Šiauliuose šimtamečių liepų šakomis apgobtame namelyje gyvena poetė Janina Jovaišaitė. Kaip pati sako, vos išmoko skaityti, tuoj suprato, kad nieko kito iš jos nebus kaip tik rašytoja. „Poezija – mano visas gyvenimas“, – šypsosi ji ir pasakoja, kaip rytą žvilgteli pro langą, pasisveikina su saulės spinduliais, katinais, o galvoje jau sukasi eilėraščio posmas. Dar jaunystėje J. Jovaišaitei aplinkiniai priklijavo keistuolės etiketę. Iš pradžių moteris tuo nesidžiaugė, bandė būti tokia, kaip visi. „Nepavyko“, – juokiasi ji ir sako, kad dabar dėl to tik džiaugiasi, nes poetas ir turi būti trenktas. Praėjusių metų pabaigoje J. Jovaišaitė tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Ji – pirmoji moteris iš Šiaulių. „Tai – oficialus pripažinimas, mano svajonės išsipildymas“, – džiaugiasi 87-erių metų poetė.

Maironio kūryba parodė  gyvenimo kelią
Vakar rytą eidami Dubijos gatve žvalgėmės, kur gi poetės J. Jovaišaitės namas. Surasti nebuvo sunku – jau iš toli pasitiko dvi storos šimtametės liepos, o sodelyje – ir ji pati. Namų šeimininkė paragino atsisėsti ant ne vieną dešimtmetį skaičiuojančio suolelio, visai šalia įsipatogino ir trys katės. „Pradėkime nuo pradžių“, – pati  iniciatyvos ėmėsi J. Jovaišaitė.

Vaikystėje, tuoj po to, kai įvyko pažintis su visomis abėcėles raidėmis, į aštuonmetės mergaitės rankas pateko Maironio kūryba. „Iš karto supratau – noriu būti rašytoja, nes tada dar nežinojau, kad poetai – atskiras reikalas“, – į 1937 metus mintimis grįžo J. Jovaišaitė.

Bandė kai kurie žmonės klausinėti, ar ji kokia kita profesija nenorėtų susidomėti, bet viskas veltui. Mergaitės galvoje jau sukosi įsivaizduojami eilėraščiai. „Žinoma, ten nebuvo eilėraščiai“, – šypteli ji ir padeklamuoja lig šiol atmintyje išlikusį savo pirmojo eilėraščio apie žibuoklę posmelį.

Apie savo pomėgį kurti J. Jovaišaitė mokykloje niekam nepasakojo. Nepaisant to, patys mokytojai pastebėjo mergaitės gabumus ir išpranašavo jai poetės ateitį. „Vienu laiku Šiauliuose mokė rašytoja Valerija Valsiūnienė. Kai aš parašiau rašinėlį „Ruduo“, ji man pasakė: „Jūs galite rašyti“, – prisiminimais dalijosi J. Jovaišaitė.

Poetas turi būti trenktas
O ji ir rašė... Rašė, kol kelią 1943 metais pastojo sunki liga, tačiau net ji buvo bejėgė atimti J. Jovaišaitės meilę poezijai. Vos atrasdavo stiprybės – imdavo popieriaus ir liedavo eiles. Tiesa, tik temos tada buvo liūdnokos – sielvartas, mirtis... Kaip pati sako, kūrė tada ne tam, kad kiti paskaitytų, kad laikraščiai išspausdintų. Ne! Ji spausdino sau.

Jei pati neturėdavo jėgų rašyti – skaitydavo kitų poetų eiles, klausėsi operinės muzikos, domėjosi daile. „Poezijai reikia daug jausmo, bet reikia ir daug žinoti, mąstyti“, – tikino J. Jovaišaitė.

1955 m. sunki liga pasitraukė šalin, todėl poetė galėjo pradėti aktyvesnę veiklą. Dalyvaudavo literatų susitikimuose, dalydavosi savo kūryba ne tik su draugais, bet ir laikraščių, žurnalų redakcijomis.

„Kai aš pasveikau ir atsidūriau visuomenėje, tai sužinojau, kad aplinkinių nuomonę apie mane išreiškė vienintelis žodis „keista“. O aš nenorėjau būti keista. Aš stengiausi būti tokia, kaip visi. Stengiausi, bet atrodo, kad man nepavyko“, – juokiasi poetė.

Galų gale J. Jovaišaitė susitaikė su tokia aplinkinių nuomone. Suprasti, kad buvimas kitokiam – nėra blogai, jai padėjo poetas Vytautas P. Bložė. „Jis pasakė tokį sakinį: „Poetas turi būti trenktas. Jeigu jis nėra trenktas – netaps poetu.“ Tai tada aš supratau, kad labai gerai, jog aš esu keista ir tinku į poetus“, – smagiai kvatojo J. Jovaišaitė.

Keista, bet ne viena
Neretai manoma, kad žmonės „prie meno“ ne tik keisti, bet ir visiški vienišiai. Poetė tikina, kad ji – tikrai ne tokia. „Viena aš niekada nebuvau ir nesu. Visada aplink buvo geri draugai, buvau ištekėjusi, išsiskyriau, paskui sutikau artimą sielai žmogų Eugenijų Puzanauską... Ir dabar retai būna tokia diena, kad niekas neateitų. Tikrai nesijaučiu vieniša“, – sako J. Jovaišaitė.

