Kalbėdami apie verslininkus neretai įsivaizduojame, kad jie labai turtingi, pinigų darymu suinteresuoti žmonės. Į verslininkus kaip į pinigų maišus žiūri ir sukčiai. Todėl apsimeta, kad nori iš jų pirkti arba pigiau parduoti tam tikrų prekių ir paslaugų. Tokiam patraukliam pasiūlymui sugeba atsispirti ne kiekvienas verslininkas. Baisiausia tai, kad vėliau paaiškėja, jog užuot sutaupę įmonių savininkai netenka didelių sumų ir lieka prie tuščios geldos.

Sukčiavimo įrankių – netrūksta
Konferencijoje „Sukčiavimas versle ir jo prevencija“ Mantvydas Štareika kalbėjo, kad kas ketvirta įmonė kiekvienais metais susiduria su apgavystėmis, bandymu išgauti iš jos pinigų. Vidutinė apgavystės suma siekia apie dvidešimt tris tūkstančius dolerių. Apgavystės būdai kiekvienais metais tobulėja. Vyraujanti apgavystės forma yra realių lėšų ar turto pasisavinimas. Pagrindiniai regionai, kur pasisavinamos lėšos ir turtiniai ištekliai: Lotynų Amerika, Afrika, Centrinė bei Rytų Europa. Mes patenkame į regioną, kuriame reikėtų imtis kažkokių papildomų veiksmų.

Skolų išieškojimo departamento vadovas Mindaugas Puodžiukas sakė, kad egzistuoja aibė būdų kaip apgauti žmogų ir valstybę. Tai mokesčių slėpimas, nemokėjimas valstybei, siūlymai investuoti į jau realiai nebeveikiančią įmonę, verslo partnerio apgaudinėjimas, mažo skolos likučio negrąžinimas ir pan.

Sukčiavimas – tai svetimo turto apgaule įsigijimas. Žodžiu, iš žmogaus galima išvilioti tiek pinigų, tiek prekių, o tam tikslui yra naudojamos įvairios priemonės.

Sukčiavimo priemone gali tapti elektroninis paštas. Pavyzdžiui, sukčius gali pasinaudoti sėkmingai veikiančios įmonės vardu ir pan. Kita priemonė – telefonas. Sukčius, norėdamas sudaryti įspūdį, kad skambina iš kitos šalies, užregistruoja numerį kitoje šalyje ir taip apgaudinėja potencialų verslo partnerį. Įrankiu tampa ir internetinė svetainė. Sukuriama analogiška realiai veikiančios įmonės interneto svetainė, pakeičiant tik kontaktinius duomenis. Gali būti naudojamos neveikiančių įmonių sąskaitos, vogtos nuotraukos, sudarant įspūdį, kad tai yra tikros to žmogaus prekės. Žodžiu, priemonių, kurios padeda išvilioti pinigus, netrūksta.

Kontaktus parduoda kitiems
M. Puodžiukas atskleidė keletą realiai įvykusių atvejų, kai verslininkai neteko didelių sumų. Štai, vienas lietuvis bendravo su verslininku iš Japonijos ir patyrė nemenką nuostolį. Lietuvis susisiekė su viena iš Japonijoje veikiančių įmonių ir jie laužyta anglų kalba pradėjo sudarinėti sandorį. Buvo susitarta, kad lietuvis už išsiųstas prekes perves pinigų į kitos įmonės sąskaitą. Žmogus taip ir padarė, tačiau vėliau gavo žinią, kad iškilo bėdų dėl muitinės. Tuomet verslininkui reikėjo rinktis: netekti prekių arba sumokėti agentui tam tikrą sumą, kad šis problemą išspręstų ir prekes saugiai parvežtų.

Nesklandumai tuo nepasibaigė. Po kurio laiko klientas gavo kito gamintojo laišką su patraukliu pasiūlymu pirkti prekę iš jo. Esą, taip jis sutaupys pinigų ir įgis kokybiškų dalykų. Lietuvis pasiūlymu susigundė ir už prekes pervedė pinigų į nurodytą sąskaitą. Atėjus laikui gauti prekes, klientas liko ant ledo. Žodžiu, pinigus sumokėjo, o prekių taip ir negavo. Po penkių mėnesių verslininkas gavo laišką, kad skriaudikai sulaikyti, jie uždaryti į kalėjimą, pradėtas tyrimas, trūksta tik nukentėjusios pusės parodymų. Kitaip tariant, nukentėjusiam asmeniui reikia rašyti prašymą ir už atliekamą tyrimą sumokėti pinigų.

