Darbdaviai įsitikinę, kad dabartinis socialinio modelio projektas destabilizuoja darbo rinką. Anot jų, šis variantas kuria teisinį netikrumą ir iškraipo darbuotojų bei darbdavių balansą. Verslininkai gąsdina, kad jeigu nebus priimti darbo santykių lankstumą didinantys įstatymai, kursis mažiau darbų vietų, sumažės tam tikrų gyventojų grupių galimybė įsidarbinti.
Tuo tarpu profesinės sąjungos atkerta, kad įteisinus naujas darbo sutartis kaip tik įsikurs daugiau naujų darbo vietų. Žodžiu, profsąjungų nuomone, Lietuvos verslas yra tiesiog įpratęs skųstis ir nori, kad valstybė aplink šokinėtų.
Įžvelgia nelogiškų nuostatų
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus „Šiaulių naujienoms“ sako, kad nepasitenkinimas kilo po to, kai Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas pateikė išdiskutuotą ir neva visiems priimtiną Darbo kodekso versiją. Pirminė kodekso versija, kurią parengė mokslininkų grupė, verslininkams buvo priimtinesnė. O vėliau po įvairių diskusijų socialinis modelis tapo nesubalansuotas ir iškreiptas.
V. Sutkus atkreipia dėmesį, kad kai kurios nuostatos tapo keistos ir sunkiai suvokiamos. Pavyzdžiui, jei anksčiau buvo kalbama, kad reikia kurti lankstesnius darbo santykius, tai dabar galimybė pagal terminuotą darbo sutartį įdarbinti žmones yra sumažinta iki 10 proc. nuo visų darbuotojų. Taip pat verslininkai nepatenkinti, kad daugėja privalomų atostogų, kurias reikia suteikti nepilnamečiams arba įvairių socialinių poreikių turintiems žmonėms.
„Viena vertus, galima galvoti, kad tai yra gerai, tačiau iš kitos pusės, tai mažina galimybę tiems žmonėms įsidarbinti, nes nepamirškime, kad atostogos yra apmokamos“, – pabrėžia konfederacijos prezidentas.
Jis įžvelgia ir kitokių nesusipratimų. Jeigu būtų įteisintas dabartinis socialinio modelio projektas, verslo savininkas taptų solidariai atsakingas už to žmogaus veiksmus, kuriam pardavė verslo galimus įsipareigojimus. Kitaip tariant, jeigu tas žmogus, kuris iš jūsų nupirko verslą, nemokės darbuotojams atlyginimų, kartu su juo už tai atsakysite ir jūs.
„Kolektyvinėse derybose darbdaviui turi atstovauti kolektyvinė bendrovė. Jeigu tai yra valdančioji bendrovė, valdanti trąšų, konditerijos fabrikus, uosto krovos bendrovę ir t. t., tos valdančiosios įmonės darbuotojai turės dalyvauti kolektyvinėse derybose su dokininkais, trąšų gamintojais, konditeriais. Tai visiška nesąmonė“, – piktinasi V. Sutkus.
Pašnekovas mato pavojų ir nekonkuravimo sutartyse. Žodžiu, darbuotojui ir darbdaviui pasirašius nekonkuravimo sutartį, darbuotojas išeidamas iš darbo įsipareigoja nekonkuruoti metus laiko ir už tai gauna atlyginimą. Tačiau po dvylikos mėnesių jam vis tiek niekas neuždraustų dirbti pas konkurentą. Anksčiau ar vėliau jis galėtų atskleisti visas įmonės, kurioje anksčiau dirbo, klientų bazes, komercines paslaptis ir pan. Prezidento nuomone, tai stabdytų bet kokį įmonių vystymąsi.
„Tai visiškas absurdas, panašių nelogiškų dalykų mes radome daugiau nei trisdešimt ir bandome atkreipti Seimo narių dėmesį, kad būtina tuos trūkumus ištaisyti ir atitinkamai dokumentą subalansuoti, kad jis pasitarnautų verslo plėtrai, o ne stabdis būtų“, – akcentuoja konfederacijos prezidentas.
Neišvengta interesų konfliktų
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas Artūras Černiauskas sako, kad verslas neturėtų skųstis. Jo nuomone, paskutinis socialinio modelio projektas yra ganėtinai liberalus ir daug kartų lankstesnis negu dabar galiojantis Darbo kodeksas.
„Galbūt verslininkai tikėjosi liberalesnio Darbo kodekso, kuris buvo pradiniame projekte, tačiau jame nebuvo jokio saugumo darbuotojams. Būtent dabar kodeksas yra ir liberalus, ir socialiai atsakingas“, – tvirtina A. Černiauskas.
