Lietuvą okupavę sovietai 1941-ųjų birželio14-ąją pradėjo pirmuosius masinius trėmimus į Sovietų Sąjungos gilumą. Šiemet Lietuva Gedulo ir vilties dieną mini šalies gyventojų tremties 75-ąsias metines. Kasmet ši diena įgauna kitokią reikšmę ir prasmę, kurias koreguoja įtempta geopolitinė situacija, pasaulyje vykstantys neramumai, tragiškos žudynės ir kitos nelaimės, kurias režisuoja bei atlieka ne stichijų valdovė gamta, o žmogus. Istorija moko, bet keršto ar valdžios troškimas, despotiškos ambicijos „teisingumo“ siekti verčia ginklu, per pralietą kraują, įkalinimais ir kuo tik nori. Kur veda visi tie planai, tegali nurodyti istorija – bet tik tiems, kas iš tiesų ją geba suprasti ne poškindami datas ir įvykius, bet suvokdami jų žmonių likimus ir patirtis.
Ar istorijos pamokos – kitokios? Ką šiandien mums reiškia Gedulo ir vilties diena?
Apie tai plačiau kalbame su Gegužių progimnazijos istorijos mokytoju, skautų vadovu Sergėjumi Staponkumi. 6 metus mokytojaujantis pašnekovas – ne tik aktyvus visuomenininkas, bet ir 11 metų patirtį turintis skautas, kurio laimėjimų bagaže – miesto metų mokytojo-savanorio bei Šiaulių universiteto metų savanorio apdovanojimai.
Istorija: moko, kartojasi, pranašauja
Gedulo ir vilties diena, panašu, suponuoja visiškai skirtingus jausmus. Regis, minint šią dieną privalome liūdėti, sakyti liūdnas, pamokančias kalbas ir priminti apie praeityje mūsų tėvų, senelių, brolių, seserų, artimųjų ir draugų patirtas kančias. O kalbos pabaigoje su patosu iškelti viltį.
Esame gedulo ar vilties visuomenė?
„Tiesą sakant, iš 18-os atmintinų vėliavos iškėlimo dienų tik trys yra gedulo ir vilties. Tokiais atvejais cituoju Koheletą: „Yra laikas gimti ir laikas mirti, laikas gedėti ir laikas šokti.“
Antra vertus, ne veltui tautos folklore turime daugiau dainų minorinėmis gaidomis. Esame vienaip ar kitaip paveikti praeities istorinių vingių – karai, sukilimai, trėmimai ir dabartinės visuomenės jausenos – politikai, emigracija, grėsmės. Manau, kad šitas praeities ir dabarties mišinys formuoja mūsų mąstymą, programuoja mūsų rytdieną. Šiandien galime atsirinkti informaciją, ugdyti kritinį mąstymą, netgi pabėgti nuo supančios visuomenės, tačiau nuo savo šaknų ir savęs nepabėgsi“, – kalba Gegužių progimnazijos istorijos mokytojas S. Staponkus.
Laikas „plečiasi“: nuo 1941 m. vykusių masinių areštų bei trėmimų ir kiekvienos naujos Lietuvos kartos. Kas gali ją sieti su įvykiais, kuriuos liudija istorija? Iš istorijos pamokų mokykloje, karo įvykių, gyvenimo priespaudoje padarinių, regis, pasaulio galingieji nepasimoko.
„Istorija gyva, kol ją kažkas prisimena. Kaskart dalyvaudamas su jaunimu Gedulo ir vilties dienos minėjime pagalvoju – kas ant rampos stovės po dešimt, trisdešimt metų? Ar bebus stovinčių? Tikiu, kad ji įgaus kitą formą. Šiemet nespėjome prisijungti prie vilniečių akcijos – per naktį skaityti ištremtųjų vardus paminint, kas iš jų grįžo ar pasiliko, kuo buvo ar tapo. Paskaitant vieną kitą prisiminimą, atliekant vieną kitą dainą. – sako S. Staponkus. – Istorija – laiko spyruoklė, kurioje įvykiai anksčiau ar vėliau linkę kartotis, o politologai – įvykių pranašai. Tad, žinodami praeitį, mes galime numanyti, kas bus ir ateityje. Akivaizdu, kad pasaulio galingieji žiūri iš savo perspektyvų. Žaisdami globalius žaidimus, nori to ar nenori, ir mes tampame ir šių žaidimų dalimi.“
Sibiras – teritorija, tapusi plačia metafora
Kaip sako S. Staponkus, nuo pat XVIII a. pabaigos lietuvių tauta pradeda pažintį su Sibiru – už vykdytus sukilimus, prieštaravimus, nepaklusnumą ir kt. Pasak istorijos mokytojo, Sibiras tampa ne tik baimės, grasinimų, kančių ir mirties vieta, bet ir heroizmo, tvirtybės, o kai kam ir pergalės simboliu.
