Pasakykite, ranką pridėję prie širdies, kad visuomet reaguojate į smurto artimoje aplinkoje signalus ir iškviečiate pagalbą. Dūžta indai, vilnija riksmai, keiksmažodžiai – kam kviesti pagalbą, jei tai šeimos ar poros gyvenimo būdas, kurį nuolat lydi alkoholis? Galbūt neretai patiems tai pasirodė nesvarbu, nes čia ne artimasis, gal kad ne tavo kiškis – ne tu ir kiškis, o galbūt esate kaimynas namuose nuolat besiskeryčiojančio recidyvisto, kuris gali jus įtarti iškvietus pagalbą. O ką gali žinoti, gal po to beprotis padegs pačiam duris. Tačiau smurtas privačioje erdvėje egzistuoja kur kas dažniau, nei tai atsispindi statistikoje ar skardžiuose kaimynų barniuose. Apskritai bet kokia statistika yra melas. Juokingas, rimtas, apgailėtinas ir tolimas smurtas išnyra spūsčiojant televizoriaus pultelį, stebint žinias, socialinės tikrovės dokumentiką ar apgailėtinas laidas, kuriose neva žmonėms suteikiama pagalba. Apsižvalgote iš vidaus, nuraminate smalsumą ir tiek jau to.

Vis dėlto problema yra rimta ir didelė. Nerimaujama, kad smurtaujančiose šeimose auga vaikai, kurie visa tai mato, girdi, jaučia. „Visa tai“ juos gali įstumti į dar didesnį ir nesibaigiantį problemų liūną. Dar blogiau, kad smurtas artimoje aplinkoje gali baigtis žmogžudyste. Turbūt savo žodžiais ir elgesiu tikrai ne kartą išprovokavot šiurkščių atsakomųjų žodžių laviną? Tačiau savo elgesį ne kiekvienas geba permąstyti blaivia galva perkeltine ir neperkeltine prasmėmis, atsiprašyti ir nebekartoti kvailysčių.

Statistika nedžiugina
Šiaulių rajono savivaldybėje Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, seniūnai, seniūnaičiai, socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, policijos pareigūnai ir kiti diskutavo probleminiais klausimais dėl smurto artimoje aplinkoje ir ieškojo galimų sprendimo būdų. Bene daugiausiai kartotas žodis – efektyvesnis bendradarbiavimas tarp institucijų, nes būtent jo pasigedo konferencijoje dalyvavę pranešėjai. Tačiau renginyje nuskambėjo kur kas daugiau klausimų negu atsakymų.

Nors nuo 2011 metų Lietuvoje galioja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, pokyčiai nežymūs. Per tą laiką perduota tūkstančiai pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, įvyko tūkstančiai tyrimų, daugybei žmonių suteikta pagalba. Bet situacija nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi.

Štai smurto artimoje aplinkoje Šiaulių apskrityje situaciją pristatė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Neringa Dainauskienė. Iš viso Šiaulių apskrityje per 2015 metus buvo užregistruoti 2027 smurto artimoje aplinkoje pranešimai. Dėl 1472 buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, dėl 300 buvo priimta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. „Daugiausiai pranešimų yra užregistruojama Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato teritorijoje, Radviliškio bei Pakruojo rajonuose. 2016 m. situacija nesikeičia – skaičiai išlieka dideli: per pirmą 2016 m. ketvirtį užfiksuoti  iš viso 678 pranešimai, pradėti 536 ikiteisminiai tyrimai, dėl 52 atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą“, – pranešė N. Dainauskienė.

Pasak jos, vidutiniškai per mėnesį gaunami 169 pranešimai, pradedama 130  ikiteisminių tyrimų.

„Po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo situacija šiek tiek gerėja, bet labai nežymiai. Dauguma ikiteisminių tyrimų pradedama dėl fizinio smurto – net 97 proc. 2015 m. Šiaulių apskrityje turėjome tris nužudymus ir visos nužudytosios buvo moterys. Viena buvo jauna mama“, – sako specialistė.

