Valdžia – tai jie, o gyventojai – tai mes. Toks įspūdis susidaro paklausius šiauliečių pokalbių. Tačiau ar kada pagalvojote, kad Savivaldybėje dirbantys žmogeliai, kuriuos mes įvelkame į rūbus pavadinimu „jie“, yra lygiai tokie pat žmonės kaip visi. Šiandien pavakarę jie užvers kabinetų duris ir skubės pas savo artimuosius ruoštis gražiausioms metų šventėms. Prieš šventinį šurmulį valdžios atstovai sutiko pakalbėti apie tai, ką jiems reiškia Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai. Ir kokių tik istorijų neišgirdome... Spėkite, kas pyktelėjo ant Kalėdų Senelio, jog šis nušvilpė tėčio batus? O kas vilkėdamas pižama kaktomuša susidūrė su kitu Kalėdų Seneliu? Kieno namuose Kūčių vakarą ant stalo gulės kumpis? Visi atsakymai – išskirtiniame valdžios atstovų interviu „Šiaulių naujienoms“!
Kūčių naktį gyvulėliai kalba?
Tikriausiai ne vienam mūsų smalsu, kaipgi šventes pasitiks Šiaulių miesto meras. Keliaus į Laplandiją, o gal šiltus kraštus? Išgirdęs klausimą apie šventes, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas tik atsidūsta: „Žinote, mūsų šeimai žiemos šventės yra ypatingos. Tačiau šie metai – išskirtiniai. Dar ir dabar nežinau, ar pavyks atsiplėšti nuo darbų ir bent kelias valandas praleisti su savo šeima.“
Jei tik pavyks, A. Visockas kartu su savo šeima tradiciškai važiuos į uošviją, į Kretingą. Čia žiemos šventės, pasak mero, niekada nebūna liūdnos. Vos atvykę Visockai nueina į šv. Mišias, o tada laukia Kūčių vakarienė. Kaip ir priklauso – ant stalo ne mažiau nei dvylika gardžių patiekalų. Visai šalia – tą patį vakarą visų artimųjų padabinta žaliaskarė. Šiukštu – ne dirbtinė!
„Žinote, Žemaitijoje Kūčias ir Kalėdas aš švenčiu jau daugybę metų. Nuo tada, kai susituokiau su savo žmona. Kol vaikai maži būdavo, kol stebuklais tikėjo, Kūčių naktį visi eidavome į tvartelį, klausydavome, kaip tie gyvuliukai kalba“, – šypsosi A. Visockas.
Mero dovana išpakuojama paskutinė
Paklaustas, ar kada stebuklus teko kurti pačiam, vilkint Kalėdų Senelio kostiumą, meras patikina – esu juo nuolat, tik manęs niekas nemato. „Aš – tas Kalėdų Senelis, kuris naktį atsikelia ir tyliai sliūkina prie eglutės padėti dovanėlių“, – sako jis ir tuoj prisimena smagią istoriją, kai vienais metais išsiropštęs iš lovos, trindamas miegus nuo akių ir nešdamas staigmenas prie eglutės, jis kaktomuša susidūrė su kitu slaptu Kalėdų Seneliu – seserimi. „Ot buvo juoko“, – ir dabar dalydamasis prisiminimais juokiasi jis.
Tuomet išaušta Kalėdų rytas. Patys smalsiausi ir nekantriausi, kaip žinia, pakirsta itin anksti. Skuba prie eglutės, ieško sau skirtų dovanų, išpakuoja, džiaugiasi. Tik štai A. Visocko dovanėlė vis nepaliesta. Meras neslepia, jog rytais mėgsta ilgai pamiegoti, todėl Kalėdų Senelio lauknešėlį dažniausiai apžiūri paskutinis. „Tai visiems būna labai smalsu, kas gi ten. O ten paprastai būna užsakytos kojinės“, – sako miesto meras.
Du naujametiniai mero norai
A. Visockas tikina, kad ir vaikystėje švenčių ir stebuklų laukimas buvo ne ką mažesnis. Kol dar buvo mažas – ikimokyklinio amžiaus – šventes jis sutikdavo Bubiuose, pas močiutę. Kaip šiandien prisimena tą nuostabų gyvos eglutės kvapą ir jaudulį, kai ruošdavosi Kalėdų Seneliui sakyti išmoktą eilėraštį.
„Vėliau, kai persikėlėme į miestą, man būdavo didžiausia laimė išbėgti į lauką ir pažiūrėti tas signalines raketas, kurias kareiviai iš oro uosto šaudydavo“, – pasakoja miesto meras.
