Pagaliau abiturientai gali lengviau atsikvėpti – baigėsi brandos egzaminų sesija. Kaip ir kasmet, vienus egzaminų rezultatai pradžiugino, kitus galbūt šiek tiek nuliūdino.

O mes nusprendėme pasidžiaugti puikiais šiauliečių pasiekimais. Susitikome su Šiaulių universiteto gimnazijos abiturientu Edvinu Aleksandravičiumi, net iš keturių brandos egzaminų gavusiu 100 balų įvertinimą. Mūsų redakcijos duris Edvinas pravėrė kartu su mama Daiva, kuri jį palaikė, jam padėjo ir patarė visus mokykliniame suole praleistus dvylika metų.

Tad nestokodami geros nuotaikos pasikalbėjome apie tai, kiek reikia įdėti darbo, kad taptum šimtukininku, studijų planus, svajonių profesiją, bei sužinojome, kur gabusis abiturientas save įsivaizduoja po 20 metų...

Keturi šimtukai
E. Aleksandravičius laikė penkis valstybinius brandos egzaminus. Fizikos, matematikos, anglų kalbos ir informatikos egzaminai buvo įvertinti 100 balų, o lietuvių kalbos egzaminas, pasak abituriento, jam pasisekė šiek tiek prasčiau.

„Tiesą pasakius, žinojau, kad egzaminus išlaikysiu gerai. Tačiau, kad bus tiek daug šimtukų, tikrai nesitikėjau. Su lietuvių kalba sekėsi šiek tiek prasčiau, bet prieš šį egzaminą aš jaudinausi labiausiai ir čia labiausiai nepasitikėjau savo jėgomis. O šiaip nemanau, kad egzaminai buvo labai sunkūs, bent man jau taip nepasirodė. Išėjęs nesigriebiau už galvos ir negalvojau, kaip man buvo sunku, kaip nepasisekė“, –  apie jam nesunkias ir gana lengvai įkandamas egzaminų užduotis kalbėjo E. Aleksandravičius.

Klausydamasi sūnaus D. Aleksandravičienė šypsojosi ir prisipažino, kad sūnų į egzaminus išleido ramia širdimi. Tik dėl lietuvių kalbos egzamino ji taip pat truputį baiminosi. „Galvojau, kad tik išlaikytų tą lietuvių kalbą, kad tik pasisektų. Matot, jam literatūra, tie filosofiniai rašiniai niekada nebuvo labai mėgstami dalykai. Jis – tikras „tiksliukas“. Na, bet viskas pavyko puikiai“, – džiaugėsi  D. Aleksandravičienė.

Mokėsi ne dėl pažymių
Paklausus E. Aleksandravičiaus, ar daug reikėjo mokytis, kad aukščiausiais įvertinimais išlaikytų egzaminus, abiturientas patikino, kad mokslai „suvalgė“ jo didžiąją laiko dalį. Tačiau jis dėl to nuskriaustas nesijaučia, anaiptol – mokytis jam visada patiko.

„Nemanau, kad taip paprastai galima iš savęs kažką mokėti. Tiesiog kasdien reikia skaityti ir viskuo domėtis, ką aš ir dariau. Šiaip aš niekada nesimokiau dėl pažymių, mano tikslas – žinios“, – tvirtino abiturientas.

E. Aleksandravičius neslėpė ir to, kad jam visada prie širdies buvo gamtos mokslai. Tad sunkiausia buvo pasirinkti, kurį gamtos mokslą studijuoti toliau. O D. Aleksandravičienė atskleidė, kad didžiausioje kryžkelėje jos sūnus buvo, kai vienuoliktoje klasėje reikėjo pasirinkti kryptis, ką toliau mokytis: „Tuomet Edvinui buvo labai sunku, nes jis norėjo visko. Tačiau mokytojai pasakė, jog taip negalima, nes tvarkaraščius reikia sutvarkyti taip, kad susidėliotų pamokos, tad mokytis visko tiesiog  neįmanoma.“

Taip pat E. Aleksandravičiaus mama prisipažino, jog nors sūnus ir gerai mokėsi nuo pat pirmos klasės, jai visada buvo svarbūs jo pažymiai. „Aš jam vis primindavau, kad reikia ruoštis egzaminams, galvoti kur stoti. Tačiau jis atsakydavo, kad mokosi ne dėl pažymių ir ne egzaminams. Tiesiog jis buvo atsipūtęs ir sakydavo, kas tie pažymiai, svarbu – aš žinau. Tad tikriausiai norint iš egzamino surinkti tą 100 balų reikia ne konkrečiai egzaminui ruoštis, bet visada mokytis“, – teigė D. Aleksandravičienė.

Studijos – Lietuvoje, svajonė – Šveicarija
Puikiai išlaikęs egzaminus  E. Aleksandravičius jau žino, kur ir ką nori studijuoti, tad dokumentai užpildyti ir išsiųsti. Abiturientas atskleidė, kad planuoja stoti į Vilniaus universitetą arba Kauno technologijų universitetą. Kokią studijų kryptį pasirinks, dar tiksliai negalėjo atsakyti – arba taikomąją, arba kompiuterinę fiziką.

Vis dėlto pasidomėjome, ar gabaus vaikino nesuviliojo studijos užsienyje ir sužinojome, kad į užsienį E. Aleksandravičius vyks nebent studijuoti magistrantūros: „Lietuvoje – mano šeima, yra ryšių. Jei kas nutiktų, būtų kas padeda. Nors ir išvyksiu į kitą miestą, pakeisiu aplinką, tačiau tas jausmas savoje šalyje vis tiek pažįstamas.“

Taip pat abiturientas prasitarė, kad ateityje jis norėtų būti mokslininku, o ne šiaip kažką dirbti. Pasak jo, jam svarbu ne tiek pinigai, ne tiek darbas, bet žinios ir pats mokslas. Tad jei studijos klostysis gerai, jis planuoja ir toliau mokytis, tobulėti ir patekti į mokslininkų gretas.

O paklausus  E. Aleksandravičiaus, kur jis save įsivaizduoja po 20 metų, vaikinas ilgai nesvarstęs ir nė nesumirksėjęs atsakė, kad Šveicarijoje.

„Jei viskas gerai seksis, labai norėčiau dirbti Šveicarijoje esančioje didžiausioje pasaulyje dalelių fizikos laboratorijoje „Cern“. Dėl šio darbo pasiryžčiau išvykti iš Lietuvos, nes mūsų šalyje nėra tokių galimybių“,  – savo svajone pasidalijo šimtukininkas E. Aleksandravičius.