Joninės – turbūt laukiamiausia metų šventė: dar ir šiandien tikima, kad trumpiausia metų naktis yra magiška, stebuklinga. O viena iš populiariausių šios šventinės nakties pramogų – paparčio žiedo paieškos. Ir nors puikiai žinome, kad papartis nežydi, tačiau tikriausiai dažnas Joninių naktį yra pabandęs surasti jo žiedą. Juk radęs, rasi laimę, turtus, sako senolių išmintis.

Tad visiems, kurie šiąnakt nusprendė taip atrasti savo laimę ir praturtėti, nusprendėme papasakoti apie šią Joninių tradiciją. Taip pat atsakėme į klausimą – kodėl laimė nėra turtai, o turtai – laimė.

Teks susidurti su pabaisomis
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius etnologas Libertas Klimka teigia, kad paparčio žiedas yra kažkokios neišsipildžiusios svajonės, siekiamybės simbolis. Ir pirmiausia paparčio žiedo paieškos – labai gąsdinantis dalykas.

„Joninių naktį išsiruošus ieškoti šio žiedo reikia savyje įveikti kažkokias baimes ir parodyti itin stiprų norą išeiti vidurnaktį į mišką, nes visi žino, kad paparčio žiedą saugo anapusinio pasaulio pabaisos. Ir nors paparčio žiedas duoda galimybę praturtėti, tačiau tam reikia parodyti labai išskirtinę drąsą“, – tvirtino etnologas.

Be to, niekas neidavo ieškoti paparčio žiedo dviese, kaip dabar yra romantiškai pasakojama. L. Klimkos teigimu, šio žiedo galima ieškoti tik vienam, pasiėmus šermukšnio lazdą, grabnyčios žvakę ir nusiteikus, kad patirsi nepaprastų sukrėtimų bei vaizdinių.

„Paparčio žiedas pražysta tik per tikrąjį vidurnaktį, o tu niekada nežinai, kada bus tas tikrasis vidurnaktis. Todėl radęs šį žiedą, apsibrėžęs magišką ratą su šermukšnio lazda, turi laukti tikrojo vidurnakčio, o tave iš visų pusių gąsdins visokios pabaisos. Tokio išmėginimo dažnas neatlaiko ir pabėga iš miško. Bėga ten, kur linksminasi jaunimas, kur dega Joninių laužas ir panašiai“, – apie iššūkius, su kuriais teks susidurti pasiryžus rasti paparčio žiedą, pasakojo L. Klimka.

Radę žiedą – rasime ir lobius
Etonologas pažymėjo, kad nors papartis ir niekada nežydi, tačiau yra labai gražus augalas. O be to, jis auga ypatingoje baugioje vietoje – tankumyne.

Vis dėlto L. Klimka ragina nenusiminti tiems, kurie mano, jog jei papartis nežydi, tai ir laimės nėra. Jis pataria laimės ieškoti, tiesa, ne per Jonines.

„Paparčio žiedas duoda galimybę įsigyti turtų, nes radę šį žiedą gali pamatyti, kur yra paslėpti lobiai. O laimės vis dėlto reikia ieškoti per pusiaugavėnį, nes tuomet vidurdienį pražysta vienas lazdyno krūmas visame miške. Tad kas sugeba surasti ir laiku nuskinti to lazdyno žiedą, tai tas gali prisivilioti bet kurią kaimo merginą. O tada tai bus laimė“, –  kada ir kur rasti laimę, atskleidė etnologas.

Pasak L. Klimkos, iš tiesų paparčio žiedo paieškos nėra visur išplitusi tradicija. Ir nebuvo taip, kad visa Lietuva būtų žinojusi apie šį Joninių nakties paprotį: šią tradiciją jau mūsų laikais turbūt išplatino žiniasklaida.

„Joninių naktį buvo daroma daug kas. Pavyzdžiui, būdavo labai populiaru pasidaryti meilės kabliuką. Pirmiausia reikia susirasti negyvą šikšnosparnį ir įmesti jį į skruzdėlyną, o tai svarbu padaryti vidurnaktį. Tuomet neatsigręžus nueiti, nors iš paskos tave ir gąsdins visokie baubai. Na, o paskui dienos metu skruzdėlyne rasi iš to šikšnosparnio likusius tik griaučius. Vienas toks griaučiukas labai panašus į kabliuką, o kitas – į mentelę. Su tuo kabliuku galima, pavyzdžiui, prisivilioti merginą. Tereikia kepštelti jai per rūbus kokiame nors vakarėlyje ir tos mergelės širdis palinks į jūsų pusę. O su mentele galima atstumti jus persekiojantį įkyruolį ar įkyruolę. Tad tai labai praktiški dalykai“, – apie kitas Joninių nakties tradicijas pasakojo L. Klimka.

