Panašu, kad pasivytumėme lyderiaujančias šalis, mums reikia dar nemažai padirbėti. Lietuvoje egzistuoja 47 aukštosios mokyklos. Turime pakankamai daug kvalifikuotos darbo jėgos, tačiau dauguma vis tiek yra bedarbiai. Užsienio rinkoms galime pasiūlyti įdomių ir dėmesio vertų produktų, tačiau savo prekių nesiryžtame eksportuoti. Galėtumėme daugiau investuoti į aukštąsias technologijas, bet netikime, kad pajėgtumėme konkuruoti su kitomis rinkomis. Giriamės, kad Lietuvoje pakankamai nesunku pradėti savo verslą, bet vis tiek neskubame imtis savarankiškos veiklos. Atrodo, kad tobulintinų dalykų iš tiesų netrūksta, bet galbūt taip tik bandome pateisinti savo neveiklumą?

Trūksta kompetentingų vadovų
Šių metų Pasaulio valstybių konkurencingumo tyrimas (IMD world competitiveness ranking) atskleidė, kad Lietuvos reitingas smuko darbo rinką apibrėžiančiose srityse. Per metus krito darbuotojų produktyvumas, suprastėjo apklausos respondentų vertinimai apie kompetentingų patyrusių vadovų kiekį, taip pat apie galimybes patyrusiems užsieniečiams dalyvauti mūsų darbo rinkoje ir apie vietos specialistų tarptautinę patirtį. Mums reikėtų skatinti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei apsikeitimą žiniomis, skatinti eksporto ir konkurencingumo augimą (ypač tarp smulkaus ir vidutinio verslo), traukti užsienio investicijas, didinti viešojo sektoriaus produktyvumą ir investuoti į aukštąsias technologijas.

Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų (ŠPPAR) prezidentas Vidmantas Japertas komentuodamas tyrimo rezultatus sako, kad šios problemos iš tiesų egzistuoja. Tačiau pabrėžia, kad tyrime Lietuva lyginama su kitomis šalimis, kuriose įmonių skaičius tūkstančiui gyventojų yra ženkliai didesnis. Todėl šių rezultatų labai sureikšminti nereikėtų. Štai, pavyzdžiui, kai Lietuva priklausė Sovietų sąjungai, pas mus verslumas nebuvo ugdomas. Dažniausiai vadovai buvo skiriami pagal priklausomybę komunistų partijai. Galbūt visa tai dar tebeturi įtakos ir šiandienos vadovams. Todėl natūralu, kad kitos šalys savo kvalifikuotais vadovais gali pasigirti labiau.

„Negaliu pasakyti, kad aukštosios mokyklos neparengia specialistų, kurie gali vadovauti įmonėms, bet manau, kad jų yra nepakankamai. Tuo tarpu įmonių vyresnio amžiaus vadovai galbūt neturi pačių moderniausių vadybos įgūdžių, kurie reikalingi šiandieninėje besikeičiančioje aplinkoje“, – svarsto V. Japertas.

 „Versli Lietuva“ Komunikacijos projektų vadovas Kostas Baubinas mano, kad situacija yra daugialypė. Galima tikėtis, kad patyrę vadovai išaugs kartu su besivystančiu verslu arba jau dabar  bandyti tai pakeisti. Pavyzdžiui, vadovų patirtis augtų, jeigu būtų sudarytos palankesnės galimybės jiems praktikuotis. Jeigu į Lietuvą dažniau atvyktų aukštą kompetenciją turinčių vadovų ir jie su lietuviais pasidalytų savo gerąja patirtimi, rezultatai būtų ženkliai geresni.
„Manau, kad šioje vietoje potencialas nėra pakankamai išnaudotas. Vieša paslaptis, kad dėl aukštų „Sodros“ lubų, didelių mokesčių Lietuvos darbdaviai nėra linkę kviesti specialistų iš užsienio. Jeigu užsienio specialistus išlaikyti kainuotų pigiau, o apsikeitimas gerąja praktika vyktų dažniau, patyrusių vadovų turėtumėme daugiau“, – sako K. Baubinas.

Nesusitvarkome su savo fobijomis
Užsieniečiams iš ne ES šalių įsidarbinti Lietuvoje yra sunku arba neįmanoma. Tyčia ar netyčia dėl per didelio biurokratinio uolumo procedūros yra ilgos, sudėtingos ir varginančios. Šis minusas nurodytas ir atliktame tyrime. ŠPPAR prezidentas svarsto, kad galbūt tai yra ilgai vykdytos netikslinės politikos pasekmė. Galbūt pas mus užsieniečių įdarbinimo procesai yra tokie sudėtingi, nes politikai naiviai tikėjosi ir vis dar tikisi, kad emigravę lietuviai į tėvynę kažkada vis tiek grįš, arba netiki, kad užsieniečiai čia apsigyvens. Taip pat mes niekaip nesugebame atsikratyti fobijos, kad atvykę užsieniečiai iš karto čia viską užvaldys.

„Mes iš tiesų nesugebame prisitraukti užsienio specialistų. Manau, kad tiek nacionaliniu, tiek vietos lygmeniu Lietuva žmogui neturi ką pasiūlyti, kad jis norėtų čia gyventi ir realizuoti save. Viskas nukelta įmonėms ant pečių. Rinkos uždarumas ar migracijos politika yra valstybės kryptingos politikos nebuvimo pasekmė“, – akcentuoja V. Japertas.
Anot jo, pirmiausia reikėtų ieškoti visų įmanomų būdų, kad būtų sudarytos visos sąlygos žmogui Lietuvoje oriai gyventi. Jeigu lietuviai ieškodami geresnės socialinės aplinkos išvyksta kitur, natūralu, kad laikui bėgant užsieniečiai norės atvykti pas mus. Aišku, tai nereiškia, kad dabar svetimšalius reikia masiškai įdarbinti, juos kažkur apgyventi ir pan. Tiesiog užtektų, jeigu trūkstamų specialistų poreikis, kurių nėra Lietuvoje, būtų patenkintas priimant kvalifikuotą darbuotoją iš užsienio.

