Pirmadienis. Ateinate į darbą, skubiai surašote prašymą dėl atleidimo iš darbo ir... pasineriate į staigmenų kupiną kelionę autostopu po pasaulį! Išdrįstumėte? Tokį iššūkį sau metė nutrūktgalvių porelė – 28-erių metų šiaulietė Ieva Ivanauskaitė ir 27-erių metų jos širdies draugas Martynas Vingrys. „Patogiai gyventi galima ir namuose, o kelionės laikas buvo skirtas išmėginti save ir išgyventi visai kitokius potyrius“, – grįžę į gimtinę įspūdžiais dalijasi keliauninkai ir patikina, jog kelionės metu susikrovė lobį – nepamirštamas akimirkas! Apie lokį, susiviliojusį vakarienės kvapais, apie naktį – praleistą ant baltojo skorpiono, nakvynę šalia policijos nuovados ir ne tik – išskirtiniame interviu „Šiaulių naujienoms“!

Ši kelionė išnešiota lyg kūdikis
Tik šio mėnesio pradžioje į gimtinę grįžusius I. Ivanauskaitę ir M. Vingrį šiuo metu pagauti gana sunku. Porelė nuolat keliauja iš vieno Lietuvos miesto į kitą, lanko pasiilgtus giminaičius ir draugus, džiaugiasi išsiilgta Lietuvos gamta.

Džiugu, kad vos atradę laisvą minutę jie sutinka papasakoti savo istoriją, kuri pelnė „Metų keliautojo „Lietuvos Kolumbo“ apdovanojimą. Pora neslepia – idėja pakeliauti po pasaulį autostopu galvoje kirbėjo gana ilgai. Pakalbėdavo, kad būtų smagu leistis į tokią kelionę, svetimų patirčių pasiklausydavo, pasidžiaugdavo, bet tuo viskas ir pasibaigdavo.

„Kartą Martynas pasiūlė nusistatyti aiškų terminą. Taip ir padarėme. Nutarėme iškeliauti 2015-ųjų rugsėjį. Abu turėjome darbus, juos metėme ir iškeliavome. Toks gyvenimo iššūkis pasirodė svarbesnis ir labai reikalingas. Žinojome, kad kelionės daug ko išmoko. Tokio sukrėtimo norėjome ir mes“, – prisiminimais dalijasi šiaulietė I. Ivanauskaitė.

Šia kelione jaunuoliai jokių rekordų nesiekė. Dėl to sukti galvos, kiek laiko praleis keliaudami, kiek šalių aplankys, kiek automobilių sustabdys ir pan., nereikėjo. Visiška laisvė! Kaip patys sako: „Skaičiukai mums nebuvo svarbūs. Esame įsitikinę, kad kelionėje svarbiausia potyris ir vietos pajautimas, o ne aplankytų šalių, miestų, muziejų ar turistinių objektų gausa. Todėl daugiausia laiko praleisdavome gamtos apsuptyje ir vietinių žmonių šeimose.“

Maistui – vos 3 eurai
Nors rekordų ir nesiekta, Lietuvos kolumbų skaičiai įspūdingi – I. Ivanauskaitė ir M. Vingrys 9 mėnesius praleido kelyje, per šį laikotarpį įveikė 25 000 km, aplankė 14 šalių Europoje ir Azijoje,  juos pavėžėjo 494 transporto priemonės.

Pamatę iškeltus jaunuolių nykščius, stodavo įvairiausios transporto priemonės: lengvosios mašinos, krovininiai sunkvežimiai, traktoriai, net jaučių ar arklių traukiami vežimai. Stojo senos, vos riedančios transporto priemonės, pasitaikydavo ir labai prabangių automobilių. Keliautojai tikina, kad nė vienos iš jų neatsisakydavo.

„Kiek sunkiau sekėsi keliauti Europos šalyse. Tačiau musulmoniškuose kraštuose sunkumų nekilo. Ypač įsiminė Iranas, kur žmonės stojo net nestabdomi. Nustebino iraniečių dėmesys ir svetingumas užsieniečiui. Dažnas sustojęs mus kviesdavo į savo namus, mus vaišindavo, apnakvindindavo ir jokio atlygio už tai nesitikėdavo. Sunkumų nekilo nei Nepale, nei Indijoje. Šiose šalyse dažniausiai keliaudavome sunkvežimiais“, – pasakoja I. Ivanauskaitė.

