Nepagrįsti lūkesčiai lemia dar didesnį nusivylimą partijomis ir šalies valdžia. Kai pradedame tikėti, kad atsiras partija, pakeisianti valdžios valdymo ydas, tenka nusivilti. Matyt, nesibaigiantys skandalai, netinkamas politikų elgesys nuo politikos mus atbaido taip, kad daugiau apie tai nieko nenorime žinoti. Visuomenės nuomonės apklausos rezultatai rodo, kad labiausiai Lietuvos gyventojai nepasitiki Seimu ir Vyriausybe. Specialistai sako, kad nepasitikėti yra normalu, tačiau ragina neužmiršti, kad mes, eiliniai piliečiai, turime savų pareigų.

Nepasitikime nebūtinai pagrįstai
Politologas Romualdas Bakutis pastebi, kad nepasitikėjimas valdžia pasireiškia ne pirmus metus ir galioja beveik visų kadencijų Seimui ir vyriausybėms. Jis „Šiaulių naujienoms“ atskleidžia tris galimas to priežastis.

Pirmoji – nusivylimas nepavykusia transformacija. Kaip žinia, 1990 m. daugelis gyventojų tikėjo, kad atkūrus nepriklausomybę gyvensime kaip Švedijoje ar Suomijoje. Tačiau nepriklausomybei atėjus ir prasidėjus ekonominėms, politinėms reformoms, jų nepavyko suvaldyti. Po to A. Brazausko ir G. Vagnoriaus valdymo metu taip pat netrūko įvairiausių nesėkmių ir skandalų. Būtent tada ir buvo pasėta nepasitikėjimo valdžios institucijomis sėkla.

Vėliau į valdžią pradėjo eiti naujos politinės jėgos: Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, „Tautos prisikėlimas“. Tačiau politiniai skandalai neaplenkė ir jų. R. Pakso apkalta, juodoji buhalterijos byla, A. Valinsko partijos žlugimas, ekonominė krizė  – visi šie įvykiai patvirtino, kad valdžios jėgomis neverta pasitikėti.

„Nuo pat 1990-ųjų kiekvienos kadencijos metu netrūko nesėkmių. Pasitikėjimas yra psichologinis dalykas. Jis turi būti kažkuo pagrįstas, negali ateiti iš šono. Jeigu per kiekvieną kadenciją neišvengiama skandalų ir nesėkmių, natūralu, kad pasitikėjimui nebėra iš kur ateiti“, – pabrėžia R. Bakutis.

Politologas pastebi, kad mes, kaip valstybė, nuo pat nepriklausomybės pradžios ėmėme lygiuotis į Vakarų valstybes. Įstojome į ES, NATO ir tai, anot jo, yra puiku, tačiau čia galima įžvelgti ir neigiamų aspektų. Pavyzdžiui, kai pradedame save lyginti su daugiau pasiekusiomis šalimis, imame save nuvertinti. Matome, kad kitose valstybėse žmonės uždirba daugiau, ten darbo santykiai geresni, tobuliau veikia sveikatos apsauga ir t. t.

Tada galvojame, kuo yra bloga mūsų valdžia, jeigu nesugeba to pasiekti. Vertinant objektyviai turbūt nesunku pastebėti, kad Lietuva su Latvija, Estija per 26 metus pasiekė labai gerų rezultatų. Galbūt kitos valstybės mums to pavydi, tačiau apie tai negalvojame, nes pastebime tik trūkumus.

Pataria vadovautis orientyrais
Kita vertus, turbūt ne veltui visuomenėje išliko gajus mąstymas – esą visiems politikams labiau rūpi asmeniniai, o ne valstybės interesai. Akivaizdu, kad niekada netrūko politinių jėgų, siekiančių patekti į Seimą. Vos patekus politinė vienybė greitai iširdavo ar prasidėdavo skandalai, kurie signalizuodavo, kad tam tikrai politinei jėgai labiau rūpi kaip išsilaikyti valdžioje, negu kaip pasiekti prasmingų reformų. Juo labiau jog tokie pažadai būdavo labiau populistiniai: pakelti minimalią algą, padidinti pensiją ir t. t. Žodžiu, nežadėta orientuotis į kažkokias sunkaus darbo reikalaujančias reformas.

„Buvo daug politikų, kurie darė viską, kad patektų į valdžią, bet patekę greitai išsibėgiodavo arba įklimpdavo į skandalus. Suprantama, kad tai skatina žmonių mąstymą, jog politikams labiau rūpi jie patys, o ne reformos“, – akcentuoja politologas.

Tad, matyt, ir dabar mums belieka tikėtis, kad ateis nauja partija ir viskas pasikeis. Deja, politologas neigia ir šią mintį, primindamas karčią tiesą, kad kaip ir gyvenime, taip ir politikoje stebuklų nebūna.

Jo teigimu, pasitikėjimą valdžia galima atkurti tik gerinant valdymo kokybę, kovojant su korupcija ir t. t. Kitaip tariant, pasitikėjimas yra objektyvus veiksnys, priklausantis nuo valdžios, o ne konkrečios partijos rezultatų. Jokia nauja partija mūsų neišgelbės, jeigu apskritai nebus kreipiamas dėmesys į valdžios veiklos gerinimo kokybę.

