Lietuvos profesinės mokyklos pradėjo mokinių priėmimą. Į šias mokyklas priimami mokiniai nuo 14 metų, taip pat suaugusieji, kurie siekia patobulinti, įgyti naują kompetenciją ar kvalifikaciją. Pernai į profesines mokyklas planuota priimti 19 tūkst. mokinių, bet priimta beveik 22 tūkst. Daugiausia jaunimas rinkosi apdailininko (statybininko), automobilių mechaniko, virėjo, padavėjo ir barmeno, technikos priežiūros verslo darbuotojo profesinio mokymo programas.
Panašu, kad jaunimas jau kur kas drąsiau keičia požiūrį į galimybę pirmiausia įgyti profesiją – tai patvirtina ne tik statistika, bet ir Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus vedėja dr. Renata Veršinskienė. Tik tėvai vis dar linkę vadovautis sena stereotipine nuostata ir varu varyti į aukštuosius mokslus, ne visuomet nuvedančius į svaiginančias mokslinio darbo karjeros aukštumas.
Tėvai savo vaikus linkę sprausti į aukštąjį mokslą
Pasak dr. R. Veršinskienės, jaunimas jau pakeitė požiūrį į profesines mokyklas. Tik tėvai vis dar laikosi senų stereotipų. „Pastebime, kad visgi yra dar jaunimo, kurio nuomonę lemia tėvai – jie mano, kad vaikas turi baigti aukštąjį mokslą, ne amatą įsigyti. Esą bus ne prestižas, jeigu bus nebaigęs aukštojo mokslo. Tėvams tiesiog linkėčiau pagalvoti apie tai, kad vaikas galėtų turėti amatą ir pats galėtų užsidirbti pinigų. O po to – kelti savo kvalifikaciją, mokytis toliau, plėsti akiratį studijuodamas aukštesnėje pakopoje – kolegijoje ar universitete. Kartu jis ir dirbtų“, – sako dr. R. Veršinskienė.
Kita vertus, profesinis mokymas yra nemokamas, galima gauti stipendiją – tad pasirinkimas anaiptol šeimos biudžeto neištuštintų. Paprastai studijų metu tėvai remia savo atžalą, tačiau po diplomo įteikimo tenka „sugrįžti“ į profesinę mokyklą. „Gal geriau pradėti nuo to, kad būsimas specialistas užsidirbtų duoną ir galų gale subrendęs nuspręstų, ko jis nori – ar būti profesionalu, ar norėtų siekti platesnio požiūrio mokslo srityje“, – mano Prekybos ir verslo skyriaus vedėja. Jos manymu, baigus dvylika klasių trūksta gyvenimo patirties, tad verčiau vaikams suteikti laisvę sprendimams ir bandymams.
Į profesinę mokykla eina silpnieji?
Pasak R. Veršinskienės, čia mokosi įvairūs vaikai. „Jeigu tėvai abejoja profesine mokykla ir jei mano, kad čia mokosi nepažangūs mokiniai, labai rekomenduočiau ateiti ir padiskutuoti su čia besimokančiais. Juk, pavyzdžiui, ir universitete šiandien turėdamas pinigų nebūtinai gerai turi mokytis. Pinigus moki ir mokaisi. Bet klausimas, kokio lygio žmonės priimami studijuot? Nesu prieš aukštąjį mokslą, bet sakau, kad visi mokslo lygmenys turi būti nediskriminuojami, būti lygiaverčiai, o žmogus turėtų teisę rinktis. Aš irgi pradėjau nuo profesinės mokyklos, bet tuo džiaugiuosi“, – sako R. Veršinskienė..
Prekybos ir verslo skyriaus vedėja atkreipia dėmesį ir į darbdavių požiūrį, kuris, panašu, nėra protingas. Nors darbdaviai nori labai profesionalių žmonių, bet patys mažai dėmesio skiria darbuotojų skatinimui mokytis. „Turime įvairiausias mokymosi formas – ir nuotolines, ir popietines, bet darbdaviams yra svarbu, kad dirbantieji mokėtų naudotis kasos aparatu. Tačiau aptarnavimas taip pat turi būti ir etiškas“, – teigia R. Veršinskienė.
O praktikuojamas mokymasis yra toks: pasimokė vieni iš kitų valandą prekybos įmonėje ir viskas. Šiandien prekybininko darbas nėra tik darbas kasoje, kai pakanka mechaniškai „paimti pinigus“. „Darbdavys, ko gero, sakys, kad klientus laimės tie prekybos centrai, kuriuose bus pačios pigiausios prekės. Bet yra klientų grupė, kuriems reikia to profesionalaus aptarnavimo ir jie linkę mokėti daugiau – svarbu, kad jie būtų etiškai aptarnauti“, – pastebi R. Veršinskienė.
Svarsto apie didesnes galimybes mokymosi prieinamumui
Profesinės mokyklos taip pat turėtų galvoti apie ateitį – mokymosi lankstumą, mokymosi priemonių ir erdvių naujoves, galbūt net ateities specialybes. Kokias gaires verta numatyti?
„Numatytumėme galimybių plėtrą mokymosi prieinamumui bet kokio išsilavinimo ir bet kokio amžiaus žmonėms. Šiandien prioritetas – ne tik dėmesys jaunimui, bet ir galimybės mokytis suaugusiems žmonėms“, – mano R. Veršinskienė.
Niekas negalvoja, kaip jaunuolius, baigusius dešimt ar dvylika klasių, sugrąžinti į Lietuvą mokytis. Antra vertus, svarbus tėvų švietimas – rodyti, ką moka ir geba profesiją turintys žmonės.
Dar viena problema, į kurią dėmesį atkreipia Prekybos ir verslo skyriaus vedėja, – kai kurių specialybių darbuotojams siūlomi labai maži darbo užmokesčiai. Pasiūla didžiulė, bet mokiniai už mažą atlyginimą nenori dirbti. Tad atsitinka taip, kad dalis jų išvyksta į užsienį. Jie verčiau imasi juodo darbo, nors yra kvalifikuoti. Bet uždirba daugiau.
„Todėl mūsų pastangos nukreiptos į verslumo ugdymo stiprinimą, kad mokiniai bandytų kurti darbo vietas sau ir sau užsidirbtų“, – sako R. Veršinskienė.
Šiandien dirbantis, bet kvalifikacijos diplomo neturintis žmogus arba norintis pasitobulinti, bet kada gali kreiptis į mokymo instituciją ir jam yra sudaromos sąlygos mokytis pagal individualų planą. Paprasčiausiai sudaroma pameistrystės sutartis, kuri leidžia lanksčiai mokytis.
