Paprastai seneliai su anūkais bendrauja laisviau nei tėvai su savo atžalomis ir būna labiau nuolaidūs. Kai kurie seneliai net pripažįsta, kad anūkus myli labiau negu savo vaikus. Psichologai sako, kad taip gali būti, nes seneliams anūkus tenka prižiūrėti rečiau nei tėvams. Todėl tampa paprasčiau mažaisiais džiaugtis. Kita vertus, atsiranda ir tokių, kurie savo anūkams neskiria pakankamai dėmesio ir su jais mažai bendrauja. Panašu, kad paaiškinti, kodėl vieni elgiasi vienaip, kiti kitaip, nėra labai paprasta, tačiau niekas negali paneigti, kad senelių ir anūkų ryšys yra ypatingas.

Meilė anūkams didesnė
Psichologė Rasa Kardaitė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad teiginys esą seneliai anūkus myli labiau negu savo vaikus tėra mitas. Galbūt tik susidaro toks įspūdis, nes tėvai visais laikais iš savo vaikų reikalavo daugiau atsakomybės. Tuo tarpu seneliai nėra tokie griežti ir į viską žiūri atlaidžiau.

Tuo tarpu psichoterapeutas Timas Petraitis mano kitaip. Jis prisiminė iš psichoterapijos tėvo Lietuvoje A. Alekseičiko girdėtą mintį, kad seneliams anūkas yra priešo priešas. Juk priešo priešas išties kartais net ir draugu tampa...

Dėl to kartais susidaro įspūdis, kad būti seneliais yra lengviau negu tėvais. Specialistai šio teiginio neskuba nei patvirtinti, nei paneigti. Tiesiog seneliams tenka šiek tiek mažiau priežiūros negu jauniems tėvams, todėl iš pažiūros taip ir gali atrodyti. Žodžiu, kai nebereikia rūpintis vaiko priežiūra, auklėjimu, o galima tik kartais vaiką aplankyti ir juo pasidžiaugti, tai ir ta meilė būna rodoma kitaip.

Anot psichologės, savo vaikus jau išauginę žmonės turi sukaupę individualią patirtį. Todėl bendraudami su anūkais stengiasi nebekartoti padarytų klaidų. Tad į savo vaikų vaikus žiūri šiek tiek atlaidžiau, lyg bandydami atpirkti tas klaidas, kurias padarė patys būdami tėvais.

Jos nuomone, gimdytojai neturėtų baimintis, kad seneliai išlepins anūkus. Todėl reikėtų leisti jiems bendrauti taip, kaip jiems natūraliai išeina. Vis dėlto pabrėžia, kad tam tikros taisyklės yra būtinos. Reikia, kad abi pusės laikytųsi nuoseklaus auklėjimo principo.

„Manau, kad nereikėtų kištis į formuojamus santykius. Pyktis ir moralizavimas, kaip reikėtų auklėti vaikus, nepagerina santykių. Priešingai – tai gali tik dar labiau paaštrinti santykius, o mažieji išgyventi tokius jausmus kaip kaltė ar gėda“, – svarsto R. Kardaitė.

Moralai nieko neduoda
T. Petraitis pastebi, kad skirtingais laikais buvo taikomi skirtingi ugdymo metodai. Todėl skirtingų kartų atstovų požiūris ir nuomonės gali išsiskirti. Tad svarbiausia abiem pusėms laikytis nustatytų taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu tėvai namuose neleidžia vaikams valgyti saldumynų, o seneliai leidžia, tuomet vaikui pasaulis gali pasirodyti pernelyg sudėtingas, kuriame taisyklės neaiškios, neaišku, ko klausyti.

„Manau, kad svarbiausia pasiekti kažkokį nuoseklumą. Sutarti dėl svarbiausių taisyklių ir jų laikytis nuosekliai. Jeigu tėvai neleidžia mušti kačiuko, tai ir seneliai turėtų sulaikyti tą ranką. Priešingu atveju vaikas gali pasimesti kieno klausyti“, – akcentuoja psichoterapeutas.

Tačiau tai nereiškia, kad senjorai turėtų tik imituoti tėvus ir būti jų pakaitalu. Tuomet būtų prarandamas ryšio unikalumas. Svarbu, kad seneliams būtų leidžiama pasireikšti ir būti tokiems, kokie yra. Galbūt jie prie atžalos kitaip prieina, bendrauja, taip ir turėtų išlikti, svarbiausia, kad būtų laikomasi esminių taisyklių.

Kita vertus, anot psichologės, tai nereiškia, kad močiutės negali savo vaikams patarti kaip mažuosius auklėti. Patarimų visada galima išklausyti, tik nebūtina jų vykdyt.

R. Kardaitės nuomone, išklausydami vyresnius už save, parodome jiems pagarbą, leidžiame suprasti, kad jų nuomonė mums yra svarbi. Tačiau tik patys tėvai gali pasirinkti, ar pasinaudoti tais patarimais, ar ne.

„Siūlyčiau daugiau apie tai diskutuoti ir nevengti tėvams ginti savo nuomonės, kodėl jie nepasinaudoja senelių patarimais. Paaiškinti, kodėl jiems atrodo, kad reikia elgtis kitaip, nei jiems sakoma ir pan. Be to, galbūt tai puiki proga skirtingų kartų atstovams susėsti prie arbatos puodelio ir pasipasakoti, kaip patys jautėsi būdami vaikais“, – pataria pašnekovė.