O šiemet per Naujuosius metus ar ateis miesto meras į Prisikėlimo aikštę pažiūrėti privataus verslo dovanotų įspūdingų fejerverkų? Jei neužklups nenumatyti reikalai – ateis. Šiuo pavyzdžiu meras ragina pasekti ir šiauliečius.
„Žinote, turiu du naujametinius norus. Labai norėčiau, kad kas nors iš susirinkusiųjų paskatintų šiauliečius pajudėti, tarkime, kad visi prie eglutės pašoktume kokį nors lietuvišką šokį. Antras noras – jog kiekvienas šiaulietis 2016 metais bent 12 kartų pasakytų kitam žmogui kokį nors komplimentą. Pavyzdžiui, už tai, kad gražiai atrodo, kad gražiai šypsosi, šoka... Iš tiesų visai nesvarbu už ką“, – baigdamas pokalbį sakė jis.
Vicemero rankose koziris – mažas sūnus
Šiaulių vicemeras Domas Griškevičius sako, kad Kūčių vakarą jo šeimai prasidės tikras švenčių maratonas. Prieš akis – ne tik Kalėdos, Naujieji metai, bet ir aibė gimtadienių, vardadienių... „O po sausio prasidės švenčių badas“, – juokiasi jis.
Tai kokios gi šventės suplanuotos? Jokio siautulio, ramybė, jaukumas, šiluma ir artimieji. „Mes turime savo rankose kozirį – metukų sūnų, todėl šiemet visi turi taikytis prie mūsų“, – sako D. Griškevičius.
Mažojo anūkėlio Kūčių vakarą iš skirtingų Lietuvos kraštų atvyks aplankyti seneliai. „Kūčios, Kalėdos man yra ypatinga šventė. Šios šventės man asocijuojasi su šeimos susibūrimu. Nepaisant to, kur kas yra, visi stengiamės susirinkti ir tą vakarą ne tik skaniai pavalgyti, bet ir pabūti kartu, pabendrauti“, – tikina vicemeras.
Ant Kūčių stalo – pagal tradicijas – bus ne mažiau nei dvylika gardžių patiekalų. Nors D. Griškevičius labai mėgsta mėsą, šią dieną mėgausis žuvies patiekalais. „Žinau, kad per Kalėdas atsigriebsiu“, – juokiasi jis.
Per Kalėdas į vicemero šeimos namus belsis gausus būrys draugų iš įvairių Lietuvos miestų. D. Griškevičius juokiasi, jog reikia leisti Šiaulių verslininkams uždirbti. O Kalėdų Senelio nebus? Šiemet – dar ne. Esą atžala per maža, kad kažką suprastų. „Bet šiltesnes kojines jam nupirkome“, – teigia vicemeras.
Tuo metu Naujiesiems metams D. Griškevičius didelės reikšmės nesuteikia. Jei kažką sugalvoja, tai paskutinę minutę. „Štai pernai Naujuosius sutikome labai mažame rate: ką tik gimusio sūnaus ir žmonos. Tai simboliškai pažiūrėjome į šaudančius fejerverkus, pasėdėjome draugiškai kiek ilgiau nei visada ir viskas“, – sako jis.
Paprašėme, jog vicemeras bent trumpam grįžtų į vaikystę. Ką tada jam reiškė žiemos šventės? D. Griškevičius prisimena – apie tai, kad Kalėdų Senelio nėra, jis sužinojo gana anksti, nes ir darželyje, ir mokykloje vaikai buvo labai kalbūs. Visas paslaptis it riešutus išlukštendavo.
„Tiesa, nors ir žinodavai, kad tai tėvų indėlis, ne mažiau to laukdavai. Dovanos, ar iš Kalėdų Senelio, ar iš tėvų rankų, bet kuriuo atveju buvo brangios. Ir tas laukimas... Būdavo taip, kad naktį prabundi ir jau kažką po eglute randi. Žinoma, nelaukdavai ryto ir išpakuodavai. Tai ypatingas laikas, kai žinai, kad kažko sulauksi. O dabar, kai jau esame truputį didesni, tai nelaukiame Kalėdų ir apsikeičiame dovanėlėmis Kūčių vakarą“, – baigdamas pokalbį teigė vicemeras.