Problemų keliautojams nekilo ir dėl maisto. Dar kelionės pradžioje pora sutarė, jog per dieną maistui skirs ne daugiau nei 5 eurus. Tačiau netrukus suprato, kad gamindamiesi patiekalus ant laužo gali įsitekti ir į mažesnę – 3 eurų – sumą. Jaunuoliai tikina, kad taip spraustis privertė ne pinigų stygius, tai buvo dar vienas iššūkis įtilpti į kuo mažesnę sumą.

„Keliaudami vadovavomės tokiu principu: skaniai ir ištaigingai pavalgyti galima namie. O minkštai ir patogiai leidžiame beveik visas savo gyvenimo naktis – kodėl gi nepabandžius „išlipti“ iš patogumų zonos ir pažiūrėti, ar sugebėsime išgyventi kitokiomis sąlygomis“, – kelionės įspūdžiais dalijosi M. Vingrys.

Svečiuosna atėjo ir lokys, ir skorpionas
„Šiaulių naujienos“ pasiteiravo, su kokiais iššūkiais susidurta kelionės metu, kas paliko didžiausią įspūdį. „Netikėti susitikimai su vietiniais gyventojais. Tiek su gyvūnais, tiek ir žmonėmis“, – ilgai nesvarstę atšauna keliautojai ir vieną po kitos pasakoja dėmesio vertas istorijas.

Pirmoji – apie lokį, susiviliojusį gardžiais vakarienės kvapais. „Turkijoje keliavome Likių keliu, kur pėsčiomis įveikėme maždaug 550 km atstumą“, – pasakojimą pradeda I. Ivanauskaitė. Pradėjus leistis saulei, pora įsikūrė ant kalno šlaito, pasigamino vakarienę ir sutemus nužingsniavo į palapinę miegoti. Po kiek laiko pasigirdo riaumojimas ir akmenukų riedėjimas. Garsas vis artėjo. „Supratome, jog artinasi lokys. Buvo tamsu, nieko nesimatė. Martynas šoko iš palapinės, nuo kalno pamėtė akmenų, pašvietė keliskart prožektoriumi, pradėjome šūkčioti. Rodės, nubaidėme. Bet po kurio laiko iš kitos pusės vėl išgirdome riaumojimą. Ėmėme šūkčioti. Garsas nebeartėjo link mūsų.

Daugiau nieko nei matėme, nei girdėjome, pasidarė ramiau. Matyt, lokį priviliojo vakarienės kvapai“, – šypteli šiaulietė.

Tame pačiame Likių kelyje jaunuolių laukė ir dar viena staigmena. Pradėjus temti, kaip jau įprasta, jaunuoliai šalia vieno miškelio pasistatė palapinę, sėkmingai pernakvojo, o rytą pakuodami savo „namelius“ pamatė, jog po jais tūno baltasis skorpionas. „Jis bene labiausiai pavojingas žmogui. Šie susitikimai baigėsi laimingai. Jie mums tapo labai įsimintini. Nes supranti, kad jie galėjo pasisukti visiškai kitaip“, – teigia I. Ivanauskaitė.

Nepavyko atsiginti vietinių gyventojų dėmesio
Keliautojus kiek nustebino, kad nei Indijoje, nei Nepale jokių gyvačių (matė tik kelias išnaras) ar kitų gyvių nesutiko. Didžiausią įspūdį čia paliko vietiniai žmonės. Pora neslepia, kad po ilgos kelionių dienos jausdavosi gerokai pavargę. Norėdavosi kuo greičiau susirasti vietą, kur galėtum pasistatyti palapinę ir patempti savo kojas. Tačiau vos įsikuri – šio reginio ateina pažiūrėti 50-60 vietinių gyventojų!

„Jie apstoja palapinę ir nieko nedaro, tik įdėmiai žiūri. Taip gali prastovėti ilgiausiai, iki pačios vėlumos. Rytą, vos prašvitus, apie 5 val., jie vėl susirinkdavo. Mums buvo be galo neįprasta ir nejauku, norėdavosi pabūti ramiai ir pailsėti. Tačiau žmonės daugiausia buvo geri, kartais pavaišindavo arbata ar užkandžiais“, – neįprastu vietinių gyventojų elgesiu stebisi šiaulietė.

Pakeliavę po Indiją  I. Ivanauskaitė ir M. Vingrys nusprendė – gana! Aplankė jausmas, kad jau patirta daug įspūdžių, emocijų, reikia grįžti namo ir viską susidėlioti į savo lentynėles. Tačiau ir paskutinės nakvynės keliautojams nepagailėjo staigmenų.