Nors ir nepasitikime Seimu, Vyriausybe ir atrodo, kad į artėjančius Seimo rinkimus nėra ko rinkti, R. Bakutis ragina rinkimuose dalyvauti ir pareikšti savo valią. Vargu ar turime teisę piktintis valdžia, jeigu patys nedalyvaujame sprendimų priėmimo procese.

Tačiau egzistuoja tam tikri orientyrai, galintys padėti išrinkti tinkamiausią kandidatą.

Politologas sako, kad pirmiausia reikia žiūrėti, ar politinė jėga veikia nuosekliai, ar nesiūlo pažadų, kurių neįmanoma įgyvendinti. Galima pažadėti augsiančią ekonomiką, didesnius atlyginimus, bet tokių stebuklų nebūna, vargu ar kokiai politinei jėgai pavyktų tokius pažadus įgyvendinti.

Taip pat reikėtų įvertinti politinės jėgos veiklos istoriją. Analizuoti, kaip dažnai partija įsivelia į skandalus ar bent iš dalies įvykdė savo pažadus ir pan.

„Reikia žiūrėti, kas tam tikram rinkėjui yra naudinga, kuri politinė jėga atstovauja jų interesams. Turbūt dešinieji nebūtinai atstovaus darbininkų interesams, o kairieji – nebūtinai verslo. Rinktis už ką balsuoti yra kiekvieno žmogaus sąžinės reikalas“, – pabrėžia R. Bakutis.

Ragina nepasiduoti propagandai
Tuo tarpu analizuojant klausimą, kodėl lietuviai nepasitiki savo valdžia, Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis primena, kad prieš Lietuvą vyksta informacinis karas. Akivaizdu, kad šiandien informacinio karo pagrindiniai taikiniai yra nacionalinės vertybės ir valdžios institucijos. Pavyzdžiui, nuolat mums primenama, kad reikia mažinti Seimo narių skaičių. G. Navaitis pastebi, kad šiam šūkiui pritariantis marginalinis politikas visada susilauks pritarimo.

Tačiau žmonės, kurie labai aistringai nori tobulinti šią sritį, neretai patys tiksliai nežino, kodėl nori tai padaryti, ir vadovaujasi emocijomis. Tuo tarpu kiti dar bando šį atsakymą pagrįsti teigdami, kad taip taupomi biudžeto pinigai.

Paprastai aiškinama, kad tai vienas iš būdų sutaupyti pinigų. Tačiau kiekvienas žmogus gali apsilankyti Finansų ministerijos tinklalapyje ir ten rasti diagramą, kurioje nurodoma, kaip yra paskirstomas valstybės biudžetas, tame tarpe yra nurodyta ir tai, kokia dalis pajamų yra skiriama politikų ir valdininkų atlyginimams.

Politikų atlyginimai sudaro tris procentus nuo biudžeto. Vadinasi, likusi procentinė dalis nesulaukia atitinkamo valdininkų dėmesio. Galbūt užuot galvoję, kaip sumažinti tuos tris procentus, reikėtų pagalvoti apie kitus devyniasdešimt septynis.

Profesorius sako, kad net jeigu būtų sumažintas Seimo narių skaičius ir kažkokiu stebuklingu būdu tris procentus išlaidų pavyktų sumažinti iki dviejų, vargu ar kas nors realiai pasikeistų, nes galbūt nuošalyje palikta didžioji procentinė dalis tiesiog iškeliautų pro šalį.
Rado tinkamiausią priešnuodį

„Vienintelis iš tiesų racionalus kelias sprendžiant valstybės pasitikėjimo problemas yra kuo didesnis organizacijų viešumas. Seimas, palyginti su kitomis valstybinėmis institucijomis, yra labiau matomas, nes tiek Seimo narių kalbos, tiek nutarimai yra prieinami. Tuo tarpu diskusijos ministerijose yra daug sunkiau visuomenei pasiekiamos.

Pasitikėjimas augtų, jeigu institucijos dažniau viešintų savo veiklą, o piliečiai aktyviau dalyvautų valstybes valdyme“, – svarsto G. Navaitis.

Mes turime dar vieną spragą. Profesoriaus nuomone, tobuliausias valdymas yra tas, kai žmogus valdo pats save, o ne kas nors kitas už jį nusprendžia. Šioje srityje yra akivaizdus atotrūkis tarp politinio elito ir visuomenės.

Suprantama, kad šiuolaikinė moderni valstybė negali būti valdoma taip pat, kaip antikos Atėnų demokratija, kai visi piliečiai susirinkdavo į aikštę ir nuspręsdavo, kokį sprendimą priimti. Tačiau jeigu būtų palengvinamos tam tikros sąlygos, galbūt situacija pasikeistų.

„Referendumo rengimo sąlygų palengvinimas, įtraukimas į teismų veiklą ar bet kuris kitas veiksmas, kuris didintų žmonių savivaldą, būtų geriausias priešnuodis nuo valdžios institucijų ir piliečių supriešinimo. Tyrimai rodo, kad tose šalyse, kur referendumų daugiau, piliečių bendras laimės lygis yra aukštesnis. Vadinasi, mums reikia kuo daugiau tiesioginės demokratijos, aktyvesnio įsitraukimo į valstybės gyvenimą“, – sako G. Navaitis.