Lietuvos profesinės sąjungos yra įsitikinusios, kad Darbo kodekso priėmimas ir toliau didins socialinę nelygybę, sumažins darbuotojų saugumą ir niekaip neprisidės prie darbo jėgos migracijos mažėjimo Lietuvoje. Profsąjungoms nepatinka, kad iš Darbo kodekso buvo išbraukta darbuotojo – silpnosios pusės – nuostata, maksimalus darbo laikas. Taip pat jie neigiamai vertina nuostatas dėl išeitinių kompensacijų, kolektyvinių sutarčių, profesinių sąjungų teisių. Profsąjungos sako, kad dabar paskutinė darbuotojų viltis – Prezidentės veto naujam Darbo kodeksui.
Tikisi sulaukti stebuklo
„Profesinių sąjungų vardu kreipėmės į Prezidentę prašydami pakeisti DK nuostatas, kurios mūsų nuomone atrodo neteisingos. Kai kurie straipsniai yra taisytini, ir geresnis variantas būtų grįžti prie to, ką sutarėme Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, Trišalėje taryboje. Prezidentė pažadėjo rasti interesų balansą ir pateikti oficialų savo vertinimą“, – „Šiaulių naujienoms“ sako Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininko pavaduotojas Rimtautas Ramanauskas.
Jis neslepia, kad tikisi teigiamų rezultatų, tačiau sako, kad net jeigu Prezidentė nevetuos įstatymo, profsąjungos ir toliau kovos su neteisybe.
„Jeigu atsitiks taip, kad Prezidentė įstatymo nevetuos, mes ir toliau vykdysime savo veiklą, telksime žmones, kad būtų ištaisyti ginčytini klausimai, kurie nepriimti profesinėms sąjungoms ir Lietuvos dirbantiesiems“, – žada R. Ramanauskas.
Tačiau galbūt šie pažadai tėra iliuzija ir profsąjungų bandymas apsisaugoti nuo neigiamo visuomenės požiūrio. Kaip žinia, didžioji Lietuvos gyventojų dalis yra nusiteikusi prieš profsąjungas ir netiki, kad jos gali padėti ką nors pakeisti. Todėl nevykęs Darbo kodeksas tik galbūt įrodo profsąjungų negebėjimą atstovauti darbuotojų interesams?
Pašnekovas atsako, kad pačios profsąjungos iš tiesų nėra pajėgios visko radikaliai pakeisti. Profsąjungų jėga yra patys darbuotojai. Tad kol jie nesusivienys ir nepradės kovoti už savo teises, tol ir nebus pasiekiama teigiamų rezultatų.
„Profsąjungos yra žmonių masė, o ne atskiros asmenybės. Jeigu visuomenė nuspręs, kad jiems nėra reikalo kovoti už savo interesus, nematau priežasties, kodėl profesinės sąjungos turėtų prisiimti šią bėdą“, – akcentuoja pirmininko pavaduotojas.
R. Ramanausko nuomone, demokratinėse šalyse darbo santykiuose darbuotojas turėtų būti laikomas silpnąja šalimi. Demokratinėse šalyse turėtų būti kuriami tokie teisės aktai, kurie efektyviai saugotų darbuotoją nuo darbdavio savivalės. Tačiau panašu, kad iki to mums dar toli.
„Kai važiuoji geru keliu automobiliu ir matai, kad kažkoks ribojimo ženklas stovi, bet šalia nėra jokio policijos ekipažo, natūralu, kad norisi paspausti greičio pedalą, nes žinai, jog liksi nenubaustas. Tas pat yra ir su mūsų Vyriausybe. Jeigu visuomenė su profesinių sąjungų pagalba sugebėtų kontroliuoti negerus darbdavius, manau, tokie scenarijai ateityje nepasikartotų. Todėl tikiu, kad pasyvumas nėra gerai“, – tvirtina pašnekovas.
Įžvelgia autokratijos pėdsakų
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas tikina, kad taip pat nėra visiškai nusiteikęs prieš naują Darbo kodeksą bendrai. Anot jo, dėl daugumos straipsnių susitarti galima. Todėl jam sunku suvokti, kodėl po ilgų, metus trūkusių derybų, paskutinę minutę buvo nuspręsta susitarimų nepaisyti. Pirmininko teigimu, per metus buvo rasta nemažai kompromisinių sprendimų. Jeigu Seimo nariai būtų balsavę už tuos nutarimus, būtų galima tvirtinti, kad Darbo kodeksas iš tiesų yra liberalus ir socialiai atsakingas. Tačiau, deja, vietoj to vėliau visi susitarimai buvo atmesti.
„Prieš balsuojant Premjeras perspėjo, kad visiems Trišalėje taryboje ir komitete priimtiems sutarimams nebus pritarta, jeigu tai neatitiks Vyriausybės vizijos. Gana keista, kai vienas žmogus nusprendžia už visus Seimo narius, kaip jie turi balsuoti ir kokius sprendimus priimti. Blaiviu protu tai nepaaiškinama. Tokios sąvokos, kaip socialinis dialogas, susitarimai, kažkur dingo. Manau, kad Europos Sąjungos šalyse tai neturėtų būti bevertės sąvokos. Šie įvykiai primena autokratiją. Balsavimo metu iš to, kaip elgėsi Seimo nariai, buvo galima matyti, kad jie negali laisvai išsakyti savo nuomonės. Tai buvo frakcijos arba partijos pozicija, už kurią jie turėjo balsuoti. O tie, kurie nenorėjo balsuoti, tiesiog išėjo iš salės, nes pasipriešinti valdančiosios daugumos lyderiams jiems labai sudėtinga“, – piktinasi A. Černiauskas.