M. Puodžiukas atskleidė, kad jau iš pirmųjų susirašinėjimo akimirkų buvo galima įtarti, kad tai sukčius. Pirmiausia žmogus padarė klaidą, kad iš karto neišsiaiškino, kokia tai įmonė, plačiau nepasidomėjo jos veikla ir t. t. Po to turėjo iškelti klausimą, kodėl pinigus reikia pervesti į kitos įmonės sąskaitą. Įtarimų turėjo sukelti ir agentas, reikėjo pasiteirauti, kodėl jis veikė iš vienos šalies, nors realiai prekės buvo įstrigusios kitoje. Taip pat reikia įsidėmėti, kad nė viena valstybinė institucija neprašo sumokėti pinigų už atliktą darbą.

„Nukentėjęs žmogus sumokėjo keliems skirtingiems asmenims. Pirminiai sukčiai pasigavo kontaktą, išviliojo pinigus, o paskui kontaktą pardavė kitiems. Antri asmenys taip pat pasipelnė iš naivaus žmogaus ir tą patį kontaktą pardavė tretiems asmenis, kol šie iš verslininko išviliojo paskutinius pinigus“, – kalbėjo Skolų išieškojimo departamento vadovas.

Naudoja psichologinį spaudimą
Jis atskleidė dar vieną realiai įvykusį atvejį, kai nukentėjo verslininkas. Šį kartą su viena Lietuvoje veikiančia įmone susisiekė gamintojas iš kitos užsienio valstybės. Bendravimas tarp asmenų vyko elektroniniu paštu. Žmogus jau tuomet turėjo įtarti, kad su juo galimai bendrauja sukčius, nes save gerbianti įmonė niekada nesinaudoja asmeniniu paštu, tokiu kaip gmail, yahoo ir pan.

Iš susirašinėjimo buvo akivaizdu, kad tas žmogus tikrai yra tos srities specialistas. Susirašinėjimai vyko profesionalia verslo kalba.

Tačiau buvo kitų įtartinų dalykų. Užsieniečio buvo prašoma atsiųsti siūlomos produkcijos nuotraukų. Žmogus reikalavimą įvykdė, tačiau nuotraukos buvo nekokybiškos, fotografuotos iš skirtingų vietų, vienos apdirbtos, kitos – ne. M. Puodžiukas akcentavo, kad jau tuomet žmogus turėjo susimąstyti, kad tai galimai sukčiaus darbas. Koks padorus verslininkas savo prekes išdėlioja skirtingose vietose ir tuomet fotografuoja? Jeigu mes nusprendžiame parduoti dešimt skirtingų pieštukų, tai mes juos išdėliojame ant vieno stalo, o ne vieną padedame ant kėdės, kitą – prie lango, trečią – ant grindų. Be to, gavus siūlomos produkcijos nuotraukas, reikia atkreipti dėmesį į nuotraukos datą. Jeigu žmogus siūlo pirkti greitai gendančią prekę ir siunčia vienuolikos metų senumo nuotraukas, vadinasi, pirkėjui atsiųs ne tą, ką rodo. Vėliau lietuvis buvo raginamas kuo greičiau pasirašyti sutartį ir už siūlomą produkciją sumokėti pinigus. Pirkėjas taip ir padarė, tačiau vėliau nusprendė kreiptis į specialistus ir šie patvirtino, kad ten veikė sukčiai.

Siūlo atlikti prevencinę patikrą
M. Puodžiukas pasakojo, kad panašių atvejų nutinka iš tiesų dažnai. Todėl dar kartą akcentavo, kad prieš sudarant sutartį su kita puse, reikia pasistengti kuo geriau ją pažinti. Kuo geriau žinosime, su kuo bendraujame, tuo mažiau šansų bus, kad mus apgaus.

