Atrodo, kad apie Velykas žinome viską. Vieniems šventė tampa dar viena proga padejuoti, kokie esame vartotojiški. Kiti gi moka džiaugtis ir pasinaudoti įvairiausia siūloma pramogine edukacine veikla. Kodėl anuomet per Velykas merginos supdavosi, kada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjome velykinį kiaušinį? Kaip pasaulis švenčia? Apie anuometinį magišką laiką ir moderniųjų Velykų ritmą kalba Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros lektorius dr. Nerijus Brazauskas ir etnologė Rūta Stankuvienė.
Rinktis yra iš ko, svarbiausia – prasmingai švęsti
Etnologė, Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė sako, kad žmonės dabar gali švęsti Velykas, kaip širdis nori. Galime remtis krikščioniškuoju tikėjimu suvokdami Velykas kaip Kristaus prisikėlimo, kūno ir dvasios apsivalymo šventę.
Visiškai teisūs ir tie, kurie mano, kad Velykos yra pavasario, džiugesio, gamtos atbudimo ir sužaliavimo šventė. Iki XX a. pr. Lietuvoje vyravo iš esmės valstietiškasis, krikščioniškas požiūris, tačiau vystantis pramonei, prekybai, visuomenei pradėjus modernėti, globalėjant pasauliui, vis ryškesnis tapo pasaulietinis mąstymas, ryškėjo individualistinis požiūris. Šiandien mes bendraujame su įvairių religijų žmonėmis, apskritai – žmonėmis, kurie labai skirtingai suvokia pasaulį. Tačiau vienaip ar kitaip pavasarį žeme vis dažniau ritinėjasi saulė ir žmoguje bunda pavasariški jausmai nepaisant to, ar esame religingi, ar tikintys tik mokslu ir manantys, kad pasaulis iki galo pažinus. „Dabar kasdienio gyvenimo kalendorius toli gražu nevalstietiškas. Aplinkui matome begalę skirtingo gyvenimo ritmo kalendorių: nuo pedagogų iki prekybininkų. Juk verslui velykiniai ar kalėdiniai laikotarpiai yra pats didžiausias pardavimų pikas. Nereikėtų kaltinti prekybos centrų, esą jie siekia tik parduoti – juk niekas prekės nebruka, tu laisvas pasirinkti: eiti, neiti, ignoruoti, kurti savo, visai nešvęsti ir t. t. Galima remtis ir laikytis senųjų, etnografų užrašytų, tradicijų. Galima kurti savo šeimos tradicijas. Galima jungtis tarp tradicijų ir savos kūrybos. Greičiausiai paskutinis variantas būtų prasmingiausias. Bet kuriuo atveju – šiandien kiekvienas galime rinktis“, – sako R. Stankuvienė. Juk net ir marginant kiaušinį smagu pasiduoti žaidimo dvasiai. Gal išsitepliosite, gal papasakosite pasaulio atsiradimo iš kiaušinio istoriją savo vaikams. O gal gamtai leidus išeiti į lauką pasisupsite ant užkabintų sūpuoklių įkvėpdami gryno oro, nes, remiantis tikėjimais, tada visus metus galvos neskaudės.
Tad verčiau jau pasidžiaukime, kad apskritai yra kuriama šventė, džiugesys: amatų, etnokultūros, net prekybos centrų. Ir pastaruoju metu – visai prasmingų veiklų sugalvojama. Galbūt į prekybos centrą užėjusi nusipirkti duonos jauna miestiečių šeima galės vaikui parodyti „gyvą“ zuikį ar egzotišką vištą – o kaip tai smagu vaikams. O kur kitur didžiųjų miestų žmonėms tai pamatyti? „Tradicija yra gyva, kai susijungia kartotė ir inovacijos. Kultūra gyva, kai yra balansas tarp šitų dviejų kategorijų. Jeigu laikysimės griežtų tradicijų ir nebus jokių inovacijų, tuomet gresia konservatyvizmas, sustabarėjimas – kultūra nesivystys“, – teigia R. Stankuvienė.