Alkoholis – smurto brolis
Kai kas toje statistikoje yra akivaizdu, o kai kas stebina kaip reikiant. Štai N. Dainauskienė sako, kad vyrauja ir psichologinis smurtas. Dažniausiai smurtautojai yra vyrai, o nuo smurto artimoje aplinkoje daugiausiai kenčia moterys. Smurtauja dažniausiai 31–45 metų žmonės. Jauniausiam smurtautojui buvo 16 metų, o vyriausiai – net 90 metų.
Nukenčia ir vyrai, tačiau kur kas rečiau ir kenčia ne nuo moterų, o nuo brolio, tėvo ar kitų artimųjų.

Iš 2027 pranešimų 294 pranešimai yra pasikartojantys ir jie kartojasi nuo 2 iki 9 kartų. Tokių pasikartojančių pranešimų daugiausiai yra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, taip pat Pakruojyje.

Ir be abejo, tai nebus jokia naujiena, kad didysis palydovas smurto artimoje aplinkoje yra alkoholis ir absoliuti dauguma konfliktų yra susijusi su alkoholio vartojimu.

Opiausia problema, kad nuo smurto kenčia vaikai. Prieš juos dažniausiai smurtauja 21–45 metų vyrai, kuriems nustatomas vidutinis girtumo laipsnis. Liūdna, kad smurtautojai nesuvaldo rankų net prieš kūdikius – yra net sunkiai nukentėjusių.

O štai dar viena smurto rūšis – latentinis smurtas. Tai reiškia, kad dažnai aplinkiniai žmonės nežino, jog šeimoje vyrauja smurtas. Kuo jis pavojingas? Šio pasekmė – žmogžudystė. O kur dar ekonominis smurtas, kai savo antrąją pusę terorizuoji pasigrobęs, tarkime, visą šeimos biudžetą.

Institucijos nemoka bendradarbiauti
Šitą faktą konferencijos pranešėjai irgi pripažino. Šiaulių apskrities VPK psichologas Arūnas Norkus pabrėžė, kad efektyviai situaciją gali keisti vienas labai paprastas dalykas – bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, pačioje konferencijoje jis įžvelgė dialogo trūkumą – joje turėjo dalyvauti ir švietimo įstaigų atstovai ir patys nukentėjusieji nuo smurto artimoje aplinkoje...

Bet kur visa ta pradžia? Šiaulių rajono Bubių seniūnijos seniūnas Vytautas Slabys akcentavo, jog smurtą dažniausiai gimdo smurtas, o žiaurumas šeimoje yra didžiulė problema. „Vaikas iš prigimties gali būti įsitikinęs, kad agresyviai elgtis yra gerai, kadangi tavęs visi bijo, vertina ir tu esi lyderis. Žinome, kad agresyvūs vaikai tampa šeimoje, kai yra skiriamos žiaurios fizinės bausmės. Agresyvūs vaikai tampa, kai šeimoje yra žeminami“, – sako seniūnas.

Beje itin daug kas priklauso ir nuo paties socialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis. Pasirodo, su šia visuomenės grupe ne visi gali dirbti, nors atrodo, kad gali.

„Seniūnų, socialinių darbuotojų darbas labai priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus. Darbuotojui neužtenka turėti išsilavinimą liudijantį diplomą, policininkui – dokumentą, liudijantį, kad žmogus geba dirbti šį darbą. Nemažai socialinių darbuotojų, seniūnų, policijos pareigūnų yra puikūs specialistai, puikūs žinovai, bet jie yra labai prasti darbuotojai. Dirbant su šeimomis, su visuomene reikia turėti daugiau – reikia kad žmogus būtų šiltas, kad žmonės norėtų į jį kreiptis, bendrauti“, – kalbėjo seniūnas. Tad jie turi būti pagalbininkais, kurie ateitų, padėtų, išklausytų, nebaustų, negąsdintų, nes sugniuždyti ir pasmerkit žmogų yra labai paprasta. Tik kas po to jam liks – nejau virvė ant kaklo?

