„Šiaurės Lietuva ir Šiauliai neturi savo architektūrinio veido“, – įsitikinę vietiniai architektai. Esą keliaujame po svečias šalis, miestus, pamatome ką nors gražaus, originalaus ir nusprendžiame, kad tokį objektą reikia turėti ir Šiauliuose. Bet ar jis savas, ar tinka mūsų miestui, nepagalvojame. „Nusiraminkit“, – pataria vienas žymiausių Telšių architektų Algirdas Žebrauskas ir ragina nebesiblaškyti tapatybės beieškant.

Mus valdo architektūra
Liepos 1 dieną Šiaulių dailės galerijoje bus atidaryta Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus paroda „Kryptis – Šiaurė“. Čia bus galima apžiūrėti  įdomiausius architektūrinius objektus, kurie sukurti Šiaurės Lietuvoje arba kurių autoriai – iš šio krašto.

„Ši paroda turėtų padėti identifikuoti save. Ir apskritai išsiaiškinti, ar mes, Šiaurės Lietuva, turime kažkokį išskirtinį architektūrinį braižą, ar jo nėra“, – sako architektas Dalius Puzinas.

Klausite, o kam mums to architektūrinio veido reikia? Todėl, kad architektūra paliečia mus visus, nors to gal nejaučiame.

„Nuo architektūros priklauso daug kas: kaip tu gyvensi, kaip jausiesi ir pan. Netgi tai, ar tu būsi agresyvus, ar ne. Jeigu tai yra gera architektūra, geri sprendiniai, humaniškos erdvės – jos neskatins agresijos. Net atvirkščiai – skatins kūrybinį potencialą“, – teigia Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Rūta Stuopelienė.

Netrukus architektė pateikia pavyzdį. Maždaug prieš dešimtmetį jai teko naujam gyvenimui prikelti
Kėdainių Juozo Paukštelio gimnaziją. „Aš kartais nuvažiuoju pasižiūrėti, kaip atrodo ta mokykla. Įsivaizduokite, ta mokykla atrodo kaip vakar pastatyta. Pašneki su vaikais, kaip čia yra, kad niekas nespardo sienų, kad niekas čia nesulaužyta. O jie ir sako: „Mums čia gera gyventi, mes mylime savo mokyklą.“ Tai tikrai yra geriausias įvertinimas architektui“, – sako R. Stuopelienė.

Naikinsime praeitį – neturėsime ateities
Šiaulių architektai su baltu pavydu žvelgia į kaimyninę Estiją. Estai nebesiblaško architektūros stiliuose, turi sukūrę savo mokyklą. „Jų architektūros veidas – lėtas ir ramus“, – teigia architektas D. Puzinas bei priduria, kad Estijoje architektūra nuosaikių formų, ramių spalvų. Čia nerasi kažkokių įmantrių dekorų, beprotiško noro išsišokti, būti išskirtiniam. Kitaip tariant, estai vadovaujasi mintimi, kad genialumas slypi paprastume.

„Lietuva taip pat turėjo savo mokyklą, bet per pastaruosius 25 metus mes kažkaip sugebėjome nueiti į šoną. Pasidavėme visokioms dekoracijoms ir pan.“, – pasakoja R. Stuopelienė ir pabrėžia, kad tai nėra sektinas pavyzdys, tai – ne tikroji architektūra.

Liūdna, bet „į šoną“ nuėjo ir Šiaurės Lietuva. Kartu su ja – ir architektūrinio veido neturintys Šiauliai. „Manau, kad daugelis architektų dar ieško savęs. Esame labai išsiblaškę, kažką kažkur pamatome, tuoj mąstome, gal ir pas mus taip reikėtų padaryti. Tačiau neturime kažkokio vientiso architektūrinio veido“, – teigia architektas D. Puzinas.

„Todėl ir norisi, kad Šiaulių bendruomenė, žmonės pagaliau suvoktų, kad turime seną istorinį miestą. Yra išsaugotos istorinės erdvės, pastatai... Nors jie galbūt šiek tiek pakitę, bet mes galime juos sutvarkyti, dalinai atstatyti, patobulinti, bet nenaikinti. Nes visa tai, kas turi praeitį, turės ir ateitį. Jeigu mes naikinsime praeitį – neturėsime ateities“, – papildo Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė.

Miesto tapatybę statome ant debesų
Savo gyvenimą Telšiams paaukojęs ir šį miestą kūręs architektas Algirdas Žebrauskas Šiauliams turi patarimą – pats laikas nusiraminti ir nebesiblaškyti tapatybės ieškant. Esą mes per ilgai užsižaidėme bandydami sukurti istoriją, jog Šiauliai yra „ant rubežiaus“, kur susiduria Žemaitija ir Aukštaitija. „Tai yra absoliuti istorinė nesąmonė. Bet Šiauliai tam skiria vis daugiau dėmesio ir ant tokių debesų bando statyti miesto tapatybę“, – mūsų klaidas įvardija Telšių architektas.
Debesys, pūstelėjus vėjui, lengvai keičia kryptį. Todėl, anot A. Žebrausko, miesto tapatybę reikėtų statyti ant tvirtų pamatų.

„Taip jau susiklostė, kad Šiauliai nuo seno buvo vienas svarbiausių Žemaitijos centrų. Čia veikė Žemaitijos, ne Aukštaitijos teismai, čia bajorų teismai rinkosi... Visa tai kažkodėl yra išmetama...“ – sako telšiškis.

Netrukus primena dar vieną pavyzdį – prancūzų  kurtas filmas apie Kryžių kalną. „Kada britai išleido pirmąją enciklopediją – vieną didžiausių ir įdomiausių leidinių pasaulio istorijoje – Kryžių kalną pažymėjo kaip Žemaitijos unikumą, kaip šito krašto unikumą. Bet kai pažiūri prancūzų filmą apie Šiaulius, jūs ten nė su žvake nerasite žodžio „Žemaitija“, – įžvalgomis dalijasi architektas ir ragina Šiaulius kuo greičiau atsistoti ant žemės, ant tikrų istorinių dalykų ir jais didžiuotis, pabrėžti.

Viskas turi derėti kaip morkos su žirneliais
Netikite, kad tai naudinga? Tuomet apsilankykite Telšiuose, kviečia architektas A. Žebrauskas: „Mes visiškai nurašytą miestą kūrėme būtent ant tokio dalyko – ant labai tvirtų pamatų. Ir viską, ką darėme, po truputį, teisingai, bet tam tikra kryptimi. Dabar pažiūrėkite rezultatą – sukurtos visos sistemos, kaip pristatyti miestą, krašto istoriją, kaip organizuoti ekskursijas, pristatyti meno objektus ir pan. Jeigu mes pristatytume šou elementus, tada ir miestas būtų šou. O to Šiauliams aš nelinkėčiau.“

Miesto įvaizdžio formavimo procese itin svarbų vaidmenį atlieka ir architektūra. Architektas iš Telšių vaizdžiai palygina miesto įvaizdžio formavimą su sumuštinio gaminimu. Jei norime gardaus rezultato – turi būti daug sluoksnių, kurie derėtų tarpusavyje.

„Į šitą dalyką, kaip ir į sumuštinį, įeina daug sluoksnių: miesto tapatybė, istorija, architektūra, menas, žmonės, renginiai... Ir visi jie turėtų būti kryptingi. Kol kas Šiauliuose yra labai daug blaškymosi. Laikas nusiraminti, apgalvoti, susistrateguoti ir tada pradėti dirbti“, – palinkėjimu pokalbį baigia architektas A. Žebrauskas.