Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių dailės galerija trečią kartą pakvietė menininkus dalyvauti meninių akcentų kūrimo plenere. Šiųmetinio plenero prioritetu paskelbtas pirmojo Šiaulių miesto diplomuoto dailininko Gerardo Bagdonavičiaus atminimo bei Šiaulių miesto istorinės atminties atspindėjimas ir įprasminimas. Pranešta, kad daugiausiai komisijos balų surinko kūrybiškiausiai istorinės atminties įamžinimą ir meninį atraktyvumą suderinusi Martyno Gaubo skulptūra, skirta dailininko atminimui. Valio! Tikimasi šiam kūriniui gauti vietą aikštėje prie P. Višinskio bibliotekos. Dabar gi vieta bus derinama. Tai didelis projektas. Todėl įdomu, kodėl konkreti vieta meniniam akcentui nesuderinama iš anksto. Panašu, kad dėl to dabar vienų akcentų laukia perkėlinėjimai, kiti tampa nematomi, o dar kitų tirštokai sumesta į vieną Šiaulių vietą.
Kainuoja pinigus
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis paaiškina procesą: pirmiausia menininkas siūlo idealią vietą savo kūriniui. Jeigu ji prieinama, tinkama, niekam netrukdo, tuomet projektas ir įgyvendinamas. Jeigu ne – menininkui siūloma kita vieta, o jis pakoreguoja savo projektą.
„Tarkime, taip atsitiko su Martyno Gaubo sukurtais batais, kurie yra Vilniaus gatvėje. Jis siūlė šiuos batus padėti tiesiai ant bulvaro šaligatvio, bet supratome, kad to padaryti neįmanoma. Juo važiuoja gatvių valymo mašinos, ypač žiemą. Teko tuos batus pakelti ant pakylos – taip buvo paderintas projektas. Nėra taip, kad viskas būtų nuspręsta vienu metu. Todėl, kad pleneras vykdomas už labai nedidelę sąmatą, iš jos galima apmokėti patį skulptūrinį objektą, jo kūrimą, įgyvendinimą. O iš tikrųjų tokie projektai, žinoma, turėtų būti vykdomi kitaip“, – sako V. Kinčinaitis.
Kartu turėtų dirbti architektas, kuris surastų vietą, parengtų erdvę ir sumanymą įgyvendintų kartu su skulptoriumi.
„Bet tai yra didžiulės išlaidos, kompleksinis visos erdvės projektavimas. Miestas nepajėgus nė vienam tokiam objektui. Tad mes tiesiog užsiimam daugiau dekoru, humanizavimu, estetizavimu, kuris, be abejo, nėra amžinas, nes artėja visi įmanomi pasikeitimai“, – paaiškina V. Kinčinaitis.
Ir G. Lukošaitis Prisikėlimo aikštėje įgyvendindamas konceptualų, provokuojantį meno kūrinį turėjo galvoje, kad aikštė po kelerių metų bus tvarkoma, o skulptūra bus kitur perkelta ir pritaikyta. Taigi pagrindinė priežastis, kodėl nėra iš karto surandama aiški vieta – tai būsimieji viešųjų miesto erdvių pasikeitimai, kuriuos atneš vadinamoji „Urban“ programa.
Nejau mėtysimės akcentais kaip panorėję
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Mendoza-Herrera sako, kad surasti tam tikrą urbanistinę viešą erdvę, jog meninis akcentas atitiktų erdvės kontekstą ir mastelį, yra pakankamai sudėtingas procesas.
„Finansai yra viena. Bet daugelis miesto erdvių per būsimus penkerius metus bus tvarkoma kompleksiškai. Jeigu pradėsime pildyti mažomis detalėmis, neaišku, kokia taps bendra koncepcija“, – sako G. Mendoza-Herrera.
Meninio akcento vietos parinkimui būtina įvertinti labai daug parametrų – kaip ir kada ta erdvė atrodys ateityje, koks būsiąs jos medžiagiškumas ir mastelis po rekonstrukcijos.
„Daug parametrų, bet viskas įmanoma. Tiktai nėra tų erdvių tiek daug. Sutvarkytoje Vilniaus pėsčiųjų gatvės atkarpoje ir taip yra tiršta akcentų – visi nori dėti ten, kur yra sutvarkyta. Akcentų turime jau šiandien, o erdvių dar nepasiruošę. Kai turėsime erdvių, bus žymiai lengviau pritaikyti ir tuos akcentus“, – teigia administracijos direktoriaus pavaduotoja.
