Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šiandien nieko nebestebina kasdieniai pranešimai apie emigruojančius lietuvius – medikus, statybininkus, studentus, menininkus... Vis daugiau laiko praleidžia užsienyje ir ne vieną talentą išugdęs muzikas Arijus Ivaškevičius. Atrodo, dar taip neseniai jų širdyse liepsnojo šventas žodis „Lietuva”. O dabar... O kaip yra dabar, kada duonos kąsnis tapo nebe toks skalsus?

Pasidalyti mintimis apie tai (ir ne tik apie tai), sutiko žinomas meno ir kultūros puoselėtojas, pianistas ir pedagogas Arijus Ivaškevičius.

- Arijau, metai bėga. Žinau, kad esi nusprendęs palikti gimtuosius Šiaulius ir vis dažniau dirbti išvyksti į Vokietijoje esantį Niurnbergo miestą...

- Myliu Lietuvą, apdainuotą  Maironio, J. Marcinkevičiaus, išaukštintą J. Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio ir išpuoselėtą J. Jablonskio. Bet... Prabundi ryte, ir supranti, jog esi gyvas komunistiniu kapitalizmu. Kad vieta, kurioje turėjai būti tu, jau seniai okupuota tautinio „partorgo“, paklūstančio ne sąžinės ir Dievo valiai, bet visagaliui pinigui...

Kiek čia beliko gyventi? Draugai, kaip lapai krenta, o man taip norisi F. Šopeną  ar M. Legrandą  groti ne verslininkui, kuris mane nupirko, bet žmogui, kuris pravirksta klausydamasis muzikos...

Ir visa tai aš surandu ten, toli nuo savo Tėvynės...

- Nejaugi Lietuvoje nebėra tokių klausytojų?

- Tikras lietuvis verkia dėl  Zvonkės ir Radžio, supranta Cololo ar Šapro humorą, ir dievina Saulėną. Tautinis partorgas su pasitenkinimu atriekia šiems meno puoselėtojams didelį gabalą biudžetinio torto ir išdidžiai atsistoja koncerto metu šalia. Kartais dar ir uždainuoja drauge (juokiasi...) Dieve, kaip gražu! Trys milijonai klausytojų ir... du milijonai rinkėjų.

- Ironizuoji? Pyksti? Ar kas tai?..

- Visuomet stengiuosi sakyti tiesą į akis, už kurią vieni tave myli, o kiti - neapkenčia. Aš ir pats savęs klausiu: kas aš esu? Molis, iš kurio Dievas nori nulipdyti savo kareivį ar transformeris, kurį kiekvienas turtingas užsakovas sukinėja pagal savo įgeidžius ir už tai moka  nemažus pinigus?

Ar skauda? Dar ir kaip skauda, kai turi pasirinkti Tiesą arba... Netiesą. Pavyzdys: padidino valdžia muzikantams verslo liudijimų įkainius iki nesąmoningo dydžio. Niekas nebeįperka jų. Bet mes juk grojam, kaip groję.. Tik va, pinigėlių nebeatnešame į biudžetą...

O Vokietijoje kitaip? Turbūt visur pinigėliai kvepia vienodai?

- Niekada nebuvau jų  vergu, nors pasitaikydavo atvejų, kai per vieną dieną Lietuvoje uždirbdavau dešimt tūkstančių litų. Tačiau būdavo ir tokių  dienų, kai reikėdavo pasirinkti, ką vakare pirkti už kišenėje skambančius du litus… Kaip galvoji, ką aš pirkdavau už tuos porą litų?

O gi nupirkdavau gėlę  mylimai merginai. Esu romantikas, kaip sakoma „iki kaulų smegenų”. Ir, matyt, iki grabo lentos. Manau, mano mylimas F. Šopenas gėlių dovanodavo tūkstančius... O aš esu padovanojęs viso labo tik 77.

- Tiki magiškais skaičiais?

- Ne. Tiesiog, gėlių  pardavėja tąkart tik tiek vienodų rožių turėjo...

- Vis dėlto grįžkime prie manojo klausimo: kaip kvepia pinigėliai svetur?

- Vokietijoje groju fortepijonu prestižinio Niurnbergo viešbučio restorane. Repertuaras - nuo klasikos iki džiazo. Publika nuostabi! Kinams patinka Frankas Sinatra, vokiečiams - džiazas. Bitlus gali groti dieną naktį visiems, o apsilankius restorane rusams, žinai, kad visą mėnesį būsi sotus. Svarbiausia yra tai, kad ten dirbu mylimą darbą ir už tai dar gaunu solidų atlyginimą!

