Šiauliuose yra nemažai neįgaliųjų, kurie nori būti aktyvūs darbo rinkoje ir reikalingi visuomenei. Tačiau net ir optimistams kartais tenka nusivilti – darbo kaip nėra, taip nėra. Todėl atkaklieji griebiasi šiaudo. Kai nepadeda valstybė, patys ieško būdų kaip uždirbti. Vieni kuria verslus, kiti pardavinėja rankdarbius. Bėda tik ta, kad ne visi sutinka paaukoti ar dirbinį nupirkti.

Neįvertina fizinių galimybių
Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Rolanda Petronienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad tiek darbdaviai, tiek darbo biržos darbuotojai į negalią turinčius asmenis žiūri vienodai. Kiekviena liga turi savo simptomus, dėl kurių tą patį nedarbingumo laipsnį turintys asmenys negali dirbti vienodo darbo. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus rankos sveikos, tuomet jam yra pasiūlomas valytojo darbas, tačiau neatsižvelgiama į kitus kriterijus. Neatkreipiamas dėmesys, ar nesergama kitomis kompleksinėmis ligomis ir pan. Todėl neretai neįvertinus visų fizinių galimybių žmogus yra priverstas siūlomo darbo atsisakyti.

R. Petronienės teigimu, darbo pasiūlymų yra pakankamai, bet tinkamų negalią turintiems žmonėms – labai mažai. Pavyzdžiui, ji pastebi, kad atsiranda vis daugiau socialinių įmonių, kuriems reikalingi valymo darbuotojai. Tačiau priduria, jog šis darbas labiau skirtas fiziškai stipriems, o ne neįgaliems žmonėms. Tiesiog ne visi yra fiziškai pajėgūs sutvarkyti didelių plotų ir pan. Drąsesni dar pabando kurį laiką padirbėti, bet po savaitės iš darbo išeina.

Atrodo, kad vyrai galėtų dirbti prie kompiuterizuotų gaterių, tačiau ir tai ne visada tampa išeitimi. Net ir dirbantiems prie kompiuterių kartais tenka nudirbti papildomų darbų.

„Gateris gali užstrigti, o užstrigusį medį reikia pastumti. Deja, ne visi yra pajėgūs tai padaryti. Darbdaviai nėra linkę neįgalių asmenų priimti, nes žino, kad jie nesusitvarkys, juk budėjimui papildomo žmogaus į tą pačią vietą darbdavys nepastatys“, – pasakoja R. Petronienė.

Anot jos, susirasti darbą sunkiausiai sekasi vyresniems. Tačiau jie darbdaviams moka save geriau pateikti. Tuo tarpu jaunimas to padaryti iš viso nesugeba. Jaunuoliai dar nepabandę iš karto šaukia, kad darbo nesugebės atlikti arba iš viso neturi supratimo, ką ten reikės daryti.

Griebiasi už šiaudo
Neretai aplinkiniai aiškina, kad neįgalūs asmenys nesusiranda darbo, nes jiems trūksta motyvacijos arba tiesiog tingi dirbti. Pirmininkė juos bando pateisinti.

„Kur ta motyvacija bus. Dabar sveikų žmonių pilnos darbo biržos. Jeigu jiems nėra darbų, tai nejaugi žmogų su negalia priims. Viskas daroma tik tam, kad žmonėms reikėtų kuo mažiau sumokėti pinigų. Įdarbina tik pusės ar dar mažesniu etatu, o per tas valandas prašo padaryti daug“, – neteisybę įžvelgia pašnekovė.

Tokiu atveju lieka tik viena išeitis – pačiam įkurti nuosavą verslą ar užsiimti kita savarankiška veikla. Tačiau, anot jos, ir tai ne visada padeda išeiti iš užburto rato. Štai, pavyzdžiui, užsienio šalyse žmonės labai vertina rankų darbą. Kai kur net sudarytos galimybės prekiauti savo rankdarbiais nemokant mokesčių.

O Lietuvoje viskas yra atvirkščiai. Čia žmonės nėra linkę pirkti rankdarbių, derasi dėl kiekvieno cento, be to, šia veikla užsiimantiems asmenims tenka mokėti didžiulius mokesčius valstybei, o dar reikia susigrąžinti pinigus už medžiagas bei įdėtą rankų darbą. Taigi, gaunasi didelė suma, kurią gyventojai nėra pasiryžę mokėti. Visa tai veda į minusą, todėl ne kiekvienas ryžtasi imtis savarankiškos veiklos. Galbūt jeigu mokesčiai nebūtų tokie dideli, norinčių užsidirbti tokiu būdu atsirastų daugiau.

Vis dėlto mieste netrūksta ir tokių, kurie siūlo įsigyti rankdarbį už gyventojo pasiūlytą kainą. R. Petronienė sako, kad žmonės taip elgiasi ne iš gero gyvenimo, jiems tiesiog reikia kažkaip išgyventi.

„Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Žmonės ir už ačiū parduotų tuos gaminius, tačiau jiems nors euro reikia prisidurti. Manau, kad valstybė čia nėra visko įvertinusi ir apskaičiavusi. Iš neįgalių ir sveikų renkami mokesčiai neturėtų būti vienodi“, – pabrėžia R. Petronienė.