Bet kam vykdyti konkursus? Gal verčiau palaukti? Šiais metais esą nuspręsta, kad geriau vienas geras, negu maži ir abejotinos kokybės konkursai. Prioritetu tapo istorinis kontekstas, susijęs su šiemet reikšmingu įvykiu Šiauliuose. Tai G. Bagdonavičiaus namo rekonstrukcija ir šios asmenybės jubiliejiniai metai.
„Man atrodo, jeigu mes įvertinsime anksčiau minėtus visus parametrus, tai tikrai nesuklysime parinkdami vietą. Išpildysime ją pasitarę su autoriumi, kad visa tai taptų kontekstualu ir visiškai sutvarkius tą erdvę ši nedisonuotų su visu kontekstu. Šiuo metu turime tokią situaciją, kad projektai yra labai dideli, finansuojami Europos Sąjungos lėšomis. Jų valdymas yra pakankamai sudėtingas – labai daug derinimų su daugybe agentūrų, ministerijų ir t. t. Todėl žiūrime filosofiškai ir kantriai. Ir galvojame, kad susitarsime, jog menininkas liktų patenkintas ir miestui liktų pridėtinė vertė“, – tikisi G. Mendoza-Herrera.
Kodėl vienus matome, kitų nepastebime
Betgi, pavyzdžiui, Eglės Narbutaitės interaktyvi instaliacija ir be tokių konkursų puikiai atrado vietą, kad visu pajėgumu traukia akį, kelią ranką kreidele rašyti ir pasireikšti ties klausimu „Ką veikti Šiauliuose?“
Tuo metu kitus meninius akcentus sunku pamatyti tiek prisnūdusiai miestiečio akiai, tiek svečiams, nebent bakstelėtum pirštu. Žinoma, nesulyginamas yra jų intensyvumas – skiriasi forma, medžiaga, idėja ir kiti dalykai.
„Jeigu Šiauliuose būtų bent trys ambicingi jauni menininkai, gatvės menininkai (ne chuliganai, kurie pasirašo su markeriais), kurie dirbtų viešos erdvės lauke, miestas, žinoma, po truputį transfomuotųsi, estetizuotųsi, kaip ir Eglės Narbutaitės atveju. Bet tam, kad mieste atsirastų Eglė Narbutaitė, turi atsirasti jaunas žmogus, kuris ryžtųsi iš užsienio po studijų grįžti į Šiaulius, čia būtų užkankintas depresijos, noro kažką padaryti ir keisti beviltišką miesto erdvę. Deja, toks žmogus Šiaulių mieste šiuo metu yra tiktai vienas – niekas negrįžta, o visi kiti išvažiuoja. Ir nėra jokios kritinės masės jaunų ir ambicingų žmonių, kurie norėtų legaliai ar nelegaliai tą miesto erdvę transformuoti – čia yra pagrindinė bėda. Tuomet reikia imtis tokių projektų, kuriuos kuruoja kultūros įstaigos, savivaldybė“, – paaiškina V. Kinčinaitis.
Gal galime kažką padaryti ir pakeisti?
Pasak menotyrininko, visos galimybės yra prarastos. Per keliolika metų kiekviena galimybė, už kurios buvo galima užsikabinti, išnaudoti, – sužlugdyta. Galbūt dėl baimės, gal prisitaikymo ar nežinojimo, ką daryti kintančioje situacijoje ir besikeičiančioje visuomenėje.
„Keitėsi miestų kultūra, keitėsi visuomenės poreikiai, jaunimo poreikiai, bet miestas niekaip į tai nereagavo. Universitetas nesitransformavo, Menų fakultetas degradavo ir švietimo įstaigos inertiškai vegetavo. Kaip tokioje aplinkoje gali susiformuoti ambicingas kūrybiškas jaunimas, kuris imasi pats įvairiausių iniciatyvų ir jas generuoja. Aš bendradarbiauju su valdyba ir matau, kiek inciatyvų ateina iš tų pačių miestiečių projektų pavidalu – neužaugo jokia jaunimo karta, kuri turėtų ambicijų, sugebėtų rašyti projektus, teiktų juos, gautų finansavimą ir realizuotų idėjas. Visa tai daro senoji gvardija ir tai yra labai blogai“, – sako V. Kinčinaitis.

Šiauliams trūksta tokių jaunų žmonių, kaip E. Narbutaitė. Tik pažiūrėkite, kokia smagi instaliacija – galite pasireikšti ir jūs.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Meilės varpas iki šiol sulaukia visuomenės kritikos kirčių. Nors lyg ir atitinka – Varpo gatvėje, šalia kavinės tuo pačiu pavadinimu…
Artūro STAPONKAUS nuotr.



