Socialiniai pedagogai pastebi, jog daug suaugusiųjų netinkamai suvokia vaiko ugdymą. Stokodami laiko tėvai dažniausiai siekia, kad mokymosi rezultatai būtų geri, neatsižvelgdami, kaip jų vaikas jaučiasi. Meškos paslaugą vaiko ateičiai daro ir tie tėvai, kurie galvoja, jog dirbdami užsienyje jie aukojasi dėl vaiko gerovės, ir palieka savo atžalas senelių, giminaičių ir pedagogų globoje. Bet kada ant liaunų vaiko pečių gula kasdieniai rūpesčiai, nebelieka laiko nei mokslams, nei asmenybės tobulinimui bei kitai mėgstamai veiklai. Atkreipdama dėmesį į vaiko ugdymo problemas Šiaulių krašto socialinių pedagogų asociacijos prezidentė, dirbanti Juliaus Janonio gimnazijoje socialine pedagoge, Laura Martusevičienė sako, jog ne tik mokymosi rezultatais matuojami vaiko pasiekimai, o jo gabumai gali atsiskleisti nebūtinai matematikos pamokose.

Ne mokymosi rezultatai svarbiausi
Dažnai vaikas jaučia įtampą, jei negauna aukščiausio įvertinimo, kurio tikisi jo tėvai. Džiugu, jei tas vaikas geba gerai mokytis ir aktyviai dalyvauti socialinėje veikloje, savanorystės programose ar kitoje veikloje. Tačiau ne visiems pavyksta suderinti savo kasdienius užsiėmimus su mokslais.  

„Manau, jog tėvai turėtų suprasti, jog vaiko dalyvavimas sociume, mokyklos bendruomenės veikloje ne mažiau svarbus nei jo mokymosi pasiekimai“, – pabrėžia L. Martusevičienė.

Socialinė pedagogė sako suprantanti ir tėvų rūpestį, nes kai kurie vaikai nori visur dalyvauti, aktyviai atsiskleidžia įvairiuose renginiuose, neformaliose veiklose ir dėl to kenčia jų mokslo pasiekimai. Tačiau kartais mažiau gabus mokslams vaikas lyderiauja neformaliojo ugdymo veikloje ir to nereikėtų užgožti.

„Paauglystė – laikas, kai vaikas ieško savęs, nori išbandyti naujas veiklas. Kai nepavyksta viena, išbandoma kita. Tačiau gebėjimas rinktis turi būti siejamas ir su atsakomybe. Jei vaikas paauglystėje neišbando savęs, tai savęs paieškos užklumpa vėliau. Nebūtinai tada jau suaugęs žmogus turi pulti išskirtinai rengtis, keisti šukuosenas, tačiau galbūt tada pradeda ieškoti mėgstamos veiklos. Šiuolaikinis pasaulis skatina mus išeiti iš savo komforto zonos, mėginti atrasti save bei savyje pažadinti vaiką. Tačiau vis dažniau stebime, jog tokie ieškojimai slepia sudėtingus vaikystės tarpsnius, neišsipildžiusias svajones“, – pastebi L. Martusevičienė.

Todėl jei vaikas mokykloje ieško vietos, kur jis galėtų būti naudingas, galėtų prasmingai realizuoti savo laiką ir jis suranda saugią aplinką, pasak socialinės pedagogės, tėvams reikia tik džiaugtis.

Pedagogai sprendžia ugdymo problemas
„Laimė, kad mūsų mokykloje tėvai neperleidžia rimtų problemų spręsti mokytojams. Suvokiame ir tai, jog tėvai daug dirba ir negali tiek daug laiko skirti vaiko ugdymui, nors ir jam atiduoda visą savo širdį. Vis dažniau stebime, kad tėvai siūlo laiką prioritetų tvarka skirti mokslams ir tik vėliau kitoms veikloms. Tačiau manau, jog sutarti su kitais, prisidėti prie aplinkos gerinimo yra net  svarbiau nei geriau mokėti matematiką, fiziką ar chemiją“, – sako L. Martusevičienė. Pasak jos, yra vaikų, kuriems ne taip gerai sekasi, kaip norėtųsi. Tada ir pedagogai domisi, ar vaikas moka planuoti savo laiką, ką daro, kai nesiseka mokytis.

„Kai paklausiu,  kuo vaikas nori būti užaugęs, tada jo akys sužiba. Turiu atvejį, kai mokinys sakė, jog norėtų būti fizinio rengimo treneriu, nes jam labai gerai sekasi žaisti krepšinį, jis lanko sporto užsiėmimus, o kiek mažiau jam sekasi chemija. Tada stengiamės koreguoti jo mokymosi planą ir padėti susidraugauti su chemija. Džiaugiamės, jog šiuo atveju vaikas turi tikslą – nori būti fizinio rengimo mokytoju. Su tėvais išsikalbėję supratome, jog vaikas išgyvena, nors už formaliojo ugdymo ribų jaučiasi puikiai. Dažnai kalbant su tėvais būna ašarų dėl neišsipildžiusių lūkesčių, kad vaikas būtų absoliučiai sėkmingas visose srityse“, – pasakoja L. Martusevičienė.