Kartais, kai pasijuntu labai vienišas ir apima ilgesys, sugrįžtu mintimis į Lietuvą. O kartais norisi  sušukti: Lietuvi, ar žinai, kad Vokietijoje už 19 eurų kainuojantį bilietą gali visą dieną važinėti skersai išilgai tūkstančius kilometrų - per visą Bavariją traukiniais, tramvajais, metro ir autobusais... Kad šampūnas, už kurį tu moki „tik” vienuolika litų tėvynėje, Vokietijoje mūsų pinigais tekainuoja vos du litus ir kad  čia žmogus žmogui yra... Žmogus.

- Pokalbio pradžioje nuskambėjo minoras apie išėjusius draugus ir pan. O juk tau dar tik 46?

- Jau 46. Kol esame gyvi, privalome savo gyvenimą įprasminti darbais. Siūlyčiau valdžiai naujose miesto kapinaitėse padaryti menininkų kalvelę, kad amžino poilsio atgulusiam žinomesniam šiauliečiui – dailininkui, muzikui ar aktoriui, bet kuris šiaulietis vėlinių vakarą galėtų uždegti atminimo žvakelę.

- Kalbi... lyg ant ešafoto vedamas pasmerktasis...

- Meno žmogui kraštutinumai – įprastas dalykas. Čia dangus, čia žemė... Čia euforija, čia - katastrofa. Aukštyn žemyn. Kaip sūpynės. Jaudina mane daug visko, ko galbūt kitas ir nepamato, arba tam neteikia reikšmės. Pavyzdžiui, negaliu ramiai žiūrėti į Medelyne motoroleriais ir „pusbritvėmis” lakstančius jaunuolius. Skambinu „112”. Juk gali įvykti nelaimė! Vokietijoje šių vaikių tėvams nedelsiant būtų apribotos tėvystės teisės. Šiauliuose gi tautinio partorgo balsas tvirtina: „Neturime mašinos“. Kitą vakarą gatvė nusidažo krauju... Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: tragedija. „Kodėl neatvažiavote vakar arba užvakar, kai jums skambinau?” - „Nesijaudinkite. Ne pirmas, ir ne paskutinis”, - ramiu morgo darbuotojo balsu „paguodžia” pareigūnas.

- Lietuviai į Seimą išsirinko gražų būrį šoumenų (gal todėl, kad politika - irgi didelis šou?) Ar norėtumei, ar galėtumei būti kultūros ministru?

- Jau kitą dieną  būčiau atleistas be jokios išeitinės kompensacijos (juokiasi...) Man patinka A. Lukašenkos valdymo stilius, o mūsų valdžiai reikalingi kvaili ministrai ir kelios dešimtys jų giminaičių - patarėjų. Kol laikysimės principo, jog gydytoja gali vadovauti Krašto apsaugai, nieko gero nebus (čia tas pats, lyg paskirtum vilkams vadovauti gražią kurapką!).

Kai atsibus miesto valdžios vyrai ir, vietoj kelionės į Luvrą, aplankys Bonaventūro Šalčio dirbtuvėlę Vaisių gatvėje arba padėkos dar vienam keistuoliui - Rimantui Vaitiekūnui už jo pastangas 30 metų vežioti šiauliečius į Rygos Operos teatrą. Kai nors pusė miesto Tarybos narių sugebės atskirti bigbendą nuo dūdų orkestro, emigruojančių paukščių sumažės.

- O tu pats ar parskrisi?

- Aš dar neišskridau. Dar matau gyvas Prišmantų miniatiūras, Juozuko Bindokėlio šypseną  turguje ir pilkus balandžius, laukiančius duonos trupinių iš gerojo Krištopaičio rankų. Girdžiu

Jauniaus Varpo gaudimą  ir aidintį Silvijos juoką pro atvertą teatro langą. Kai jau skrisiu, visa tai pasiimsiu su savimi. Kad gyvenant svetimoj šalelėj nepratrūktų širdelė...

- Ką  gi. Belieka tau palinkėti sėkmės... O ką pasakysi atsisveikindamas?

- Kažkaip naujai ir visai kitoje šviesoje man suskambo rusų klasiko A. Nekrasovo žodžiai, kuriuos perfrazuojant taip ir norisi paklausti: kam šiandien Lietuvoj gyventi gera?