Likusios problemos, kurias pastebi seniūnas, taip pat susijusios su „trūksta, oi trūksta“.

Pasak jo, kaimo vietovėse šiandien trūksta psichologų, psichoterapeutų, juristo ir pan. O šeimos, kurioms reikia konsultacijos ir pagalbos, dažnai neturi lėšų nuvykti pas specialistą. „Kaimuose šiandien yra mažas užimtumas – nėra dienos centrų, kuriuose galėtų lankytis ne tik tėvai, bet ir vaikai. Šiandien yra tokie nelogiški įstatymai, kai seniūnas važiuodamas negali tiesiog pavėžėti žmogaus“, – kalbėjo V. Slabys..

Be to, pasak jo, socialiniams darbuotojams net iš savo lėšų tenka pirkti maistą, matant tuščias maisto lentynas ir stalčius...Bet niekas apie tai nenori girdėti – perkate ir pirkite! Bet juk planas dėl socialinių išmokų retinimo lyg ir išdegė – sutaupyta daug lėšų. Tačiau kur jos visos nuplaukė ir ar dėl to socialinio darbuotojo darbo sąlygos buvo pagerintos?

„Jeigu dirbtumėme ranka rankon, jeigu iš pusės žodžio, be didelių raštų ir be didelių susirinkimų vienas kitą suprastumėme, apie valstybės tarnautoją žmonės galvotų kitaip ir pagalba būtų reali“, – konstatavo V. Slabys.

Kovoti prieš smurtą kartu turi ir bendruomenė
Diskusiją apibendrino Šiaulių apsk. VPK viršininkas Rimantas Bobinas. Pasak jo, po įsigaliojusio Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo galvota, kad po kelerių metų viskas susitvarkys. Bet nuo 2014 metų skaičiai nekinta. Taip, vieni lūkesčiai pasiteisino – sumažėjo nužudymų skaičius, bet smurtinių veiksmų skaičius daug nepakito.

„Kodėl yra antras, trečias, ketvirtas, devintas kartas? Ar teisinga vien baudžiamoji politika, kada turime susitaikymo institutą. Pripažinkime, kad kartais prokurorai, teisėjai eina lengvu keliu dėl statistikos, dėl skaičių, jeigu nukentėjusieji sutinka taikytis arba nori taikytis – ir taikome su smurtautoju. Paskui turime antrą, trečią, ketvirtą kartą. Kitas dalykas, ką mes darome su auka.  Mes tikimės, kad atsiras centrai, į kuriuos kreipsis aukos. Bet turime kitą problemą – daugelis neina. Mes informacija dalijamės su centrais, bet tikrai daug aukų atsisako nuolat bendrauti“, – teigia R. Bobinas. O kur dar dėmesys pačiam įtariamajam ir darbas su juo?

„Yra bendra samprata artimos aplinkos, iš kurios išeina ta pati bendruomenė, tie patys vaikai, kurie vėliau turi savo šeimas. Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad tik įvykus rezonansui, kai atsiranda problema, bandome jungtis, vieni į kitus rodyti pirštais, kartais viešai, kartais – neviešai ir spręsti tuos klausimus. Bet aš manau, kad mechanizmas turi veikti nepriklausomai nuo įvykių ir poreikių. Pati bendruomenė geriausiai žino ir geriausiai gali identifikuoti problemas bendruomenėje. O institucijos yra įrankis visuomenei padėti spręsti problemą“, – sakė R. Bobinas.

2016 05 31 19

V. Slabys sakė, jog smurtą dažniausiai gimdo smurtas, o žiaurumas šeimoje yra didžiulė problema.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 05 31 20

Konferencijoje akcentavo, kad reikia bendradarbiauti. Vis tik liko nemažai klausimų. O kas toliau?
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94483868
Į viršų