslus, kuri studijuoja viename Londono universitete. Taigi gyvenime ir tuo labiau politikoje nenoriu būti vidutinybe. Būti vien dėl to, kad būčiau – ne mano tikslas. Politika nėra mano pragyvenimo šaltinis.
Kartais žmonės sako, kad va iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų jūs gaunate priedus, atlyginimus. Į politiką aš atėjau galbūt ne toks, kaip kiti – turiu savo verslą. Žinoma, dabar jam negaliu tiesiogiai vadovauti, bet tai yra šeimos verslas ir aš iš jo išgyvenu. Mano firma per metus sumoka didžiulius mokesčius, taigi aš tikrai išlaikau ne tik save, bet ir daugybę kitų žmonių. Politika man tiesiog suteikia galimybę pasidalyti savo žiniomis su kitais, padeda realizuoti savo ambicijas, sugebėjimus.
– Kaip suprantu, politinės karjeros dar nebaigsite?
– Žinote, dažnai žmonės skambina, ateina ir klausia, ar pasibaigus kadencijai liksiu politikoje. Jaučiu ir žinau, kad yra žmonių, kurie mato mano sėkmę, vertina pasiekimus, tiki manimi ir aš tuo labai džiaugiuosi. Deja, tikriausiai yra ir tokių, kurie gal net pavydi, jog galiu laisvai pasirinkti, ar būti politikoje, ar ne. Visiems smalsuoliams galiu pasakyti, kad nemanau, jog per vieną kadenciją aš spėsiu įgyvendinti savo planus, norus, perduoti savo patirtį.  Esu Seimo Ekonomikos komiteto narys, pro mano rankas pereina visi projektai, susiję su jūrų, oro, sausumos, transporto klausimais. Taip pat dirbu Energetikos, Jūrų ir žuvininkystės, Kriminalinės žvalgybos komisijose. Turėdamas tiek patirties jaučiu pareigą tęsti pradėtus darbus toliau. Taigi, šia kadencija aš tikrai nesiruošiu baigti savo karjeros Seime, tuo labiau – politikoje. O žmonės jau patys pasirinks, kas jiems artima, patikima, reikalinga.

Nuotraukoje – A. Mockaus sūnus Daumantas ir dukra Dovaldė.
Asmeninio archyvo nuotr.