Be to, pas mus veikia institutai, ministerijos, kurios privalo sau išsikelti tikslus, kad verslumo, pragyvenimo lygis augtų. Reikia sudaryti visas sąlygas, kad verslumo, pragyvenimo lygis kiltų, kad būtų sukuriama pridėtinė vertė, kuri po to nacionaliniu lygiu būtų perskirstoma. Tuo tarpu pas mus viskas vyksta atvirkščiai, pirmiausia viską išsidalijame, o po to ieškome, kaip skyles užkamšyti.

Tyrėjams pro akis neprasprūdo, kad lietuviai neskuba investuoti į aukštąsias technologijas. Verslininko nuomone, taip yra nebūtinai tik dėl lėšų trūkumo. Tiesiog pasaulyje jau yra daug kas sukurta, todėl atrasti kažkokią ypatingą nišą nėra taip paprasta.

„Manau, kad Lietuva nebus ta valstybė, kuri formuos ateities politiką aukščiausių technologijų lygmeniu. Giriamės savo lazeriais, bet manau, kad likęs pasaulis šioje srityje yra nuėjęs kažkur toliau. Investuoti reikėtų ten, kur sukasi šalies ekonomika ir matosi ekonomikos judėjimo kryptis“, – sako ŠPPAR prezidentas.

Anot jo, tose srityse įmonėms reikia formuoti naujas konkurencinio pranašumo galimybes, naudojant naujausius mokslinius atradimus, technologijas, vadybos būdus. Verslas ir mokslas yra priverstas bendradarbiauti, priešingu atveju neatsilaikytų konkurencinėje kovoje. Tačiau tai nereiškia, kad tik verslas turėtų investuoti į mokslą. Šiandien, kai egzistuoja nemažai finansinių galimybių, fondų, žmonių, pasiryžusių kitų idėjas paversti realybe, reikėtų tuo aktyviau naudotis: „Jeigu verslas nenori investuoti, tegul mokslas investuoja į vadybą, įgyvendina produktus ar bent jau prototipus, kurie būtų perkeliami į masinę gamybą.“

Verslumo lygis – žemas
V. Japerto nuomone, mūsų verslumo lygis yra pakankamai žemas. Turime nedaug instrumentų, kad galėtumėme lengvai įlįsti į svetimas rinkas. Vargu ar ten mūsų labai laukia. Aišku, nereikėtų manyti, kad lietuviai nėra pajėgūs savo prekių eksportuoti į užsienio rinkas. Štai Šiauliuose netrūksta įmonių, kurių produkcija sėkmingai įsiliejo į užsienio rinką. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad pas mus, pagal darbuotojų skaičių, dominuoja smulkios ir vidutinės įmonės. O jų galimybės konkuruoti tarptautinėje rinkoje yra pakankamai nedidelės.

K. Baubinas priduria, kad eksportas augtų, jeigu verslas orientuotųsi ne tik į konkrečias rinkas. Naudingiau būtų galvoti apie produktyvumo didinimą: „Jeigu tu efektyviai ir produktyviai gamini konkurencingą produktą, tuomet jį lengviau eksportuoti nepriklausomai nuo rinkos pokyčių.“ Kadangi esame maža rinka, vienas gamintojas nėra pajėgus įvykdyti stambaus gamintojo užsakymo. Todėl patikimiausias būdas būtų įmonėms jungtis į klasterius. Kai įmonės susiburia, pamiršta konkurenciją, su potencialiu užsakovu derasi ne kaip viena įmonė, bet penkių įmonių klasteris, atsiveria visai kitokios galimybės, padidinančios šansus gauti didesnių užsakymų.

Šveicarijos tarptautinio vadybos instituto atliekamame tyrime atskleistos ne tik silpnosios, bet ir stipriosios verslo pusės. Lietuva šiemet užėmė pirmą vietą pasaulyje pagal ryšių technologijų išsivystymą ir moterų dalį darbo rinkoje, o didžiausias progresas per metus užfiksuotas biudžeto balansavimo, senstančios visuomenės rizikų valdymo ir verslo pradžios procedūrų srityse. Lietuvoje itin palankiai vertinama darbo jėgos kvalifikacija ir išsilavinimas. Tai viena pagrindinių mūsų stiprybių, tačiau tuo pačiu ir nemenkas iššūkis. Kaip žinia, neužtenka tik parengti kvalifikuotų specialistų, reikia, kad jie rastų darbą ir turėtų kur dirbti.

Šių metų IMD tyrime Lietuva buvo antra konkurencingiausia ekonomika Rytų ir Vidurio Europoje (nusileidžiame tik 27-ąją vietą užėmusiai Čekijai) bei pati konkurencingiausia kaimyniniame regione (Latvija pakilo 6 pozicijomis, tačiau užima 37-ąją vietą, o Estijos 31-a ir Lenkijos 33-a pozicijos per metus nepakito).

Lietuvos reitingas smuko darbo rinką apibrėžiančiose srityse.
Artūro STAPONKAUS nuotr.