Netrukus susimąsto, kad ilgo buvimo su savimi jai nereikia galbūt todėl, kad jos eilėraščiai nėra filosofiniai, gilūs, kaip daugelio kitų poetų. „Aš nesistengiu labai giliai rašyti. Mane žavi tai, kas gražaus yra aplink. Aš visur ieškau grožio“, – teigė ji ir pateikia pavyzdį. Jei ant ežero kranto stovėtų giliai mąstantis poetas, o J. Jovaišaitė sako, kad tokie dažniausiai būna vyrai, tai jis galvotų apie ežero dugną, nes ten – daugiau prasmės. Tuo metu jei ant ežero kranto stovi ji, mato
žvilgantį vandenį, lelijos žiedus, saulę vandenyje. „Ir aš rašau apie tai. Užfiksuoju akimirką“, – aiškina ji.

Akivaizdu, kad vienatvė jai ir negresia. Tuoj po pokalbio su žurnaliste į svečius atkeliauja draugas poetas. O kai nėra draugų – yra storakamienės liepos ir gražuolės katės. „Draugystė yra patvarus, ilgas ir vertingas dalykas, bet katės... aš jas myliu. O jeigu žmogus myli, tai jis – gyvena. Kažkada aš įsivaizduodavau, kad senatvė yra kažkas baisaus, kad žmogus tada – nebe žmogus. Dabar aš įsitikinau, kad senatvė yra visiškai turininga. Tik jėgų nėra“, – pasakoja 87-erių metų moteris.

Svajok, nes svajonės pildosi
Netrukus  J. Jovaišaitė pakyla nuo suolelio ir pasiūlo užeiti į vidinį sodo kiemelį. Ten – po medžių šakomis pasislėpusi „Žalčio lūšna“. „Kas ji?“ – teiraujamės. Poetė pasakoja, kad su širdies draugu E. Puzanausku maždaug prieš dvidešimtmetį sugalvojo atidaryti knygų kioską. Deja, kioskas greitai užsidarė, nes pirkėjų vos vienas kitas atsirasdavo. „Tada sugalvojome įkurti literatūrinį būrelį, pavadintą tuo pačiu vardu. Čia rinkdavosi poetai, ateidavo ir žmonės iš gatvės, vaikai atbėgdavo“, – pasakoja J. Jovaišaitė.

Dabar į „Žalčio lūšną“ svetima koja retai beįžengia. Tik pati poetė, kai pavaikštinėja po namus ir atranda senų, nebereikalingų knygų, jas čia atneša. Paklausta, kiek čia sudėta knygų, J. Jovaišaitė susimąsto: „Pilna. Žinote, per gyvenimą daug tų knygų susikaupia.“

Jei kitų autorių pilna „Žalčio lūšna“, tai kiek savų? Savų – dvylika. Artimiausia autorės širdžiai pati pirmoji – „Saulės laikrodis“, nes joje išspausdintuose eilėraščiuose daugiausiai tikro jausmo. Išleista ji tik 1989 metais.

„Kodėl taip vėlai? Nes paskatinimas atsirado tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma ir buvo galima leisti pačiam knygeles. O tarybiniais metais vos pora knygų per metus tespausdino ir buvo sunku patekti į išrinktųjų sąrašą“, – sakė J. Jovaišaitė.

Pakako ir tokio knygų kraitelio, kad poetė iš Šiaulių sulauktų garbingo įvertinimo. Praėjusių metų pabaigoje ji tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. „Tai tikrai yra vainikas ant stogo, kuris uždedamas, kai namą pastato“, – šypsosi moteris.

Nors svajonė įgyvendinta, J. Jovaišaitė neketina sėdėti sudėjusi rankų. „Rašau eilėraščius ir dabar. Aš negalėčiau nerašyti. Kartais įlenda koks posmas į galvą... Jei tai būna po pietų – nebėra jėgų. Tai aš išlaikau tą posmą iki ryto ir užrašau. Jei nepamirštu“, – gardžiai nusijuokia.

Paklausta, kas ją įkvepia, kad tie posmai į galvą vis lenda, poetė ilgai nesvarsčiusi atsako – grožis. „Aš, žinoma, nepasakyčiau, kad grožis išgelbės pasaulį. Tuo aš netikiu. Bet grožis yra gyvenimo prasmė. Nes jeigu ieškosi grožio, tai grožį ir rasi“, – gražia mintimi pokalbį baigė  J. Jovaišaitė.

„Poezija jautriam ir mąstančiam žmogui gali labai daug suteikti. Bet mažai kas poeziją skaito“, – sako J. Jovaišaitė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

87-erių poetė jau ne vienerius metus vengia objektyvo. „Žmogaus kūnas kaip švarkas – greitai susidėvi, o vidus – ne“, – sako J. Jovaišaitė ir paprašo laikraštyje publikuoti senesnes nuotraukas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.