S. Tumėnui Kalėdos – liūdna šventė
Visiškai kitokiomis nuotaikomis žiemos šventes pasitiks kitas miesto vicemeras Stasys Tumėnas: „Pirmas liūdnumas – sniego nėra. Ir šiaip Kalėdos man liūdna šventė, nes per Kalėdas mirė mano mama.“
Šie įvykiai visiškai apvertė vicemero žiemos šventes aukštyn kojomis. Dabar per kiekvienas Kalėdas kartu su seserimi jis skuba į tėviškę, Linkuvą (Pakruojo r.), aplanko mamos kapą, grįžta į prisiminimus...
O prisiminimai – patys šviesiausi. Vaikystėje Kūčių vakarą S. Tumėno šeima eidavo kūčiavoti į kleboniją pas Linkuvos kanauninką Jurgį Danį. „Karmelitų vienuolyno menėse viskas vykdavo. Visa tai būdavo taip mįslinga“, – prisimena jis.
Kartu su seserimis S. Tumėnas dar prieš mėnesį pradėdavo mokytis eilėraščius. Žinodavo, koks iššūkis laukia. Juk ne mamai, ne tėtei sakysi, o kanauninkui!
Vėliau šventes vicemero šeima pasitikdavo namuose. Įdomiausia mažiems vaikams būdavo skaičiuoti dvylika patiekalų. Kiek nerimo... O jei nebus? Netrukus būdavo galima lengviau atsikvėpti. Ant stalo – kur kas daugiau gardėsių.
Tiesa, prieš sėdant prie stalo S. Tumėno šeimoje būdavo laikomasi ir dar vienos tradicijos – tėvelis visada atnešdavo šieno, kurį padėdavo po staltiese. „Tuomet traukdavome šieną. Sakydavo, jei ištrauksi trumpą, tai trumpai gyvensi. Tai mes, vaikai, vis bijodavome, kad tik trumpo neištrauktume. O kai kas nors ištraukdavo trumpą, tai tuoj prasidėdavo guodimas, kad čia nieko tokio, vis tiek ilgai gyvensi“, – prisiminė vicemeras.
Pasiteiravome, galbūt Naujieji metai – kiek smagesnė šventė. S. Tumėno nuomone, tai daugiau jaunimo šventė. Jis niekada Naujųjų metų nėra sutikęs kaip nors atraktyviai. „Prieš porą metų buvo taip, kad sėdau į mašiną ir išvažiavau į Šiaurės Lietuvą, Pakruojo link. Bet čia irgi yra ne linksmi dalykai, o iš tokio kažkokio graudulio visą tai darai“, – teigė jis.
Šventės – puikus metas bendravimui
Šiaulių miesto savivaldybės Administracijos direktorius Eduardas Bivainis „Šiaulių naujienoms“ teigė, kad nėra religingas žmogus, tačiau nepaisant to, žiemos šventės jam labai reikšmingos. „Paprastai per šventes mes susėdame su šeima, pabendraujame. Nes tie kasdieniai rūpesčiai, darbai ne visada leidžia pabendrauti su tais, su kuriais norisi“, – teigė jis.
Kūčias šiais metais E. Bivainio šeima planuoja sutikti pačių artimiausiųjų rate. Per Kalėdas – aplankys kaimynus, su kuriais gerai sutaria. Naujieji metai kol kas nesuplanuoti.
„Ar teko būti Kalėdų Seneliu? Oj, teko. Ir ne kartą. Teko ir sūnų aplankyti būnant su Kalėdų Senelio kostiumu. Tai iš balso atpažino. Gal ir neatpažino, bet sakė, kad balsas labai panašus į tėčio“, – juokėsi E. Bivainis.
Akyla akis pastebėjo – tėtės batai!
Tuo metu Administracijos direktoriaus pavaduotojas Martynas Šiurkus prisimena mamos pasakojimus, kaip pats įtariai žiūrėjo į darželyje apsilankiusį Kalėdų Senelį. „Kai buvau darželyje, mano tėvas buvo persirengęs Kalėdų Seneliu ir aš pastebėjau, kad to Kalėdų Senelio batai tokie pat kaip tėčio. Tai kitais metais jau nebetikėjau Kalėdų Seneliu“, – juokėsi jis.
Nepaisant to, šventinė nuotaika M. Šiurkaus šeimos namuose dar gaji. Devynerių metų sūnus nors ir dvejoja Kalėdų Senelio tikrumu, bet laiškus vis dar rašo. Pasakoja, kaip elgėsi šiais metais, kokios dovanos nusipelno...