Pirmininkas sako, kad dabar paskutinė viltis yra Prezidentės veto ir nuo to, kaip į jį sureaguos Seimas: „Mes galime džiaugtis, kad šiai valdančiajai daugumai liko nedaug laiko. Netrukus bus rinkimai ir aš tikiuosi, kad valdančioji dauguma kardinaliai pasikeis. Tada mes kalbėsime su partijomis, kurios eis į rinkimus, ir remsime tas partijas, kurios pažadės, kad DK galiojimas bus nukeltas į vėlesnį laikotarpį, ir per tą nukėlimo laikotarpį, mes tvarkysime tą įstatymą, kad jis būtų ne tik liberalus, bet būtų ir socialiai atsakingas“, – žada profesinių sąjungų pirmininkas.
Tikisi grįžti prie kodekso korekcijos
Politologas Vytautas Sinica taip pat negaili strėlių naujajam kodeksui. Anot jo, anksčiau galiojęs Darbo kodeksas buvo ganėtinai ydingas. Todėl tikėtasi įteisinti tokį, kuris reglamentuotų laksčius darbo santykius ir apsaugotų darbuotoją.
„Toks buvo pažadas, bet tai nebuvo padaryta. Įtvirtinta tik pirmoji dalis, dėl kurios atleisti darbuotoją tapo daug lengviau. Tačiau jo socialinės garantijos netekus darbo atsidūrė paties darbuotojo rankose. Toks modelis galėtų egzistuoti turtingose šalyse, kur žmonės elementariai negyvena nuo algos iki algos ir gali susitaupyti pinigų tokiems atvejams. Bet Lietuva nėra tokia šalis. Todėl nesistebiu kilusiu pasipiktinimu. Labiau stebiuosi, kad jo tiek nedaug, nes šis kodeksas iš tiesų blogina tiek pačių darbuotojų, tiek šalies situaciją“, – tvirtina V. Sinica.
Jis taip pat palaiko A. Černiausko išsakytą teiginį – esą nesilaikyti anksčiau priimtų susitarimų Trišalėje taryboje, darbo komitetuose nuspręsta paskutinę minutę.
Žodžiu, iš pradžių Darbo kodeksas buvo labai liberalus, o svarstymo stadijoje jis buvo iš esmės pakeistas. Į darbuotoją pradėta žiūrėti kaip į silpnesnę pusę. Tiek profsąjungas, tiek besipiktinančias visuomenės grupes tai tenkino.
Tik paskutinėje stadijoje visi kritikai nutilo ir vėl buvo grąžintos pirminės Vyriausybės nuostatos. Tuomet visuomenei daugiau nieko neliko kaip reaguoti į įvykusį faktą ir bandyti kažkaip paveikti Prezidentę, kad ji vetuotų šį sprendimą. Politologas svarsto, kad jeigu Prezidentė veto teise pasinaudos, sprendimas grįš į Seimą. Tačiau Seimas galbūt veto ignoruos, dar kartą priims įstatymą ir tikėsis, kad Prezidentė nusileis.
„Apskritai Lietuvoje ir D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu yra nusistovėjusi tokia tradicija, kad Seimas į Prezidentės veto vienaip ar kitaip atsižvelgia. Jeigu ji šia teise pasinaudos, tai turėtų reikšti, tik neaišku kokiu mastu, grįžimą prie kodekso korekcijos. Tikiuosi, kad taip ir atsitiks“, – viliasi V. Sinica.
Jo nuomone, sunku nuspėti, ar Prezidentei, kaip politikei, yra naudinga pasinaudoti veto teise: „Nemanau, kad priimdama sprendimus, Prezidentė pirmiausia vadovaujasi politiniais populiarumo aspektais ar bent jau neturėtų to daryti. Prezidentė yra antroje kadencijoje, todėl manau, kad jos rinkimai nebedomina. Toks požiūris būdingas tik pirmos kadencijos prezidentams.“
Bus atsakyta per dešimt dienų
Primename, kad protestuoti prieš Darbo kodeksą ėmė ne tik profsąjungos, bet ir jaunimas. Grupė studentų su palapinėmis kelias savaites budi prie Vyriausybės rūmų, siekia atkreipti valdžios atstovų dėmesį. Galiausiai nepasitenkinimas išsiliejo ir pačių socdemų stovykloje, kai dalis partijos narių surengė protesto akciją prie socialdemokratų centrinės būstinės sostinėje.
Vadinasi, gyventojai nėra abejingi priimtam įstatymui. Todėl dabar jie tikisi, kad Prezidentė įstatymą vetuos. Profsąjungų narių teigimu po pokalbio su socialiniais partneriais išryškėjo tos kodekso vietos, kurias priimant nebuvo įsiklausyta į žmonių lūkesčius, taip pat ignoruoti ir Trišalėje taryboje pasiekti kompromisai. Todėl Prezidentė sieks rasti interesų balansą per įstatyme numatytas dešimt dienų, atsižvelgusi į visų socialinių partnerių argumentus.
