Lietuva siekia pereiti nuo institucinės globos prie kokybiškos vaiko globos šeimai artimoje aplinkoje. Paprasčiau tariant, šiuo metu vyksta deinstitucionalizacijos procesas, kuris yra  kompleksiškas ir pakankamai sudėtingas. Kaip sako Visuomenės raidos ir vystymosi instituto direktorė Audra Visockaitė, nevyriausybinio sektoriaus organizacijos jau yra išbandžiusios įvairius pilietinius projektus kokybiškos vaiko globos ir socialinių paslaugų srityje.

Ar visuomenė linkusi įsivaikinti?
Pranešama, jog nepaisant vis dažnesnių straipsnių, sukrečiančių reportažų apie siaubingą vaikų vaikystę Lietuvoje, visuomenės susidomėjimas ir užuojauta išlieka labai selektyvi. Neretai vis dar apsiribojama manymu, kad stogas virš galvos ir normalios gyvenimo sąlygos – yra visa tai, ko reikia. Anaiptol.

Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, akivaizdu, kad vaikui reikia žmogiško normalaus ryšio ir namų. „Žmogiškasis ryšys formuojasi su tuo žmogumi, su kuriuo gyveni. Ar tai būtų tėvai, ar tai būtų globėjai, įtėviai. Institucijoje yra didelė darbuotojų kaita ir emocinio prisirišimo tikrai nėra. Kitas dalykas – iš daugelio tyrimų akivaizdu, kad apskritai šeimos savo vaikams skiria labai nedaug laiko, tuo metu institucijų vaikai asmeninio laiko, asmeninio dėmesio ir išsikalbėjimo galimybių turi labai mažai“, – sako E. Žiobienė.

Antai Vakarų Europoje laikina globa, įvaikinimas yra suprantami kaip pagalba. Žmonės į savo šeimą priima vaiką suvokdami, kad vaikui padeda, bet tai daro ne todėl, kad jiems trūksta vaikų ar dėl asmeninių išskaičiavimų.

„Vakaruose toks išskaičiavimo dalykas yra atmestinas. Pas mus atsiranda baimė dėl buvusių blogų pavyzdžių, kai kurdavosi tam tikros šeimynos, šeimos, pačios nebūdamos pajėgios auginti vaikus. Iš kitos pusės pažiūrėkime, kokios yra tos globos išmokos – neatrodytų, kad iš to būtų galima padaryti biznį. Tai nėra dideli pinigai – jeigu vaiką reikia auginti, auklėti, skirti lėšų ne tik jo daiktų pirkimui, bet ir lavinimui, ugdymui, būreliams – visa tai kainuoja labai daug“, – sako E. Žiobienė.

Nors ir pastebima, kad aktyviau pranešama apie vaikų teisių pažeidimus, vis dėlto mus visus reikia mokyti ir ruošti ne tik vaikų auklėjimo klausimais.

„Kalbant apie globą, pastebėtina, kad keičiasi visuomenės požiūris – prie to prisideda ir Prezidentės raginimas, kitų aktyvumas, žinomumas. Bet kada vyksta diskusija apie vaiko paėmimą į savo šeimą, ne paslaptis, kad šeimos linkusios pasirinkti vaikus. Pasižiūrėję į įvaikinamų vaikų sąrašą, jame rasite per 500 vaikų, paruoštų įtėvių – per 100. Vadinasi, to šimto netenkina 500 vaikų, nes jie yra arba vyresnio amžiaus, arba turi sveikatos problemų“, – sako kontrolierė. Taigi potencialūs įtėviai laukia labiau jų prioritetus atitinkančio vaiko.

Tuo labiau pageidaujama ne tik mažo amžiaus sveiko vaiko, bet kad ir tėvai nebūtų turėję žalingų įpročių. „Tokių vaikų mes iš viso praktiškai mažai turime“, – sako E. Žiobienė.

Kodėl svarbu nedelsti
Psichologų manymu, tik gimus kūdikiui prasideda jo socializacijos procesas, o gyvenimas globos įstaigoje dažnai siejamas su skausmingais išgyvenimais. Tėvų netektis ar atskyrimas nuo tėvų vaikui sukelia rimtų ir ilgalaikių padarinių ir neigiamai veikia vaiko psichologinės ir socialinės raidos etapus.

„Augantys globos namuose vaikai taip pat turi daugiau mokymosi sunkumų, o jų santykiai su bendraamžiais yra sudėtingesni. Tyrimai rodo, jog tokiems vaikams sunkiau bendrauti su mokytojais. Jie labiau priešinasi ir prieštarauja, tokiu būdu užsitarnaudami suaugusių nepasitenkinimą ir priešiškumą.

Dažnai pasitaiko, kad vaikai, gyvenantys globos namuose, norėdami pritapti ir būti populiarūs įtraukiami į nusikalstamą veiklą, patenka į asocialias bendraamžių grupes. Daugumai vaikų išryškėja tokios charakterio savybės, kaip agresyvumas, uždarumas, neprisitaikymas, valios trūkumas. Šios savybės turi didelės įtakos jų socialinei adaptacijai ateityje. Vaikams, augantiems globos namuose, labai sudėtinga planuoti ateities perspektyvas. Dažnai jie nežino, ko nori, neturi tikslų ateičiai“, – sako A. Visockaitė.