„Viena paskutiniųjų nakvynių buvo Indijoje, kur įsikūrėme šalia mangų sodo. Vietinių buvome atsiklausę, ar galime nakvoti tokioje vietoje. Visi atsakė: „No problem.“ Sutemus pamatėme, jog lauke žybsi daugybė žibintų ir artinasi žmonių minia. Kai jie priartėjo, pasirodė, jog tai buvo 6  policininkai ir vietinių žmonių būrys. Jie mums aiškino, kad negalime nakvoti tokioje vietoje, nes ji yra labai pavojinga. Neva čia pilna visokių gyvūnų. Sakėme, kad mums nieko blogo nenutiks, aiškinome, kad jau tamsu ir nebeturime kur eiti. Tačiau policininkai labai atkakliai reikalavo susipakuoti palapinę ir keliauti iš tos vietos“, – įspūdžiais dalijosi I. Ivanauskaitė ir neslėpė, kad tą akimirką apėmė pyktis, jog juos išvaro.

Tačiau blogos emocijos netrukus išgaravo – vos pora susirinko savo daiktus ir pradėjo eiti, čia prisistatė policijos pareigūnai ir pakvietė sėsti į jų automobilį. Pažadėjo, kad nugabens į saugią vietą. „Pavažiavę gal porą kilometrų, atsidūrėme policijos nuovadoje! Mums buvo pranešta, kad galime jaustis saugiai. Nuovados teritorijoje pasistatėme palapinę. Po kurio laiko policijos pareigūnai mums atgabeno ir vakarienę. Buvome maloniai nustebinti svetingumu. Na, o naktį budėdami jie kartais pašviesdavo pro palapinės stogą ir vis žvilgčiojo, ar mes miegame. Rytą, kai saugiai išmiegojome, dar buvome pavaišinti arbata ir sausainiais“, – pasakoja šiaulietė.

Velykas galima atšvęsti ir Indijoje!
Keliaudami lietuviai nepamiršo ir lietuviškų švenčių. Tiesa, susėsti prie didelio šventinio stalo pavykdavo toli gražu na visada. Kūčias, Kalėdas bei Naujuosius metus jie sutiko Irane. „Tuo metu buvome apsistoję šeimose. Jie šių švenčių nešvenčia. Tad ir mums tai buvo tarsi paprastos, eilinės dienos. Tik per televizorių ekranus žiūrėjome, kaip šias šventes švenčia pasaulis“, – sako Lietuvos kolumbai.

Velykas pora sutiko Indijoje. Tąkart jie buvo apsistoję nedideliame viešbutėlyje, kur išsivirė kiaušinių, juos nusimargino, padengė „stalą“, kurį atstojo lova, ir mėgavosi puikiais velykiniais pietumis.

Pora neslepia – ši kelionė jiems suteikė neįkainojamos patirties ir nepamirštamų įspūdžių. Paklausti, ką galėtų patarti skaitytojams, kurie svarsto, ar verta leistis į tokią avantiūrą, tuoj atšauna: „Tai puikus iššūkis! Reikia neatidėlioti ir veikti. Mes tikrai pamatėme daugiau, nei būtume leidęsi į įprastą turistinę kelionę. Turėjome galimybę bendrauti su vietiniais žmonėmis, gyventi taip, kaip jie gyvena. Galėjome klausytis jų pasakojimų, bandėme suprasti, ką jie galvoja apie save, savo šalį ir pasaulį. Tokia kelionė – ne tik turistinių objektų lankymas, tai gyvas tos šalies ir kultūros pajautimas“, – sako sau mestą iššūkį įveikę Lietuvos Kolumbai.

„Jie apstoja palapinę ir nieko nedaro, tik įdėmiai žiūri. Taip gali prastovėti ilgiausiai, iki pačios vėlumos. Rytą, vos prašvitus, apie 5 val., jie vėl susirinkdavo“, – neįprastu vietinių gyventojų elgesiu stebisi šiaulietė.
M. Vingrio nuotr.

I. Ivanauskaitė ir M. Vingrys keliavo atsiimti Indijos vizų, tačiau netikėtai papuolė į Holi šventę. „Tad į ambasadą nuėjome spalvoti“, – juokiasi jie.
M. Vingrio nuotr.

I. Ivanauskaitė ir M. Vingrys kelionės metu maždaug 200 naktų praleido palapinėje. „Čia – Vasario 16-oji Nepale, prie palapinės“, – nuotrauką komentuoja keliautojai.
M. Vingrio nuotr.