Natūralu ant stalo per Kūčias dėti 12 patiekalų, o Kalėdų rytą – išpakuoti gautas dovanas. Juk taip ir turi būti – tokios tradicijos. Bet ar tikrai? Ogi ne, pagal seniausias tradicijas, mūsų senoliai ant Kūčių stalo dėdavo 9 patiekalus. O kūčiukai – vėlių valgis. Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka pasakoja apie senas ir naujas Kūčių ir Kalėdų tradicijas, eglutės puošimą ir Senį Kalėdą.

– Kuo lietuviškos Kūčios ypatingos?
– Kūčios – tai Kalėdų išvakarės, kurios yra pripažįstamos visuose kraštuose. Tačiau tokią vakarienę, kai visa šeima susirenka, turi reta tauta. Būtent todėl Kūčios yra net labai lietuviška šventė ir lietuviškas paprotys – visiems susirinkti ir tam tikrais valgiais pasivaišinti. Tai yra mūsų savastis, mūsų paveldas.

– Kodėl Kūčių vakarą ant stalo turi būti 12 patiekalų?
– Seniau būdavo 9 patiekalai. 9 yra kalendorinis skaičius, kilęs iš mėnulio kalendoriaus atminimo, o folklore šis skaičius visada sureikšminamas.

Klausinėdami senus žmonės ekspedicijoje, tikrai nesyk išgirdome, kad seniau būta 9 patiekalų, tai reiškia, kad tokios tradicijos būta maždaug prieš 100 metų.

12 patiekalų per Kūčių vakarienę atsirado vėlesniais laikais, kai žmonės prasigyveno ir galėjo turtingesnį vaišių stalą paruošti. Tada buvo sugalvota ruošti 12 patiekalų, aiškinant, kad prie paskutinės vakarienės stalo buvo 12 apaštalų. Bet iš tikrųjų paskutinė vakarienė – tai Velykų šventė, o ne Kalėdų įvykis. Žmonės, savaip interpretuodami Šventąjį Raštą, sugalvojo šitaip.

Kita vertus – metuose yra 12 mėnesių. Norėdami sulaukti palaimos kitais metais, kad visi 12 mėnesių būtų sėkmingi, ant Kūčių vakarienės stalo žmonės deda 12 patiekalų.

– Ar dabartiniai Kūčių patiekalai skiriasi nuo senųjų?
– Aš nežinau, ką dabar ant stalo deda žmonės, kiekviena šeima. Tradicija reikalauja ant stalo dėti tai, ką valgė senoliai. Tai reiškia, gaminti tai, kas nuo seno buvo pas mus auginama ir ką žmonės iš gamtos pasiimdavo – žuvis, uogos ir grybai, javai ir ankštinės daržovės.

Čia yra labai svarbus momentas ir tuojau jį pasakysiu – pagal lietuviškus papročius, mes prie stalo šventosios vakarienės sėdame kartu su protėvių vėlėmis ir, žinoma, mes turime vaišinti jas tuo, ką jie kažkada valgė.

– O kūčiukai – senas ar naujas valgis?
– Mano tyrimais, kūčiukų ruošimas yra labai senas lietuviškas paprotys. Kitos tautos kūčiukų neturi, na, nebent tos tautos, kurios bendrauja su lietuviais, tai mūsų buvusios kunigaikštystės pakraščiai – ten kūčiukai yra žinomi. Sakykim, Lenkijos kai kurie pakraščiai taip pat turi kūčiukus, gudai, kai kur Ukrainos pakraščiai.

Tačiau kūčiukų kepimas ir valgymas per Kūčias yra grynai lietuviškas paprotys ir jis vėlgi yra susijęs su vėlėmis. Tikėta, kad Kūčių vakarienė vyksta su vėlėmis, o kūčiukai laikyti apeigine duonele, skirta pamaitinti vėles. Kūčiukai mažiukai, nes vėlės neturi kūno, o kūčiukų daug, nes mes gyvename šitoje žemėje nuo neatmenamų laikų, galbūt nuo ledynmečio.

– Ar anksčiau būta vedybinių kūčiukų burtų?
– Burtas ar spėjimas daromas ne tik su kūčiukais. Bet aš manau, kad šie spėjimai atėję vėliau, kai buvo užmiršta sakralinė kūčiukų reikšmė, kai jau buvo galima su jais žaisti ir daryti tokius burtus. Nors merginos vedybinius burtus įvairiai darydavo: sakykim, tvorą apkabina ir paskui skaičiuoja, ar lyginis ar nelyginis skaičius, arba iš po lėkštutės traukia kažką ten paslėptą, o vienas iš tų paslėptų daiktų būna žiedas, kuris, žinoma, reiškia vedybas. Žodžiu, tų vedybinių burtų yra labai daug. Matyt, senovėje šeimos galva, šeimininkas spėdavo apie derlių, apie būsimą orą – šitokius dalykus, o merginos –  savo likimą, artimiausią ateitį.

Mūsų etnologai ir etnografai yra surašę per 200 lietuviškų burtų. Jų yra labai daug ir apibendrintai galima pasakyti, kad burtai buvo daromi su vandeniu, ugnimi ir kokiais nors džiovintais žolynais iš puokštės.

Kūčių naktis laikyta labai reikšminga – bet koks pasigirdęs garsas ar šunų lojimas, ar kažkieno sušnekėjimas, nugirstas žodis, Kūčių vakarą esantis oras, ar sninga, ar žvaigždės mirga – viskas yra pranašinga, iš visko buvo spėjama ateitis. Tad ši naktis buvo labai svarbi. Visa tai yra absoliučiai lietuviški papročiai, kitos tautos to tikrai neturi.