„Sakoma, kad kiekvienas žmogus parašytų bestselerį apie savo gyvenimą, jei turėtų talento ir laiko. Tremtiniai parašytų ne po vieną. Prieš keletą dienų į rankas pateko seno albumo fotografijos. Verčiant puslapius išgirdau ir nuotraukų istorijas. Vienoje iš jų ūkininkų šeima – mama, tėtis, du vaikai prie savo namų, kitoje – šeima Sibire. Pastaroji nuotrauka buvo paskutinė. Negrįžo nė vienas.
Kita kaimynės Vitalijos istorija pasakoja apie tėtį, apie kurio tremtį sužinojo tik Sąjūdžio laikais. Jaunas pokario partizanas buvo kalinamas kalėjime, o vėliau ištremtas į Sibirą. Kadangi neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, gyveno Latvijoje. Po 7 metų tarnybos kariuomenėje jį įleidžia į Lietuvą po saugumo padidinimo stiklu. Slapčia kunigas suteikia „šliūbą“ su Vitalijos mama. Apie tremtį buvo slepiama ne tik nuo kaimynų, bet ir nuo giminių. Galima būtų tęsti ir tęsti... Bet ir tiek užtenka, kad suvoktume to laikotarpio absurdiškumą“, – tikina S. Staponkus.
Gyvename Aukso amžiuje
Ką tautinis patriotiškumas mumyse saugo, kai šiandien esame viso pasaulio piliečiai? Klausimas, ar jis turės grįžtamąją, apčiuopiamą vertę. Juolab kad nusivylusieji gyvenimu Lietuvoje bet kokias pastangas siekti tikslų ir dirbti vardan Lietuvos papuoš ne tik žodeliu „neverta“, bet ir pašaipiai sutrins patriotiškus jausmus tėvynei.
„Sakyčiau, kad šis nepriklausomos Lietuvos laikotarpis yra pirmas per pastarąjį šimtmetį, kurį galėtume vadinti „Aukso amžiumi“. Ateities kartos šalia emigracijos prisimins ir laimėjimus moksle, sporte, mene ir kt. Mūsų kultūra yra skrynia, kurią pravėrus rasime tai, ką reikia išsaugoti mūsų ateities kartoms. Ji padėjo tiek išeiviams į Vakarus, tiek tremtiniams į Rytus“, – mano istorijos mokytojas.
Matyt, istorijos pamokos gerokai skiriasi nuo, tarkime, 2000-ųjų.
„Šių dienų mokymasis remiasi ne vien vadovėliais. Projektai su „Misija Sibiras“ jaunimu, ištremtų senelių pasakojimai, jų nuotraukos, susitikimai su gyvais įvykių liudininkais, galų gale atitinkamų filmų nagrinėjimai daro vaikams istoriją patrauklesnę, suprantamesnę. Antai, filmai „Knygnešys“, „Vienui vieni“, „Mes dainuosim“, „Ekskursantė“. Apie pastarąjį filmą labai gražiai atsiliepė ir mūsų skausmą suprato draugai iš Kazachstano, kurie mokėsi ir girdėjo kitokias istorijas – tas kurias rašė nugalėtojai“, – teigia S. Staponkus.
Kaip sako pats, mokinių mėgsta paklausti ar jie žino, kodėl vieną ar kitą dieną plevėsuoja trispalvės. Kodėl laužome plotkelę, uždegame žvakelę. „Paprašau išsiaiškinti, kur yra po viaduku toji istorinė rampa ir kuo ji svarbi. Jau bus daug, jei jie sugebės tai paaiškinti savo jaunesniems broliams ar sesėms, o kartais – ir tėveliams. Kviečiu rasti ne tik „Lidlą“, bet ir Rampą. Valandėlę pasisemti sibirietiškų akių stiprybės ir prisiminti, kodėl tiek birželio 14-ą, tiek birželio 15-ą vėliavos plevėsuos su juodu kaspinu“, – pabrėžia S. Staponkus.

S. Staponkus: „Mūsų kultūra yra skrynia, kurią pravėrus rasime tai, ką reikia išsaugoti mūsų ateities kartoms.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kasmet birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – šiauliečių paminimas prie geležinkelio rampos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