Ir tradicijos šioje šeimoje dar gyvos. Matyt, stiprus močiutės indėlis. Kol ji buvo gyva, nuolat ant Kūčių stalo padėdavo skanėstų – keptų kanapių su virtomis bulvėmis, namų gamybos „šliužikų“, virtinukų su džiovintais grybais...„Močiutė visada ir aguonietį kepdavo. Reikės prašyti, kad mama išlaikytų šią tradiciją. Norisi, kad tokie patiekalai būtų perduodami iš kartos į kartą“, – sakė M. Šiurkus. Šiemet M. Šiurkaus šeima Kūčias sutiks pas žmonos giminaičius prie Kauno, per Kalėdas važiuos pas jo mamą. Tarpušvenčiu – susitikimai su iš užsienio grįžusiais draugais, kelių dienų poilsis Druskininkuose. „Beje, laukia švenčių maratonas. Mano žmonos gimtadienis – gruodžio 24 d. Mano – gruodžio 28 d. Taip jau nuo vaikystės yra, kad visada gaunu bendrą dovaną: ir Kalėdų, ir gimtadienio“, – teigė jis.
Ant Kūčių stalo – kumpis
„Ką man reiškia šventės? Šiais metais man jos reiškia poilsį. Pasiėmiau atostogas tarpušvenčio metu – taigi Kūčių dieną jau pradėsiu atostogauti“, – į klausimą, ką jai reiškia šventės atsakė Administracijos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Mendoza-Herrera.
Jos Kūčių vakarienė visiškai kitokia nei kitų kalbintų valdžios atstovų. Žinoma, ant stalo taip pat garuoja gardūs dvylika patiekalų, kuriuos privalu paragauti. Tačiau tarp jų – kumpis!
„Mūsų Kūčios – multikultūrinės, t. y. Lietuvos ir Kosta Rikos Kūčių tradicijų mišinys. Mano vyras valgo kumpį, o mes valgome žuvies patiekalus. Va taip ir atšvenčiame visi vieni kitiems netrukdydami, nepriekaištaudami“, – juokiasi ji.
Kalėdas G. Mendozos-Herreros šeima sutiks Šiauliuose. Namuose – vaikų riksmas, klyksmas, žaidimai. Jei bus gražūs orai, šeima planuoja pavaikštinėti miesto gatvėmis, pažiūrėti mieste įžiebtas eglutes. „Kadangi centre gyvename, tai visur vaikštome pėstute“, – teigia ji.
Atostogų planuose – kelionė į Vilnių, giminių lankymas, pavažinėjimai traukinuku, ir, kaip pati sako, visi kiti žemiški dalykai. Naujuosius metus Administracijos direktoriaus pavaduotoja taip pat planuoja sutikti sostinėje, nes ten apstu draugų, kurie seniai nematyti.
O kaip kalėdiniai stebuklai? Ar dar tiki jais? „Mes dar tikime Kalėdų stebuklais, Seneliu, elfais, elniais, viskuo...“ – juokiasi ji. Tikėjo ir vaikystėje? „Žinote, man atrodo, kad mes vaikystėje turėdavome mažesnius norus, siurprizas būdavo didesnis, eglutes vėliau puošdavome. Būdavo tokia kuklesnė šventė“, – baigdama pokalbį sakė Administracijos direktoriaus pavaduotoja G. Mendoza-Herrera.
„Vienintelė nuotrauka iš vaikystės su Kalėdų Seneliu. Po kurio laiko gausime vaidmenį“, – žvelgdamas į vaikystės nuotrauką sakė miesto meras A. Visockas. Jis nuotraukoje – antras iš kairės.
Asmeninio archyvo nuotr.
D. Griškevičiui – vieneri. „Ši nuotrauka daryta šventiniu laikotarpiu. Man ji ypatinga tuo, kad kepurė ir šalikas megzti mamos“, – komentavo vicemeras.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Tai darželio laikų nuotrauka, kai Kalėdų Senelis dar buvo tikras“, – rodydamas savo vaikystės nuotrauką sakė Administracijos direktoriaus pavaduotojas Martynas Šiurkus.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Aš snaigė melsva suknyte. Pirma iš dešinės. Sėdžiu ant grindų“, – savo vaikystės nuotrauką komentavo Administracijos direktoriaus pavaduotoja G. Mendoza-Herrera. Šiaulių lopšelis-darželis „Gluosnis“. 1985 m.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pasirausęs po senus albumus vaikystės nuotrauką atkapstė ir Administracijos direktorius E. Bivainis.
Asmeninio archyvo nuotr.
