Pastebime, kad dažniausiai mus susitelkti paskatina kažkokia konfliktinė situacija arba bendra problema. Bandant įveikti visus iššūkius kuriasi bendruomenės, veikia bendrijos, seniūnijos ir t. t. Tačiau kiek jų veikla yra aktuali šiandien? Ar politikams rūpi eilinių gyventojų nuomonė? Bendruomenių pirmininkai atsako, kad savivaldybės jų nuomonės paiso toli gražu ne visada. Tuo tarpu politologai aiškina, kad pas mus vis dar egzistuoja baimė reikšti mintis, kurios valdžiai nepatinka.

Stengiasi nenuleisti rankų
Medelyno gyvenamojo rajono bendruomenės pirmininkė Valerija Misiūnienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad bendruomenės didelės galios neturi.

„Ką mes galime turėti? Esame likusios tik kelios mieste. Štai į bendruomenės sąskrydį vykome už savo lėšas, nes Savivaldybė neišdrebino autobuso. Norėtųsi, kad miesto valdžia dažniau mus kviestųsi ir bendrautų“, – pasakoja V. Misiūnienė.

Pirmininkės teigimu, šiuo metu Medelyno bendruomenei labiausiai trūksta patalpų. Tenka susitikimus organizuoti auditorijose, klasėse, o tai labai nepatogu.

„Esame prasčiokai, neturime kuo žmonių pritraukti. Negalime net paprastos ekskursijos organizuoti. Galbūt todėl ir jaunimas nenori prie mūsų prisidėti. Jaunuolius išjudinti labai sunku“, – atvirauja ji.

Nepaisant visų sunkumų, V. Misiūnienė vis nenuleidžia rankų. Sako, kad jai labai patinka bendrauti, nes rūpi bendruomenės gyvenimas, nori, kad visi gerai sutartų ir smagiai bei prasmingai leistų laiką.

„Aš labai noriu, kad žmonės bendrautų. Kai Medelyne eidama gatve sutinku žmogų, visada jį pakalbinu. Matyt, toks jau mano būdas“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.

Tuo tarpu Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė sako, kad viskas yra įmanoma, jeigu labai to nori. Štai jeigu bendruomenei ko nors prireikia, aktyvūs žmonės pristoja prie Savivaldybės darbuotojų ir neatstoja, kol kas nors į juos neatkreipia dėmesio.

Žinoma, priduria, kad prieš pradedant kažko siekti, pirmiausia reikia ryžtingai nusiteikti, susitelkti ir rasti bendrą kalbą su bendruomenės nariais. O po to patartina pasitelkti kantrybę ir siekti savo tikslo.

„Turėdami noro bendruomenėje, gyvenvietėje galima daug ką iškovoti. Aišku, galbūt dabar pas mus pilietinis judėjimas šiek tiek aprimęs, bet taip yra todėl, kad įsivėlėme į projektus. O tai atima labai daug laiko ir žmogiškųjų išteklių“, – sako N. Malakauskienė.

Anot pirmininkės, šiuo metu bendruomenėje daugiausiai klausimų kyla dėl Rėkyvos ežero tilto. Tikriausiai jis bus nugriautas, o ar kas nors vėliau jį atstatys – kol kas nežinia. Kaip ir V. Misiūnienė, N. Malakauskienė pasigenda jaunų žmonių pagalbos. Sako, kad aktyvi bendruomenės veikla labiau domina vyresnio amžiaus žmones.

„Jaunimas sudalyvauja keliuose užsiėmimuose, bet paskui ateiti užmiršta. Tuomet vėl turi juos kviesti, judinti. Pastebiu, kad jiems patinka būreliuose dalyvauti, bet galbūt jie tiesiog nenori prisirišimo“, – svarsto pašnekovė.

Primena viešųjų ryšių akciją
Politologas Alvydas Medalinskas dienraščiui paaiškina, kad bendruomenės, bendrijos, seniūnijos atsirado ne šiaip sau. Teoriškai jos galią turi ar bent jau gali turėti. Viskas priklauso nuo to, kaip veikla yra organizuojama, kaip palaikomi santykiai su gyventojais ir pan.  

Politologas pastebi, kad šiais laikais santykiai su kaimynais yra mažiau palaikomi. Žmonės mieliau sprendžia savo asmeninius rūpesčius.

Į bendruomenės veiklą įsitraukia tik tada, kai atsitinka kažkokia nelaimė ar problema. Pavyzdžiui, jeigu pradeda erzinti netvarkingi parkai ar duobės keliuose ir t. t. Būtent tai pastūmėja žmones susijungti ir kartu spręsti problemą. Tik bėda ta, kad bendruomenės interesų savivaldybė gali paisyti arba ne.

Pavyzdžiui, savivaldybė gali paklausti, kam bendruomenė atstovauja. Gerai, jeigu aktyvūs žmonės turi susirinkę visus gyventojų parašus kažkokiai problemai spręsti. Tačiau jie dažniausiai tik pasisako dėl savo bendruomenės reikalų. Todėl jeigu nėra žmonių palaikymo parašais, savivaldybės pačios nusprendžia kreipti dėmesį į tai ar ne.

A. Medalinskas išskiria dar vieną problemą. Kartais prie seniūnijų yra sudaromos politinės arba politizuotos bendruomenės. Pavyzdžiui, seniūnas atstovauja kokiai nors partijai ir pan. Tada  bendruomenė sudaroma iš tą partiją palaikančių žmonių, kurie bendruomenės tikslą suvokia šiek tiek kitaip. Kitaip tariant, tuomet rūpinamasi ne tiek bendruomenės interesais, kiek rinkimų sėkme. Tokiais atvejais svarbiausia, kad tos partijos žmogus laimėtų rinkimus.