Dažnas moksleivis save menkina, kai gauna žemesnius pažymius, nes jam gėda ir pikta. Tačiau, pasak L. Martusevičienės, vienas prastas pažymys dar ne pasaulio pabaiga. Todėl pedagogė rekomenduoja gilinti žinias tų dalykų, kurie geriausiai vaikui sekasi, nors ir reikia pasiekti bent minimalų kitų žinių lygį.

„Gimnazijoje yra konsultacijos, skirtos visiems, ir tikslinės turintiems rimtesnių mokymosi sunkumų. Norisi, jog tėvai nebūtų apkraunami ir jiems nereikėtų samdyti korepetitorių, o visi sunkumai būtų sprendžiami čia pat mokykloje. Tačiau tai nereiškia, kad tėvai neturi domėtis vaiko ugdymu“, – aiškina L. Martusevičienė.

Mokytojas atlieka ir globėjo vaidmenį
Kai tėvai išvyksta dirbti į užsienį ir vaiką palieka globoti seneliams ar giminaičiams, nori vaikas ar ne, jis staiga privalo išmokti rūpintis savimi, numatyti ateities planus. Socialinė pedagogė išskiria du tokių vaikų tipus.

„Vienas tipas, kai vaikai lieka su seneliais ar tolimesniais giminaičiais, kurie galbūt dėl amžiaus ar kitokio suvokimo negeba atliepti to vaiko lūkesčių ir poreikių. Tada susiduriama su sunkumais, nes vaikas būna nepasiruošęs pats prisiimti visą atsakomybę. Likęs be tėvų jis turi čia ir dabar pradėti savimi rūpintis, pats mokytis. O tai neatsitinka vaiko amžiaus tarpsnio, todėl iškyla ir mokyklos lankomumo problemų, atsiranda mokymosi sunkumų. Kita dalis vaikų, kurių  tėvai emigravę, irgi yra palikti globai kartais tų pačių senelių, glaudžiasi prie neformaliojo ugdymo specialistų. Tokiu būdu mokytojas atlieka ir globėjo vaidmenį. Negalime neigti, jog ir močiutės vaidmuo vaiko gyvenime labai svarbus, bet labiausiai vaikams reikia mamos. O kai mergaitės neturi su kuo pasikalbėti, prie ko prisiglausti, jos ieško mokytojų paguodos. Vieną tokį atvejį stebiu. Yra ir tokių situacijų, kai paaugliu rūpinasi labai garbaus amžiaus močiutė, kuriai pačiai jau reikia globos“, – pasakoja L. Martusevičienė.

Gerasis ugdymo receptas
Nesvarbu, kiek vaikui metų bebūtų, jam svarbiausi yra tėvai. Kaip ir tai, jog ne močiutė, ne teta ar pedagogas atsakingas už jo ateitį. Todėl L. Martusevičienė rekomenduoja atsižvelgti į vaiko norus ir nebandyti įgyvendinti savuosius, nes vaikas nėra tėvų sumažinta kopija – jis individuali asmenybė.

„Sėkmės receptas galėtų susidėti iš kelių ingredientų: svarbus vaiko individualumas, kurį turi stengtis kiekvienas tėvas pažinti, neturint išankstinių lūkesčių. Nereikėtų stengtis įgyvendinti savo neišsipildžiusių svajonių per vaiką. Tėvai privalo su savo vaiku bendrauti atvira širdimi. Pasitikėjimas, meilė, palaikymas turi būti ne todėl, kad vaikas gavo dešimt ar laimėjo olimpiadoje, bet todėl, kad jis čia su mumis. Tai keli dalykai, kurių laikantis galime padėti vaikui sužydėti kaip asmenybei ir  bei tapti aktyviu, pilietišku ir sąžiningu žmogumi“, – ugdymo receptą atskleidė pedagogė.

Visiškai neteisingas sprendimas būtų versti vaiką siekti nemėgstamos profesijos.

„Jei dabar man kas lieptų būti buhaltere, tikrai nesutikčiau. Manau, ir vaikas nenori siekti tėvų parinktos specialybės. Turiu pavyzdį: mergaitė mokosi dešimtukais, tačiau baigusi mokyklą svajoja būti konditere. Jau yra suplanavusi, kaip vyks į Prancūziją mokytis šio meno. Ir gerai. Reikia duoti laisvę rinktis“, – aiškina L. Martusevičienė.

03 30 2016 20

Atkreipdama dėmesį į vaiko ugdymo problemas Šiaulių krašto socialinių pedagogų asociacijos prezidentė L. Martusevičienė sako, jog ne tik mokymosi rezultatais matuojami vaiko pasiekimai, o jo gabumai gali atsiskleisti nebūtinai matematikos pamokose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94537522
Į viršų