A. Karalius: „Architektūra turėtų gimti tokia, jog į ją gatvėje norėtųsi atsisukti, tarsi į merginą.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Lietuvos architektas Audrys Karalius Šiaulių dailės galerijoje skaitė paskaitą „Architekto vaidmuo miegančiosios gražuolės gyvenime“. Jis ragino susimąstyti, kas yra miegančioji gražuolė: trofėjus, nuotykis, pacientė?
Kalbėjo apie architektūrą ir urbanistines problemas. Analizavo, kodėl mieste dygsta neigiamą įvaizdį formuojantys pastatai. Svarstė, ar tai yra tik architekto kaltė.
Visi architektai skirtingi
„Miegančioji gražuolė yra kontekstas. Bučinys – pretekstas. Architekto misija – pabučiuoti kontekstą. Architekto projektas taip pat gali būti pretekstu, kuris kontekstui suteikia gyvybę“, – kalbėjo architektas.
Jo teigimu, architektas nėra standartinis vieno tipo personažas. Egzistuoja du pagrindiniai tipai: „Homo sapiens“ ir „Homo consummatus“. Pirmojo tipo architektai yra vedami minčių, aistros, jų tikslas – orientuotis į vietos pagerinimą. Antrojo tipo specialistai yra orientuoti į verslo, naudos, pinigų darymą.
Miegančiosios gražuolės miegamajame jų elgsena absoliučiai skirtinga. Vieni tai mato, kaip natūralių poreikių tenkinimą, kiti – pasirodymą, veiksmą. „Homo sapiens“ ieško darnos su kontekstu. O „Homo consummatus“ varomoji jėga – naujumo kultas.
Nauja – ne visuomet kokybiška
Specialistas pasakojo, kad naujumo kultas ypač pastebimas šalyse, kurios išsivadavo iš sovietinės priespaudos. Ten klaidingai manoma, kad viskas turi būti daroma naujai, tarsi tai savaime yra kažkoks gėris. Neatkreipiant dėmesio, ar naujai – reiškia kokybiškai.
„Nežinau, kaip Šiauliai, bet Kauno savivaldybė turi įvaizdžio formavimo grupę, daromi Kauno prekės ženklai ir t. t. Manau, tai yra visiškas marazmas. Normaliu atveju sveikos psichikos mieste ir savimi pasitikinčioje visuomenėje įvaizdis neturi būti daromas. Įvaizdis turėtų būti sveikame mieste kaip pasekmė“, – akcentavo specialistas.
Architekto nuomone, niekam nereikėtų aiškinti, kokie jie yra protingi, talentingi, mokantys daug kalbų ir pan. Jeigu kas nors iš šalies pastebi, kad šios savybės yra vertingos, tai ir yra tikrasis įvaizdis.
Anot jo, specialus įvaizdžio formavimas yra negatyvus ir tikrovę iškreipiantis reiškinys. Tai ne visai tikras gyvenimas, bet tam tikra surežisuota projekcija. Architektūriniai procesai, kurie persikelia į įvaizdžio formavimą, įvelia ir architektus, ir visuomenę į tokį bergždžią savęs apgaudinėjimą.
„Nesveikos“ architektūros netrūksta
Architektūra visada turi nešti naudą. Pirmiausia vartotojui, sąlyginai – užsakovui. Kadangi architektūra, kokia ji bebūtų – visuomeniška ar vidinė, visada daugiau ar mažiau yra viešoje erdvėje. Todėl pirmas naudos faktorius turėtų būti vietos pagerinimas.
Grįžtant prie pasakos apie „Miegančiąją gražuolę“, galima teigti, kad princesės pabučiavimas ir yra pagerinimas arba vaisingumo, derlingumo suteikimas. Žodžiu, pabučiuota mergina pražysta, pabunda.
„Apskritai, jeigu kalbame apie architektūrą, moteris yra labai gera medžiaga. Vyras architektūriškas, moteris – urbanistiška. Jeigu ne ji, urbanistikos nebūtų. Jeigu nėra santykio su miegančiąja princese, architektūra nepražysta, neužauga, neišdygsta ir „neatsitinka.“
A. Karalius sakė, kad Lietuvoje „neatsitinkančios“ architektūros yra neregėtai daug. Pažvelgus į mus supančius pastatus, kvartalus, atrodo, kad jie tarsi gimę ne toje šeimoje. Kitaip tariant, nėra jų santykio, kontekstualaus dialogo su gamta, pagalbiniais pastatais.
