Mūsų šalyje nuolat kalbama apie mažėjantį gyventojų skaičių. Apgailestaujama, kad šiuolaikinės moterys renkasi karjerą, o ne motinystę. Tačiau ar motinystės džiaugsmus pasirinkusi dirbanti ar profesionaliai sportuojanti moteris gali Lietuvoje jaustis saugi ir užtikrina, kad tapusi nėščia ji dėlto nebus diskriminuojama? Pasirodo – ne.
Pasijuto nebereikalinga
Štai neseniai žiniasklaidoje pasklido žinia, kad garsi Lietuvos lengvaatletė šiaulietė Dovilė Dzindzaletaitė, sustabdžiusi sportinę karjerą dėl nėštumo, apkaltino Lietuvos lengvosios atletikos federaciją (LLAF) diskriminacija.
D. Dzindzaletaitė viename socialiniame tinkle paskelbė, kad federacija sužinojusi, jog ji laukiasi ir negalės dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, oficialiai ją išbraukė iš Lietuvos rinktinės sąrašų.
Be to, esą tai nevienintelis atvejis, kai besilaukianti moteris mūsų šalyje pasijaučia niekam nebereikalinga ir atstumta.
Atleido iš darbo, nes laukėsi
Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, mūsų šalyje esminė problema yra ta, kad Lietuvoje apskritai trūksta supratimo, jog skirtingas elgesys su moterimi dėl to, kad ji yra nėščia ar galimai gali būti nėščia, laikomas diskriminacija lyties pagrindu.
„Iš tikrųjų praktika ir tie atvejai Lietuvoje bei skundai, kuriuos mes gauname, rodo, kad mūsų šalyje vis dar populiaru, tarkim, per darbo interviu moters klausti apie jos šeimyninius planus: ar ji planuoja šeimą, kokiu metu, ar yra ištekėjusi. Darbdavys to klausti negali, bet jis tai daro, kad sužinotų apie moters planus ir nuspręstų, ar ji yra tinkama darbuotoja.
Dar viena situacija, kuri pasitaiko gan dažnai, kai moterys, informavusios savo darbdavį apie nėštumą, yra atleidžiamos iš darbo. Tai taip pat yra diskriminacija lyties pagrindu. Tokių atvejų būna tikrai nemažai. Bet problema ta, kad nedaug moterų yra linkusios skųstis, apie tai pranešti, kreiptis į teismą ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.
Mes patys esame turėję tokią bylą, kai moteris, pranešusi apie savo nėštumą, buvo atleista iš darbo ambasadoje. Šioje byloje teismas pripažino, kad ši moteris diskriminuota lyties pagrindu. Nustačius diskriminacijos faktą moteriai buvo skirta piniginė kompensacija“, – pavyzdžiu nėščių moterų diskriminaciją iliustravo J. Guzevičiūtė.
Vyrai – palankesni darbuotojai
J. Guzevičiūtės teigimu, Lietuvoje pasitaiko daug atvejų, kai galvojama, jog vis dėlto vyras yra geresnis ir palankesnis darbuotojas.
„Tai susijęs ir su tuo, jog statistiškai labai nedaug vyrų išeina vaiko priežiūros atostogų. Kadangi didžioji dalis moterų išeina vaiko priežiūros atostogų, dėl to jos yra laikomos mažiau norimomis darbuotojomis.
Situacija, aišku, būtų kitokia, jei turėtume tokią praktiką kaip Skandinavijos šalyse, kur vaiko priežiūros atostogos yra privalomos tiek moterims, tiek vyrams. Neišnaudojus šių atostogų, jos tiesiog yra prarandamos. Tada automatiškai darbdaviui nebūtų jokio skirtumo, ar tai moteris, ar vyras, nes jis žinotų, kad yra tokia pati tikimybė, jog vaiko priežiūros atostogų išeis tiek vienas, tiek kitas“, – sakė J. Guzevičiūtė.
Anot J. Guzevičiūtės, norint, kad pagaliau Lietuvoje baigtųsi nėščių moterų diskriminacija, moteris privalo kalbėti: „Sprendžiant bet kokias problemas pirmas žingsnis yra tiesiog kalbėjimas, kad visi žinotume realią situaciją mūsų šalyje. Kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo daugiau, man atrodo, bus bandoma ieškoti sprendimų ir priemonių tam sustabdyti. Tačiau moterų tylėjimas yra susijęs su tuo, jog jos arba bijo prarasti jau turimus darbus, arba negauna darbo. Be to, bėda yra ir ta, kad moteris nesitiki, kad kalbėjimas apie šią problemą ar kažkokie skundai padės pasiekti realių rezultatų. Bet tai tikrai padeda“, – tvirtino J. Guzevičiūtė.
