Žurnalistai ir miesto valdžios atstovai vakar sugužėjo į svečius pas šiaulietį Jokūbą Furmaną. Retai ir pamatysi tokį šaunų šimto metų sulaukusį vyrą – tvirtą, šnekų, linksmai ir pozityviai žvelgiantį į gyvenimą ir smagiai atsakinėjantį smalsiems svečiams. Patogiai fotelyje įsitaisęs jubiliatas duoda žurnalistei interviu, vėliau atvyksta ir miesto meras A. Visockas su Šiaulių miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja V. Meleniene – įteikiamos gėlės ir dovana, skaitomos sveikinimo eilės… Ir nors meras paragina J. Furmaną sėdėti, nesikelti, jubiliatas vis tiek atsistoja ir toliau šnekučiuojasi su svečiais. Ir nepamiršta visiems padėkoti, kad pasveikino, aplankė gimtadienio proga.

Globoja rūpestingi kaimynai
J. Furmanas gyvena vienas, tačiau nuoširdžios globos, kompanijos ir draugystės, panašu, jam netrūksta.

„Mane prižiūri kaimynai ir jų dukra. Šeimininkė labai skaniai viską gamina. Kaimynai priėmė mane į savo gimines, nes aš jau nieko nebeturiu, deja. O jie yra visa mano šeima. Labai gerai sugyvename“, – sako J. Furmanas. Paklaustas kaip gyvena, apie ką svajoja šimtametis sako, kad kiekvienas turi savo nepaprastą ir drauge nelengvą likimą.

„Kiekvienas turi savo – netekau mylimos žmonos maždaug prieš 6 metus. Gerai, kad kaimynai auksiniai – ateina iš ryto pasižiūrėti, ar dar esu gyvas. Gyvenimu reikia džiaugtis – kiek liko gyventi, tiek ir gyvensiu, – šypsosi jubiliatas. – Svarbiausia, kad nebūtų karo. Aš pats buvau kariuomenėje.“ Karo žiaurumus prisimena J. Furmanas ir susirūpinęs klausia – kodėl ir dabar žmonės užuot gyvenę taikoje vienas kitą žudo. Ir pakritikuoja Rusijos prezidentą.

J. Furmanas buvo karo gydytojas. Po kariuomenės sugrįžęs į Šiaulius 55 metus dirbo miesto sanitarinės tarnybos viršininku. Tiesa, turėjo brolį ir seserį, tačiau brolis apsigyveno Izraelyje, o sesuo gyveno Paryžiuje ir jų jau nebėra...

Rūpestingieji kaimynai Zigmas ir Sigita Janavičiai papasakoja daugiau apie J. Furmaną.

„Jis man daug yra papasakojęs apie savo gyvenimą. Prisimena jaunystę, kaip ėjo į Ch. Frenkelio vilą, kurioje anuomet buvo mokykla. Kartu su Frenkeliuku, Frenkelio sūnumi, sėdėjo vienoje klasėje. Pasakojo apie karo metus – kaip čia užėjo vokiečiai, kaip teko trauktis per Rygą į Rusiją, kaip16-ojoje divizijoje kovojo visą karą“, – sako Z. Janavičius. Nuo pat pirmų dienų būdamas fronte J. Furmanas net pasiekė Berlyną.

Patenkintas savo senatve
Beje, Šiauliuose J. Furmanas baigė gimnaziją, paskui išvyko į Paryžių, kur sesuo gyveno su vyru, ir ten baigė mokslus. „Aišku, galėjau kur nors pabūti: Alžyras, Marokas, Tunisas – ne, parvažiavau atgal pas mamą į Šiaulius ir čia įsikūriau. O dabar senatvę labai gerą turiu ir pensiją gerą gaunu“, – sako J. Furmanas. Žinoma, kaimynai atidžiai prižiūri mitybą, valgyti gali ne bet ką, tačiau J. Furmanas atvirauja, kad labai mėgsta tarkuotų bulvių patiekalus, o be to, yra smaližius.

Šimtametis mėgsta pažiūrėti žinias, klauso radijo, užeina kaimynas – su juo pasikalba. Nors jau sunku skaityti, vis dėlto J. Furmanas neatsisako ritualo nulipti iki pašto dėžučių ir pasiimti spaudos bei reklaminių leidinių.

Pasivaikšto lauke, tačiau pajuokauja: „Ką žinai, pagal mano amžių gali nueiti ir nebeateiti atgal. Nueisi, paskui nežinosi, kur tavo namai.“

Jubiliatas patenkintas ne tik savo gyvenimu, bet ir Šiaulių miestu. „Ką galėjome, anuomet tą ir darėme – ir šaligatvius, ir gatves, ir parkus, ir skverus. Pažiūrėkite, kaip mūsų centras gražiai apželdintas. Ko trūksta Šiauliuose – sunku pasakyti. Nieko čia nei per daug, nei per mažai – miestas kaip miestas. Aišku, negalima palyginti su Vilniumi ar Kaunu. Galbūt darbo mažai Šiauliuose – nėra fabrikų, anksčiau buvo didžiausias „Elnias“, „Stumbras“, dviračių gamykla, Nuklonas ir nieko nebeliko. Gal ir nebėra poreikio gaminti, juk ir didžiulė konkurencija pramonėje“, – svarsto J. Furmanas.

Dar keli įdomūs faktai. J. Furmanas turėjo kelias žmonas – antrą kartą vedė būdamas 71-erių.

Gimė Maskvoje, jo šeima atvyko į Šiaulius, kai J. Furmanas buvo vienerių. Jo tėtis buvo maskvietis, o mama – šiaulietė, kilusi iš Ragalinų, gerai žinomų pramonininkų giminės.