Turtai nėra laimė
Šiaulių universiteto filosofijos dėstytojo Jurgio Dieliauto paklausėme, kodėl išsiruošę ieškoti paparčio žiedo žmonės tikisi rasti laimę ir turtus. Nejaugi laimė nėra turtai, o turtai – laimė?

Pasak J. Dieliauto, deja, turtai kartais laimės neatneša: „Kiek turėjome ataskaitų iš ,,aukso puodų“ laimėtojų ir panašiai, tai matėme daug nenusisekusių dalykų – kur dėti tiek pinigų, kur juos investuoti, kur pritaikyti. O kitas dalykas tas, kad  laimė yra palaima. Apie laimę mes galime kalbėti tada, kai jau gyvenimas yra baigtas ir kada mes galime viską įvertinti. Tačiau tada jau kažką pasakyti yra sunku, nes dažniausiai žmogaus nebėra. Dar kitas dalykas, kad palaima gali būti ir visai nematerialus dalykas, o būsena, savijauta ar kažkokie kiti dalykai, kurie nėra pamatuojami.“

Filosofo teigimu, problema yra ta, kad mes jau keletą šimtmečių pripratę mūsų tikrovę matuoti kiekybiškai. O tai reiškia, jog viską skaičiuojame.

„Kada mes žiūrime į kažkokias kokybes, tai, sakykim, yra garsas, vaizdas, spalva, dar kažkokie dalykai gerokai sudėtingiau išmatuojami. Ir tada iškyla papildomas klausimas, kas yra ta laimė, kurios mes nesuskaičiuojame. O juk daugelis žmonių viską nori apskaičiuoti į priekį, numatyti pagal horoskopus, pagal tikėtinus dalykus. Bet, matot, tikėtini dalykai nesutampa su galimybėmis, ir čia atsidaro dar viena Pandoros skrynia“, – sako  J. Dieliautas.

Ieškoti reikia ir šiemet, ir kitąmet
Vis dėlto J. Dieliautas tvirtina, kad Joninių naktį reikia ieškoti paparčio žiedo, nes tai yra atviras žmogaus noras pasiekti kažko daugiau, kažkur daugiau pasireikšti ir to jokiu būdu negalima uždrausti: „Pavyzdžiui, totalitarinėse visuomenėse visą šitą dalyką uždraudžia ir tada nueinama į pogrindį, į nusikalstamą veiklą ir panašiai. Taigi kur kas geriau leisti azartui, aistrai ar net erosui pasireikšti. Paparčio žiedo paieška skirta tam, kad  žmogus ieškotų, bandytų ir ekstazės būdu stengtųsi kažko pasiekti. Tai daug geriau, nei tikėti kažkokiomis naiviomis ideologijomis.“

Kalbėdamas apie paparčio žiedo paiešką filosofas paminėjo dar vieną svarbų dalyką – ritualą.

„Latviai jau seniai švenčia Jonines. Jiems tai – linksmybių, gaivalingumo, vaisingumo šventė, o pas mus to nėra. O tai reiškia, kad mes orientuojamės į kitą kodą, į kitą tradiciją, į kitą ritualą ir  atsisakome to, ko nereikėtų atsisakyti. Ypač sąlytyje su demografine situacija, sąlytyje su Europos iššūkiais ir kitais dalykais. Mums kaip tik reikėtų šią šventę skatinti. Čia yra pagarba gyvybei, o kiekvieną gyvybę reikia saugoti. Tad Jonines reikia švęsti, mums reikia linksmybių, kurios būtų perteklingos. Matot, žmogus turi ir perteklių, o ne tik stoką, kurią jis realizuoja pažinimo keliu. O tą perteklių reikia išlieti, kažkaip išreikšti – ekonominiais, erotiniais būdais ar dar kažkaip, nes to mums be galo reikia“, – apie tai, kaip svarbu ieškoti paparčio žiedo, kalbėjo J. Dieliautas.

Pasak filosofo, kada turėsime atvirą siekį, atvirą tikslą, mes išlipsime iš depresijos, iš rezignacijos, iš uždarumo, iš nevilties ir kitų dalykų – tai mus išvaduos. Tad paparčio žiedas turi būti mums prieš akis, jo turime ieškoti ir šiemet, ir kitąmet.

Pasak etnologo L. Klimkos, paparčio žiedas yra kažkokios neišsipildžiusios svajonės, siekiamybės simbolis.  
Asmeninio archyvo nuotr.

Filosofas J. Dieliautas tvirtina, kad Joninių naktį reikia ieškoti paparčio žiedo, nes tai yra atviras žmogaus noras pasiekti kažko daugiau.
Artūro STAPONKAUS nuotr.