Anūkais džiaugiasi ne visi
Pasitaiko ir tokių senelių, kurie ne visada džiaugiasi galimybe prižiūrėti anūkus. Psichologė svarsto, kad galbūt taip yra todėl, kad seneliai dar patys yra jauni. Galbūt jie nori gyventi savo gyvenimą, jaučiasi atidavę duoklę augindami savo vaikus ir dabar nori turėti daugiau laisvės bei nebeprisiimti kažkokių atsakomybių.

Kita vertus, galbūt santykiai tarp tėvų ir senelių nėra labai geri. Todėl pastarieji nenorėdami pridaryti daugiau žalos tiesiog atsitraukia. Tačiau tai tik prielaidos, nes kiekvieno atvejis yra individualus.

Psichologė priduria, kad kaip ir vyresni vaikai neprivalo prižiūrėti jaunesnių vaikų, taip ir seneliai neprivalo prižiūrėti anūkų. Šeima vaikus gimdo sau, o ne seneliams ar kitiems vaikams. Tad galvojant apie šeimos pagausėjimą svarbiausia, kad tėvai suvoktų, jog būtent jie prisiima didžiausią atsakomybę už savo atžalas. Aišku, jeigu atsiras norinčių padėti, bus labai gerai, tačiau svarbiausia, kad kitiems tai netaptų prievole.

Pastebima, kad kartais mergaitėms yra daug lengviau bendrauti su močiutėmis, o berniukams – su seneliais. Psichoterapeutas sako, kad iš tiesų gali būti, jog priešinga lytis stipresnį ryšį sukuria.

Vis dėlto jis pastebi, kad pirmuosius dvejus metus vaikui svarbiausia yra mama, paskui – tėtis, aišku, jeigu jis nebūna išvykęs į ilgalaikes komandiruotes. Kai vaikas po truputį atitolsta nuo mamos, pradeda megztis kiti ryšiai su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ir t. t.

Pirmagimis ne visuomet mylimiausias
Visuomenė pastebi, kad neretai pirmasis anūkas būna pats mylimiausias ir labiausiai lauktas. T. Petraitis svarsto, jog tokia tendencija pasireiškia todėl, kad šeimos vaikų susilaukia vėliau, nes ilgiau mokosi, siekia profesinės karjeros. Jeigu anksčiau mamomis tapdavo dvidešimtmetės, tai dabar – trisdešimtmetės ir vyresnės. Tad seneliams pabosta laukti anūkų ir, kai jis atsiranda, būna labai daug džiaugsmo. Vėliau ta meilė išsilygina, o kartais netgi būna didžiausia pagrandukams – šeimos mažiausiems.

Taip pat tėvams neretai kyla klausimų, ar vesti vaiką į darželį, ar palikti seneliams. Psichoterapeutas atsako, kad viskas priklauso nuo atžalos amžiaus ir to, kaip gimdytojai vienam ar kitam atvejui paruošia savo atžalą. Jis cituoja mintis iš neseniai išleistos psichoterapeutės A. Kurienės knygos „Kaip užauginti žmogų“. Jeigu tėvai patys būdami vaikais ir lankydami darželį patyrė daugiau neigiamų akimirkų nei malonių, natūralu, kad nenorės, jog ir jų vaikas patirtų tą patį. Tad ima jiems pasakoti apie galimas skriaudas, kad jam reikės gintis ir t. t. Taip vaikui susiformuoja įspūdis, jog darželis yra baisi vieta ir jis net nenorės į jį eiti. Tuo tarpu jeigu tėvai elgiasi priešingai, sako, kad darželyje bus labai smagu, įdomu, išmoksi daug naujų dalykų, susirasi draugų, tuomet darželis mažajam gali tapti smagia vieta.

„Man atrodo, kad geriau vaiką vesti į darželį, nes ten jis gali bendrauti su kitais vaikais ir bendraamžiams. O jeigu vaikas daugiausiai laiko praleidžia pas senelius, jis galbūt išlieka saugus, bet socializacija nukenčia“, – svarsto T. Petraitis.

Svarbu nuolat bendrauti
Psichologė sako, kad jeigu seneliai mirę, tėvams nereikėtų nuo vaiko to slėpti. Tokios žinios padeda ieškoti savo šaknų, suvokti, kas esi pats. Perduoti savo tėvų istoriją yra ypač svarbu, jeigu mažylis pats tuo domisi ir klausia. Tuomet nereikėtų iškraipyti informacijos ar ko nors nutylėti. Tiesiog reikia pasakyti, kad jų nebėra ir kokie jie buvo.
O jeigu seneliai gyvi, bet jų ryšys su anūkais nėra labai artimas, jį galima sustiprinti. Vis dėlto ji pabrėžia, kad ryšį užmegzti reikėtų nuo pat pradžių, tuomet jis natūraliai megsis toliau.

Apskritai, bandant suartėti svarbu kuo daugiau laiko praleisti kartu: važinėti dviračiu, kartu pažvejoti, kartu gaminti valgyti ir pan. Svarbu pagarbiai bendrauti ir domėtis anūku ar anūke. Taip pat ryšys stiprėtų, jeigu tiek tėvai, tiek seneliai tarpusavyje geriau sutartų, vertintų išsakytus vienų kitiems patarimus ir t. t.

Be to, jeigu per šeimos šventes vaikams leidžiama prie vieno stalo sėdėti skirtingų kartų atstovams – ryšys tampa tik stipresnis, žmonės nebesijaučia atstumti vieni nuo kitų.