– Kokie buvo/yra tradiciniai Kūčių patiekalai?
– Kaip jau ir minėjau, pirmiausia Kūčių patiekalai turi būti pagaminti iš to, ką valgė mūsų senoliai.

Tai įvairūs grūdiniai patiekalai, mišrainės, pupos, žirniai ir tai, ką gauname iš gamtos – žuvis, grybai, uogos. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje buvo labai mėgstamas avižinis kisielius. Dzūkijoje – spanguolių kisielius. Kiekvienas etnografinis regionas turi savo specifinių valgių, tarkim, Žemaitijoje yra cibulynė – rasalas su svogūnais, pipirais ir į tai sudedama ant žarijų pakepintos silkės galvos, sutrintos į smulkius trupinėlius. Cibulynė valgyta su karštomis bulvėmis.

Gryna aukštaičių tradicija – patrupinti ant kiekvieno patiekalo kalėdaičio. Vilniečiai turi labai savitą patiekalą – poliauką: iš raugintų ruginių miltų raugo išverdama sriubelė su džiovintais baravykais. Dzūkai verda barščiukus ir kepa paplotėlius. Ypač gražus suvalkiečių paprotys – pas juos vakarienė baigiama šeimininko ir šeimininkės pasidalyto obuolio pusiau valgymu, kaip tai darė Adomas ir Ieva.

– Kaip atsirado eglutės puošimo tradicija?
– Eglutės puošimo tradicija Lietuvoje yra labai nesena. Anksčiau žmonės namus puošdavo šiaudiniais papuošalais per Kalėdas – sodais, visokiais paukštukais. Gal vienas kitas lietuvis ant stalo kampų ir padėdavo eglišakio šakelių. Tačiau daugiausiai žmonės kabino ant balkio įvairius šiaudinukus.

Eglutės puošimas Lietuvoje paplito per Pirmąjį pasaulinį karą ir ją daugiausiai išplatino vokiečių kareiviai, kurie namų pasiilgę puošė eglutes. Būdavo net susitariama per šventes nešaudyti vieniems į kitus – tokias šventines paliaubas sudarydavo kareiviai. Kareiviai papuošdavo eglutę, gavę iš namų kokį siuntinėlį su saldumynais ir skanumynais, jie ir kaimo vaikus pasikviesdavo, kad nors tai jiems primintų gimtuosius namus.

Pokario metais buvo pradėta eglutes puošti per Švietimo ministeriją – tai vaikai darydavo mokyklose. Palaipsniui šis paprotys paplito ir žmonių namuose.

Šiaip pirmąją kalėdinę eglutę yra matęs ir aprašęs Antanas Baranauskas 1853 metais, kai lankėsi pas vieną rusų valdininką. Eglutės puošimas – tai labai senas vokiečių paprotys, pradėjęs plisti ir Rusijoje.

Mūsų atgimimo veikėjai kaip tik labai įtariai žiūrėjo į šitą paprotį, sakydavo, kad šitaip rusai nori į rusiškas mokyklas lietuvius prisivilioti.

Taigi Kūčios – yra tokia labai tautinė mūsų šventė, o Kalėdos yra visame krikščioniškame pasaulyje – bažnyčioje vyksta Piemenėlių mišios.

Čia tik tai lietuvišku papročiu galėčiau paminėti aukštaičių tradiciją – į Piemenėlių mišias vaikai susirinkdavo su visais muzikavimo padargais – visais instrumentais, kokius turėdavo: piemenėlių dūdelėmis, kanklėmis, lumzdeliais, švilpynėmis. Ir baigiantis Piemenėlių mišioms būdavo atliekamas koncertas – apie tai labai labai vaizdingai yra rašęs Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti aukštaičių šviesuoliai. Tai būdavo labai graži tradicija. Gaila, kad jos nebėra.

– O kada Kalėdų Senelis atsirado Lietuvoje?
– Kai kuriose vietose Senis Kalėda buvo žinomas – jis lankydavo žmones Kūčių vakarą ir pažerdavo saują grūdų ant stalo sakydamas magiškus žodžius. Tačiau tai būdavo ne dovanų Kalėdų Senelis, bet gerų linkėjimų, gerų žodžių.
Galima sakyti, kad vaikams dovanas įpiršo didieji prekybos centrai. Na, čia aš kiek ironizuoju, bet kaimo vaikams, pavyzdžiui,  mūsų senelių laikais, Kalėdos ir Kūčios pirmiausia būdavo pabuvimas su tėvais, skanūs kalėdiniai valgiai ir gal paskui atsirado vienas kitas saldainis ant Kalėdų eglutės. Bet iki Trijų karalių iš tų saldainiukų likdavo  tik popieriukai. Tai tokios ir buvo dovanos kaimo vaikams.

O paskui atsirado didelės dovanos – tai labiau miesto paprotys, kuris buvo paskatintas prekybos. Dabar vaikai net nemoka džiaugtis dovanomis, nes jų gauna visą kalną. Pasikeitė žmonių požiūris, deja, ne į gerąją pusę. Gyvename vartotojiškos visuomenės laikais, visur aplink mus skatina kuo daugiau vartoti, pirkti ir t. t. Tai galų gale veda prie gamtosaugos pusiausvyros pažeidimo – nereikalingų daiktų gaminimas, jų išmetimas paskui į gamtą ir t. t. Čia yra ydingas ratas, kuo greičiau mes į protą ateisime, tuo geresnė bus mūsų ateitis.

L. Klimka: „Kūčiukų ruošimas yra labai senas lietuviškas paprotys.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.