Anot politologo, tada stengiamasi, kad būtų piešiamas gražus kažkokios partijos vaizdas, žodžiu, užsiimama propagandine viešųjų ryšių akcija. Aišku, nepamirštama organizuoti ir kitų dalykų, juk reikia parodyti, kad bendruomenė kažką daro.

Tuomet kyla klausimas, ar tose vietose, kur valdo viena partija, ar į veiklą yra įtraukiami kiti asmenys? Todėl, pašnekovo nuomone, būtų teisingiausia, jog seniūną galėtų rinkti patys gyventojai.

„Manau, kad seniūnas turėtų būti depolitizuotas ir dirbti su visa bendruomene. Jeigu pasirodytų skundai, kad yra palaikoma tik viena partija ar vienos partijos iniciatyva, tuomet kontrolieriai, atsakingi už savivaldos reikalus, turėtų labai rimtai į tai reaguoti. Problema yra ta, kad būtent savivaldos grandyje, kur yra partija ar partijos, atsiranda monopolis. Po to partijos monopolis persimeta į savivaldą, Seimą ir tada žmonės pradeda prie to prisitaikyti arba suvokti, kad jeigu su partija nedraugaus, teks viskuo nusivilti“, – svarsto politologas.

Aišku, tai nereiškia, kad negali būti puikių bendruomenių pavyzdžių. Pavyzdžiui, ypač kaimuose yra labai daug aktyvių vyresnio amžiaus žmonių, kuriems pasinėrimas į bendruomeninę veiklą tampa puikia laisvalaikio praleidimo forma.

Galbūt tokios bendruomenės pilietinių klausimų  per daug nekelia, bet prisideda prie aplinkos gražinimo, prasmingo, kūrybingo bendruomenės gyvenimo kūrimo. Tokia veikla įneša daug pilnatvės į žmonių gyvenimą, todėl, anot pašnekovo, labai svarbu, jog tokie reiškiniai ir toliau būtų palaikomi.

Baiminasi valdžios spaudimo
Įdomu, kiek savivaldybėms svarbi bendruomenių, seniūnijų veikla. A. Medalinskas sako, kad atsakyti į šį klausimą labai paprasta. Užtenka tik žvilgtelėti, kaip tai yra apibrėžiama Savivaldos įstatyme. Štai aiškiai matyti, kad įstatyme daugiausiai dėmesio skiriama savivaldybių tarybos, mero funkcijų aprašymui. Tik keliuose punktuose nurodyta, ką gali savivalda, piliečiai.

Politologo nuomone, atsakomybė piliečių valdymui yra labai imituota. Pavyzdžiui, Lenkijoje piliečiai gali pareikalauti atsakomybės už kiekvieną rimtesnį finansų išleidimą ir priversti pasitraukti piktnaudžiaujantį politiką. Tuo tarpu Lietuvoje taip nėra.

„Kai mes pradedame kalbėti apie pilietinę visuomenę, tai pradedame suvokti, kad politikams reikalinga tik kišeninė pilietinė visuomenė. Visuomenė, kuri daro tik tai, kas politikams gerai, kurie liaupsina partiją, esančią valdžioje. Tokia bendruomenė visada bus reikalinga, jai bus skiriami finansai, kvietimai į valdžios namus, duodami apdovanojimai ir t. t. Jeigu ta bendruomenė yra kritiška, tai mūsų valdžia kritiško dialogo palaikyti nesugeba. Jeigu tai yra problema aukščiausios valdžios lygmeniu, tai nieko keisto, kad ta problema yra ir savivaldos lygmeniu“, – pastebi A. Medalinskas.

Būtent todėl ne visi gyventojai aktyviai prisideda prie bendruomenių. Kai kurie gyventojai žino, kad jeigu iškels problemą, kuri susikirs su galingais finansinių interesų turinčiais asmenimis, nieko nepasieks.

Politologo nuomone, posąjūdinėje Lietuvoje sukurta baimė valdžiai vis dar egzistuoja. Gyventojai puikiai suvokia, kad jeigu bandys pašokinėti prieš valdžią, reikšti kritiką ar mintis, kurios valdžiai nepatinka, toks žmogus ypač mažesniuose miesteliuose nebeturės darbo ar susidurs su problemomis kitoje gyvenimo srityje.

Kitaip tariant, problema ne ta, kad mums trūksta bendruomeniškumo, bet ta, kad už pilietiškumą, jeigu tai nėra pataikavimas esamai valdžiai, yra baudžiama.

Politologas svarsto, kad galbūt situacija pasikeistų, jeigu Savivaldos įstatymas tikrai virstų savivaldos. Jeigu būtų surašytos ne tik savivaldybių tarybų, merų funkcijos, bet išdėstyta, ką gali daryti bendruomenė, piliečiai.

Tai, kas dabar yra nurodyta, jog jie gali apklausas daryti, o savivaldybė tai skelbti, anot pašnekovo, tėra kosmetika, iš principo viskas palikta tik gerai valiai.

Jeigu savivaldybės žmonės toleruoja savivaldą, tais tas bendruomeniškumas, pilietiškumas ir pasireiškia. Tokia problema egzistuoja ne tik savivaldose, bet ir valstybės lygmeniu, pradedant nuo kaimų, baigiant iki aukščiausių valstybės institucijų.

Bendruomenėms rūpi, kad būtų sprendžiamos miesto problemos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.