Suaugus pasitinka kiti sunkumai: nepasitikėjimas savimi, nenoras ir nemokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, atsiribojimas nuo bendruomenės ir joje vykstančių veiklų. Dažniau įsitraukiama į kriminalines veiklas, linkstama smurtauti, o ir patys tampa smurto aukomis.

„Nuolat patiriantys socialinę riziką vaikystėje tapę suaugusiais gali negebėti atlaikyti staigių socialinių pokyčių, socialinio nuosmukio, nedarbo, skurdo ir kitų negatyvių veiksnių, kurie veiks tolimesnį jų gyvenimą ir gali sukelti negatyvias pasekmes jų pačių šeimose“, – sako direktorė.

O kur dar tokios pasekmės, kaip skurdas šeimoje, alkoholizmas, smurtas prieš artimuosius, darbo praradimas.
„Todėl labai svarbu, kad globos institucijose gyvenantys vaikai būtų kuo anksčiau įtraukti į socializacijos procesą. Dalyvautų šeimos, bendruomenės, ugdymo institucijos ekonominiame gyvenime. Taip būtų galima išvengti socialinių problemų, su kuriomis susiduria pilnamečiai, užaugę socialinės globos įstaigose“, – sako A. Visockaitė.

Psichologė „Jaunimo linijos“ savanorė Milda Matulevičiūtė mano, kad vaikų, augančių dideliame meilės deficite, likimai gali pasisukti labai įvairiai.

„Gyvenimas gali pasisukti liūdnuoju keliu, kai linkstama į prekybą žmonėmis, parsidavinėjimą, savižalą ar net savižudybę, anksti pradedama kurti šeimas... Bet gali pasisukti ir kitaip. Kaip sakau, prezidentu netaps, bet gali užaugti, turėti darbą – paprastą, bet iš jo pragyventi ir gyventi sąžiningai. Jausti atsakomybę už savo ir kitų gyvenimą, būti doru piliečiu“, – sako psichologė.

Pokalbis su psichologu ar kalbėjimasis telefonu gali tapti impulsu pokyčiams. Bet labiausiai gali padėti saugus santykis ir žinojimas, kad kažkam jis rūpi toks, koks yra, kad gali būti mylimas besąlygiškai.

Valstybės institucijos be partnerių tikslo nepasieks
A. Visockaitė apgailestauja, kad Lietuvoje socialinių problemų turinčios šeimos yra remiamos valstybės tik finansiškai. Šeimoms, susiduriančioms su socialinėmis problemomis, reikalinga įvairi pagalba ir palaikymas gerinant socialinę-psichologinę tokios šeimos gyvenseną.

Pripažįstant žalingą institucijų įtaką vaikams ir jauniems žmonėms, parengtas ir patvirtintas Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų planas.

Ar jau yra pastebimų teigiamų pokyčių?

Kaip sako Visuomenės raidos ir vystymosi instituto direktorė, vaiko institucinės globos alternatyvos (pvz., vaiko globa globėjų šeimoje) vis dar yra pradinės stadijos.

„Nepaisant teigiamų pokyčių, įvertinus pirmuosius deinstitucionalizacijos projektus, kuriuos privalo parengti vietos savivaldybės Lietuvoje, pastebima, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms trūksta žinių, įgūdžių ir kompetencijų, tinkamo deinstitucionalizacijos proceso suvokimo. Todėl prasidėjęs deinstitucionalizacijos projektas gali tapti viso labo perėjimu nuo didesnių institucijų prie mažesnių institucijų, nesukuriant jokio tikro pokyčio ir tokiu būdu toliau remiant institucinę globą. Tai sukelia grėsmę, kad deinstitucionalizacijos procesas bus neveiksmingas ir neefektyvus nei turinio, nei lėšų panaudojimo prasme“, – sako A. Visockaitė.

Vis dėlto manytina, kad situacija gali keistis tuo atveju, kai bendram darbui bus sutelkti įvairių sričių ekspertai, gebėsiantys užtikrinti geriausius sprendimus vaikams ir šeimoms.

„Lietuvoje vykdomas globos įstaigų deinstitucionalizacijos procesas bus pozityvus tuomet, kai bus koordinuojami visi valstybės vykdomi veiksmai. Bendradarbiaujant valstybės institucijoms, savivaldybių įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms bus įgyvendinamos naujos veiklos globos srityje, skirtos vaikų, darbuotojų, globėjų poreikiams tenkinti. Didėjantis socialinių paslaugų poreikis sąlygoja peržiūrėti socialinių paslaugų finansavimo modelį ir skirti didesnį dėmesį kompleksinių socialinių paslaugų teikimui“, – sako Visuomenės raidos ir vystymosi instituto direktorė.