Todėl tokiu atveju ji pataria nepraeiti pro šalį ir daiktą nupirkti. Be to, apskritai mums reikėtų labiau įvertinti rankų darbo gaminius. Juk neretai tokie daiktai turi vertę ir žmogui ilgai tarnauja.

Taip pat pašnekovė pataria gyventojams keisti požiūrį į neįgaliuosius: „Neįgalūs žmonės irgi gali tarnauti žmonijai, tik galbūt kitaip. Todėl jau mažiems vaikams reikia pradėti pasakoti, kad tarp mūsų yra ir žmonių, turinčių negalią. Juk net ir sveikas žmogus per akimirką gali virsti nesveiku. Kol mūsų tai asmeniškai nepaliečia, tol nežinome, ką tai reiškia, o tie, kurie susiduria, žino, kad tai labai sunku.“

Ieško būdų kaip užsidirbti
Šiaulių kurčiųjų teritorinės valdybos pirmininkė Kristina Prudnikienė antrina, kad negalią turintiems asmenims susirasti darbą yra labai sunku. Kurčiųjų asmenų niekas nenori priimti, pavyzdžiui, jaunimas taikosi net į valytojo darbą, bet ir ten ne visus priima.

Vis dėlto ji pastebi, kad pastaruoju metu įsidarbinti yra lengviau nei anksčiau, tačiau tai nereiškia, jog situacija kardinaliai pasikeitė. Ji pasakoja, kad klausos negalią turintys asmenys taip pat nėra linkę kurti savo verslų. Dažniausiai jie siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą ir kur nors įsidarbinti. O verslą, kad ir labai smulkų, kurti ryžtasi tik labai maža dalis.

Vis dėlto mieste galima išvysti ir tokių, kurie stengiasi užsidirbti kitokiais būdais. Pavyzdžiui, dažniausiai autobusų ir geležinkelio stotyse kurtieji siūlo už jų pagamintą daiktą paaukoti pinigų. Jie transporto laukiantiems žmonėms į rankas paduoda dirbinį ir kortelę. Kortelėje būna parašyta, kad asmuo yra kurčias ir prašo paaukoti pinigų, kiek negaila.
K. Prudnikienė sakosi nežinanti, kaip tokius atvejus pateisinti. Iš vienos pusės ji supranta, kad taip elgtis gėdinga, iš kitos – tokius asmenis bando pateisinti: „Negalima taip daryti. Negalima iš kitų prašyti pinigų. Aišku, suprantu, kad darbo nėra, pašalpos mažos, bet manau, kad čia pačių kurčiųjų problema. Jiems pinigų bent jau būtiniausiems dalykams tikrai užtenka.“

Skatina aktyviau dalyvauti darbo rinkoje
Šiaulių teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja Vaida Ignotienė paaiškina, kad neįgaliems asmenims įsidarbinti yra sunkiau, nes dėl savo sveikatos būklės ne į visas užregistruotas laisvas darbo vietas jie gali pretenduoti. Tačiau dedamos įvairios pastangos, kad situacija pasikeistų.

„Darbo birža skiria ypatingą dėmesį asmenų su negalia integracijai į darbo rinką: taikomos darbo biržos finansuojamos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, suteikiama galimybė dalyvauti Europos socialinio fondo finansuojamuose projektuose, skirtuose neįgaliųjų užimtumo galimybių didinimui“, – informuoja V. Ignotienė.

2015 metais Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriuje (Šiaulių miestas ir rajonas) užsiregistravo 775 asmenys, turintys negalią. Per 2015 metus nuolatinis ar laikinas užimtumas buvo suteiktas daugiau nei 260 darbo biržoje registruotų Šiaulių miesto ir rajono neįgalių asmenų (33,7 proc. nuo užsiregistravusių darbo biržoje), iš jų tarpininkaujant darbo biržai buvo įdarbinti 157 neįgalieji (82 – į pastovias darbo vietas, 75 – pagal terminuotas darbo sutartis).

Dar 104 neįgalūs asmenys dalyvavo darbo biržos finansuojamose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, iš jų 14-ai neįgaliųjų darbdaviai įsteigė naujas darbo vietas, pasinaudojant darbo vietų steigimo subsidijavimo priemone.

Vedėjos teigimu, skatindama neįgalius žmones aktyviau dalyvauti darbo rinkoje, o darbdavius juos įdarbinti, valstybė yra numačiusi nemažai mokestinių lengvatų ir subsidijų. Darbdaviai, atstovaujantys socialiai atsakingoms įmonėms, socialinėms įmonėms ar kitoms, kurios pasirengusios prisidėti prie neįgaliųjų nedarbo ir socialinės atskirties mažinimo, gali pasinaudoti valstybės teikiama parama neįgaliųjų įdarbinimui.

„Subsidija nėra paskola, todėl jos grąžinti nereikia. Išskyrus tuos atvejus, kai pažeidžiamas įstatymas, nesilaikoma subsidijos gavėjui keliamų sąlygų ir reikalavimų. Darbdaviams, įdarbinantiems neįgaliuosius asmenis, yra taikomos įvairios lengvatos, susijusios su darbo užmokesčio ar jo dalies, darbo vietos steigimo išlaidų kompensavimu darbdaviui“, – sako V. Ignotienė.

Autobusų stotis neretai tampa vieta, kurioje negalią turintys asmenys stengiasi parduoti savo rankdarbius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.