„Man atrodė, kad su tarybiniais laikais baigsis tas marazmas, tos nesąmonės, kad pradėsime gyventi normalioje, sveikoje, darnioje architektūroje. Deja, taip neįvyko“, – kalbėjo jis.
„Piratnamiai“ – akivaizdus simptomas
Architektas su paskaitoje dalyvavusiais šiauliečiais pasidalijo prisiminimais apie Šiauliuose aplankytą „piratnamį“.
„Kažkada vietinis gyventojas man parodė „piratnamį“ Šiauliuose. Parodė kaip baisų reiškinį. Kiti sakė, kad tai linksma, o aš galvoju, jog tai yra simptomiška. „Piratnamis“ yra kaip Tadas Blinda. Tai maištas, sukilimas prieš imperinę architektūrą. Prieš neteisingą architektūrą, kuri yra suprojektuojama nekomunikuojant su miesto centru“, – savo nuomonę išsakė architektas.
Pranešėjo aiškinimu, kadangi architektai nekomunikavo arba tai užkodavo netinkamai, vietiniai Tadai Blindos sukilo ir „piratnamį“ pasidarė kaip heksogramą.
Atviravo, kad Šiauliai galbūt galėtų būti pusantrinių aukštų sostinė. Esą čia netrūksta daugiabučių pastatų, kuriuose įsikūrę stomatologai, būrėjai ir t. t.
„Anksčiau, kaip ir daugelis kitų architektų, galvojau, kad tai yra negražu. Tačiau dabar manau, jog tai sveika. Miestas pats kovoja su neteisinga architektūra. Kitaip tariant, miegančioji princesė tą bučinį, kurio negavo iš princo, pasiima iš bet ko. Miestas per tokius „nešvarius“ reiškinius save realizuoja kaip vanduo, kuris veržiasi per kiekvieną užtvankos plyšį, kad galėtų atlikti savo misiją“, – paaiškino A. Karalius.
Prarandamas istorinis žavesys
Apskritai visi miestai yra vyresni už mus. Tai reiškia, kad architektai, visada ateina į kažkieno paliestą, pretenduotą vietą. Todėl jeigu architektas turės didelį ego, bet neturės klausos, nieko nepasieks.
Per klausos neturinčius architektus netenkama daug geros architektūros arba viskas realizuojama netinkamame kontekste.
Žodžiu, klausos faktorius yra be galo svarbus. Jeigu architektūrinės intervencijos galėtų virsti į architektūrines inkrustracijas, bendras Lietuvos vaizdas labai pasikeistų.
Pasaulis, ypač Vakarai, praranda savo autentiškumą. Kenčia nuo nepaliaujamo naujinimo. Nuo nuvertinimo to, kas yra bent kiek sena ar šiek tiek susidėvėję. Žodžiu, vakariečiams viskas turi būti nauja kaip ledas.
„Laikantis tokios nuostatos, visas pastatų žavesys išpilamas į istorijos dugną. Visuomenė praranda ištisus be galo spalvingus sluoksnius civilizacijos knygose“, – pabrėžė architektas.
Anot jo, sveikoje visuomenėje nesistengiama laikytis to laikmečio madingo formato. Priešingu atveju architektų projektai, architektūra tampa kaip dezodorantai ar oro gaivikliai, nesvarbu, kad kvepiantys skirtingai, bet vis tiek labai panašūs.
Geros architektūros turėtų daugėti
Reziumuodamas A. Karalius akcentavo, kad kiekvienas architektas pirmiausia turi būti optimistas. Antra, architektas turi būti patinas. Jo mintys, pastangos, veiksmai nukreipti tik į rezultatyvų vietos pagerinimą. Žodžiu, architektūra turėtų gimti tokia, jog į ją gatvėje norėtųsi atsisukti tarsi į merginą.