Jis sako nesuprantantis verslo nepasitenkinimo. Pavyzdžiui, įsigaliojus naujiems darbo įstatymams, atsiras daugiau papildomų darbo sutarčių, bus pailginta maksimali darbo savaitės trukmė, atostogos bus pradėtos skaičiuoti darbo dienomis. LPSK pirmininko tvirtinimu – išpildyti visi verslo norai: „Į verslo pageidavimus buvo atsižvelgta, bet taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, ko norėjo dirbantieji. Savo skundais verslas tik parodo savo tikrąjį veidą, kad jam darbuotojų apsauga visiškai nerūpi. Jie galvoja tik kaip viską išgręžti iš žmogaus ir paskui išmesti kaip išsunktą citriną.“
V. Sutkus atkerta, kad tokie teiginiai yra visiška nesąmonė: „Man labai gaila, kad kai kurios profsąjungos vadovaujasi XIX a. stereotipais. Jie įsivaizduoja, kad profsąjungos turi ateiti ir kovoti su darbdaviais iš principo, nes tokia yra jų prigimtis. Tačiau ar pagalvojate, kas būtų, jeigu, pavyzdžiui, Lietuvoje minimali mėnesio alga siektų 10 tūkst. eurų? Tada verslininkai turbūt iškeltų savo verslą į kitas šalis arba užsidarytų, nes nepajėgtų mokėti tokio atlyginimo.“
Advokatas, socialinį modelį rengęs mokslininkų grupės narys Justinas Usonis palaiko verslininkų nuomonę ir sako, kad paskutinis Darbo kodekso variantas iš tiesų sukuria papildomų apribojimų. Jis tvirtina, kad kai kurios nuostatos yra visiškai nepagrįstos. Advokatas pastebi, kad dabar galiojantis kodeksas prieš dvylika metų taip pat susidūrė su panašiomis problemomis. Tuomet mokslininkai pateikė savo mintis, su socialiais partneriais jas išnagrinėjo ir vėliau Seime visas balansas buvo suardytas. Lygiai tas pat dabar yra su dabartiniu projektu. Tad natūralu, kad darbdaviai skaitydami galutinį variantą svarsto, kodėl jis turėtų būti priimtas. Kitas klausimas, kodėl darbuotojams nuo to turėtų būti geriau.
„Aš nepasakyčiau, kad nuo to darbuotojams bus geriau. Surašyti apribojimai labiau tinka nesąžiningų darbuotojų suvaržymui, tačiau tokių darbdavių pas mus yra tikrai nedaug ir jų vis mažėja. Kultūra, požiūris į darbuotoją keičiasi, todėl nematau prasmės, kodėl dabar Darbo kodekse reikia koduoti kaltumo prezumpciją ir ardyti tą balansą, kurį mes sukūrėme“, – sako J. Usonis.
Jis svarsto, kad galbūt kai kurie Seimo nariai bando balansą išardyti dėl populistinių sprendimų ar tiesiog noro pasirodyti, nes dabar tam tikros pataisos visiškai neatspindi šiuolaikinių realijų.
„Mes kodeksą tvarkėme makrolygiu, o jie dabar kalba apie mikrolygį. Grąžina tam tikras garantijas, kurios buvo pašalintos už tai duodami kitų gėrybių darbuotojui kolektyvines derybas, mokymąsi visą gyvenimą ir pan. Tačiau tai smulkios garantijos, kurios kartais iššaukia net konfliktus, nes jos ne visuomet yra reikalingos konkrečiai darbovietei. Todėl reikėtų aktyvesnio derybinio proceso, mes diskusijas skatiname, bet kita pusė nenori į jas veltis, todėl gaunasi interesų disbalansas“, – pabrėžia J. Usonis.
Verslo skundų nesupranta
A. Černiauskas sako, kad svarstant socialinio modelio projektą ieškoma optimalaus varianto, kuris tenkintų tiek darbuotoją, tiek darbdavį. Štai, pavyzdžiui, jeigu ilgametis įmonės darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva, darbuotojui, nepriklausomai nuo stažo, verslas įpareigotas sumokėti tik dvi išeitines, o visos likusios išmokos išmokamos iš specialaus fondo.
„Nesuprantu, kodėl verslas verkia. Įmokos nedidėja, darbuotojų atleidimų kaštai mažėja, o verslas ir vėl nepatenkintas. Man atrodo, kad verslas yra įpratęs skųstis, jog valstybė ir Vyriausybė aplink jį šokinėtų“, – sako LPSK pirmininkas.
Taip pat jam atrodo keistas verslininkų nusiskundimas, esą dabartinis socialinis modelis apsunkina darbo vietų kūrimą. Anksčiau verslas skųsdavosi, kad nesukuriama daugiau darbo vietų, nes pas mus yra per mažai darbo sutarčių. Būtent dabartinis modelis leistų įteisinti naujas darbo sutartis ir tai paskatintų naujų darbo vietų kūrimą.
Reziumuodamas A. Černiauskas pabrėžia, kad dabar galiojantys darbo įstatymai turi keistis, tačiau profsąjungos norėjo, kad jie keistųsi ne revoliuciniu, bet evoliuciniu būdu.
„Darbo įstatymai turėjo keistis, tik galbūt ne taip revoliuciškai, kaip buvo nusiteikta iš pradžių. Mes siūlėme verslui nepalankius straipsnius keisti seno kodekso pagrindu, bet Vyriausybė nuėjo kitu keliu ir pasirinko revoliucinį būdą. Vis dėlto džiaugiuosi, kad Seimo nariai surado tokius optimalius sprendimus. Aišku, nežinome, ar jie bus priimti balsuojant, bet šiuo metu yra surasti optimalūs sprendimai, kurie turėtų tenkinti ir darbuotojus, ir darbdavius“, – tvirtina LPSK pirmininkas.
