Nustebino miesto valdžios sprendimas uždaryti ar kur tai iškelti jau porą metų veikiantį Nacionalinių lėlių muziejų.

Kam pirmenybė? Kultūrai ar agresyviai besiveržiančiai į muziejaus patalpas verslo kontorai, kurios veiklos naudos dar tik tikimasi.

Nacionalinių lėlių muziejus − labai svarbi ugdymo priemonė, viena iš kultūros dalių, turinti svarbią didaktinę ir mūsų tautos buities istorinę reikšmę ugdant šeimos, motinystės jausmą, įgūdžius ir kitas bendražmogiškas vertybes.

Muziejus veikia. Sukaupti gausūs eksponatai, sudėliota, sutvarkyta. Jame galima susipažinti ne tik su lietuviškomis, bet ir daugelio pasaulio tautų tradicinėmis lėlėmis. Vieta pati tinkamiausia, judriausia. Patogi apsilankyti ir tėveliams su vaikučiais, ir turistams.

Buvusios mokytojos, kraštotyrininkės Elvyros Balčiūnaitės, muziejaus įkūrėjos, įdėta daug darbo, laiko, lėšų ir širdies. Kol kaip ta ratuota bitelė po kruopelytę surinko, sudėliojo, pateikė, o še tau – dėkingumas. Koks nelabasis sugundė miesto galvas priimti tokį sprendimą?

Stebina ir kelia abejonių ir verslo steigėjų užsispyrimas, kad kontora, jų stalai, kėdės, ryšiai turi būti tik čia, muziejaus vietoje. Kyla klausimas, ar verslo kontoros steigėjai suvokia šio muziejaus, įsikūrusio tinkamiausioje vietoje edukacinę, šviečiamąją ir kultūrinę reikšmę ir ką reiškia šio vertingo muziejaus iškraustymas.

Verslu užsiimantys ar propaguojantys turi būti sąžiningi, išsilavinę, ne tik vertinantys kultūros reikšmę, bet ir ją remiantys. Be valstybės  ir pasiturinčių (mecenatų) paramos, kultūra, vertybės nesuklestės. Be paramos neturėtumėme žymios dalies klasikinio meno. Kas iš to, kad ekonomika auga, o kultūra, žmonių išprusimas, pragyvenimo lygis stovi vietoje ar net smunka. Parazituoja „šešėlinė ekonomika“, „juodosios buhalterijos“. Matyt, kažkam pinigai yra pagrindinis tikslas, o ne priemonė kilniems tikslams siekti.

Pravartu kiek plačiau supažindinti su lėlėmis, kartu ir Lėlių muziejaus reikšme augančios kartos ugdymo procese.

Prieškarinėje Lietuvoje lėlės buvo mergaičių vaikystės dalis. Lėles padaryti, rėdyti mokė mamos. Paima medžiagos skiautelę, padaro iš jos apvalią galvelę, perjuosia kaspinėliu ar siūlu. Likusi dalis tampa ilgu rūbu (jupa, sijonas). Tokios lėlės buvo vadinamos „skudurinėmis Onutėmis“. Suaugusieji vaikams padarydavo puošnių lėlių, atsirado ir pirktinių.

Visos mano vaikystės mergaitės ir sesuo su draugėmis žaidė lėlėmis. Elgėsi su jomis, lyg būtų gyvos: maitino, prausė, ant rankų nešiojo, supo, migdė, liūliavo, mamyčių išmokintas lopšines dainavo: „A, a, pupa su raudona jupa...“

Žaisdamos su lėlėmis ugdė, lavino motinystės švelnius jausmus ir įgūdžius. Ta išugdyta meilė, rūpestingumas ir patirtis su lėlėmis vėliau panaudota auginant savo gyvas lėlytes.

Atsisveikinimas su lėlėmis − tai atsisveikinimas su vaikyste. Prisiminimui lieka lėlės būsimoms dukroms.

Visos mano pažįstamos vaikystės laikų lėlių rėdytojos išaugino dorus vaikus. Apie abortą-gyvybės nužudymą (kalbama ne apie būsimą gyvūną, bet apie žmogų) nė minties nebuvo. Gyvybė – tai Dievo dovana. Žmogus dar nėra jos sukūręs. Todėl ją reikia gerbti ir branginti.

Vis dažniau susiduriama su motinomis, pas kurias nėra išugdytas motinystės jausmas.

Trūksta meilės, rūpestingumo, švelnumo, patirties. Kūdikiui gimus, nemoka kaip su juo elgtis.

Auga karta, nepatyrusi motinų švelnių glamonių, lopšinės, dainų, giesmių ir pasakų. Todėl linksta į grubumą, į nusikaltimus.

Dar blogiau, kai daromi abortai. Laikino malonumo nori, o pareigos auginti būsimą kūdikį − nenori. Dažnai pagrindinis motyvas – kam užsikrauti vargą. Lietuvoje kasmet nužudoma tiek, kad užpildytų apie 32 klases. Iš jų išaugtų „Dainų dainelės“ dainorėliai, vėliau – mokytojai, daktarai, statybininkai, vairuotojai ir kitų specialybių žmonės, kurių šiandien taip reikia.

Motinystei mergaites reikia ruošti iš mažens. Prie to prisidėtų lėlės, Lėlių muziejus.

Vaikų darželiuose pravartu vesti žaidimus su lėlėmis, atkartojant kūdikio (vaiko) visą priežiūros eigą. Įtraukiant pačius vaikus, kaip šie dalykai vyksta jų šeimoje. Šios žinios reikalingos ir būsimiems tėveliams, ir mamytėms.

Šiuolaikiniame gyvenime augančiai kartai svarbiausias asmuo yra mama.

Motinos netekimas vaikams yra didelė nelaimė. Tėvo − tik pusė to.

Ne veltui sakoma: „Duokite mums geras mamas ir mes būsime geriausi žmonės.“