Prieš išsiunčiant prekes ar pervedant pinigus, galima apie tą įmonę paieškoti informacijos internete. Kaip žinia, paslaugų ar prekių kokybe nepatenkinti asmenys savo nepasitenkinimą neretai išreiškia palikdami neigiamus komentarus internetiniuose puslapiuose. Todėl kitiems po išsakytų nusiskundimų nesunku susiformuoti savo nuomonę.
Renkant informaciją apie įmonę, pravartu labiau pasidomėti ir asmeniu, su kuriuo bendraujate. Galbūt jis naudojasi kito žmogaus vardu ir pavarde. Tad gavus iš jo el. laišką, reikėtų nusikopijuoti jo koduką ir įklijuoti į specialų tinklalapį, kuris atskleidžia, iš kurios vietos laiškas yra siųstas. Aišku, sistema nenurodys tikslaus adreso, tačiau jeigu jūs manote, kad bendraujate su asmeniu iš Italijos, o sistema rodo, kad laiškas siųstas iš Argentinos, vadinasi, tai ženklas, kad čia veikia sukčius.

Be to, reikėtų pasidomėti, ar į jus besikreipiančio žmogaus asmens kontaktai, nurodyti el. pašte, sutampa su kontaktais, nurodytais įmonės internetiniame puslapyje. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar internetiniame puslapyje įmonė siūlo platų prekių asortimentą ar yra daug meniu mygtukų ir pan. Kaip žinia, sukčiai nesistengia apie produkciją skelbti daug informacijos internete, tuo tarpu realiai veikiančios įmonės dažniausiai elgiasi priešingai. Vadinasi, tai gali būti dar vienas ženklas, įrodantis, kad žmogų planuojama apgauti.

Prevencija kainuoja pigiau
Svarbu išsiaiškinti, kada internetinis puslapis buvo sukurtas. Netikros interneto svetainės dažniausiai egzistuoja kelis mėnesius, bet tikrai ne metus. Patartina pasitikrinti ir internetiniame puslapyje įkeltų nuotraukų kilmę. Nukopijavus nuotraukas galima jas tiesiog įklijuoti į žiniatinklį ir bus parodoma, kur ta nuotrauka buvo naudojama. Jeigu žmogus nuotrauką nukopijavo ir įdėjo kaip savo, vadinasi, su tokiu asmeniu bendrauti neverta.

Apie įmonę patartina užsisakyti kreditinę ataskaitą ir taip sužinoti įmonės veiklos kryptį. Jeigu žmonės iš jūsų planuoja pirkti statybinių medžiagų, iš kitų nepirks žuvies produktų ir pan. Pagal gautą ataskaitą galima įvertinti ir įmonės finansinius pajėgumus. Jeigu įmonės apyvarta per metus sudaro kelis tūkstančius, o iš jūsų nori pirkti prekių už šimtą tūkstančių, reikėtų kelti klausimą, kaip įmonė tikisi už tai susimokėti.

Galima paprašyti ir išankstinio apmokėjimo arba bent jau mažos dalies avansinio mokėjimo. Jeigu asmuo sutinka dalį sumos sumokėti iš anksto, nesunku pamatyti, iš kokios įmonės pavedimas atliktas, ir taip identifikuoti asmenį, ar jis iš tiesų yra tas, kuo dedasi.

Naudinga atlikti ir kontrolinį skambutį. Per įmonės administratorę paprašyti sujungti su asmeniu, su kuriuo bendraujate el. paštu. Jeigu su tuo asmeniu nesujungs, tai reikš, kad tas žmogus įmonėje iš tiesų nedirba. Aišku, sukčius gali pasinaudoti ir realiai egzistuojančio žmogaus vardu ir pavarde. Tačiau net jeigu jis ir atsilieptų, pokalbio eigoje greitai paaiškėtų, ar tai tikrai tas asmuo, su kuriuo kontaktuojate el. paštu.

„Jeigu jums kyla įtarimas, kad verslininkais besidengiantys žmonės nori jus apgauti, nepatingėkite ir pasistenkite apie juos surinkti kuo daugiau informacijos. Geriau informacijos paieškai skirti šiek tiek daugiau laiko, negu įkliūti į sukčių spąstus ir netekti didelės sumos pinigų“, – reziumavo M. Puodžiukas.

M. Puodžiukas: „Jeigu jums kyla įtarimas, kad verslininkais besidengiantys žmonės nori jus apgauti, nepatingėkite ir pasistenkite apie juos surinkti kuo daugiau informacijos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

M. Štareika teigia, kad sukčių atakos kiekvienais metais vis gudresnės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.