Velykos pasaulyje
Pasak R. Stankuvienės, margutis tiek anuomet būdavo, tiek dabar yra tarsi parašytas laiškas. Pavyzdžiui, vaikinas ar mergina galėjo išdekoruoti tokiais raštais kiaušinį, kad supranti, jog jame – meilės prisipažinimas. Margutyje ne tik raštai, vaizduojantys saulę, žemę, pasaulį, tai ir linkėjimai – stiprybės, santarvės, derlingumo, sveikatos. „Spalvų ir ornamentų simboliai „skaitomi“ labai lanksčiai. Paėmus raudonos spalvos margutį gali linkėti meilės, o gal šiaip gyvenimiško aktyvumo, o gal jau toks esi ir tau linki patausoti sveikatą ir sumažinti tempą. Galbūt linkima ištekėti – žalia simbolizuoja augimą žalumą, gajumą. Tačiau tam pačiam linkėjimui tiko ir raudona spalva. Simbolinis reliatyvizmas leidžia labai kūrybiškai puoselėti tradicijas, nenuneigiant ir itin nesureikšminant jų. Reikšmių – labai daug, visos tinka“, – sako R. Stankuvienė. Ji atskleidžia įdomų faktą apie lietuviškas Velykas palygindama su užsieniečių tradicijomis.
„Lyginant su belgais, vokiečiais, lenkais lietuviai visus apeiginius, šventinius veiksmus dažniausiai atlieka pirmąją Velykų dieną. Latviai gal ir dėl dominuojančio protestantiško tikėjimo kur kas dažniau kieminėja vieni pas kitus, vaikštinėja, bendrauja – net per Didžiąją savaitę. Vokiečių veiksmai – šlakstymasis, žaidimai su vandeniu vyksta ir kitomis savaitėmis dienomis, ne vien per pirmąsias dvi Velykų dienas. Belgai kiaušinius dovanoja visą Didžiąją savaitę. Viena vertus, kuo permainingesnis oras, tuo tautos disciplinuotesnės – mažiau galimybės švęsti, turi labai disciplinuoti dieną. Pietų kultūrose festivaliai, siestos vyksta visą savaitę ir tai yra įprasta. Kur žmonėms skubėti? O pas mus vyrauja disciplinuotumas, juk nežinai, ar staiga užeis liūtis ir visą derlių nuplaus“, – aiškina R. Stankuvienė.
Štai skandinavai Velykas švenčia su fejerverkais, ugnies šou, viena iš jų intencijų – gąsdinti piktąsias jėgas. Pas mus to nėra. Dar ikikrikščioniškaisiais laikais per pavasarį ir rudenį turėdavome pagerbti vėles (Vėlinės – Velykos). „Pomirtinis gyvenimas buvo nepažinus, baugus. Tad pereinant iš šaltojo periodo į šaltąjį ir atvirkščiai, pagerbdavome mirusius, kai kur būdavo nešami margučiai ant kapų kaip auka vėlėms. Su žeme, vėlėmis ir yra susiję margučių ridinėjimai ant žemės. Aiškinama, kad žmogus, ridendamas margutį, padeda atgauti žemei jėgas po žiemos. Per Jurgines, Sekmines margučiai įkasami į lauko žemę, kad simboliškai tos energijos būtų daugiau“, – pasakoja R. Stankuvienė.
Lenkijoje ir Lietuvoje yra populiarios Velykų bobos. Vokietijoje deginami velykiniai laužai, o stalo puošmena – velykinis lizdas – kepinys iš mielinės tešlos su duobutėmis margučiams sudėti. Populiarus ir maltos mėsos kepsnys – netikras zuikis (štai iš kur atkeliavo šis patiekalas!).
Anglijoje pagrindinis šventės akcentas – velykinis kiškutis, kitas angliškų Velykų atributas – žvakės, o populiariausias patiekalas – keptas įdarytas ėriukas. Penktadienį prieš Velykas anglai vadina geruoju penktadieniu. Ši savaitės diena įdomi tuo, kad pusryčiams patiekiamos bandelės su razinomis ir cukatomis, viršuje įpjaunamas kryželis, o aitroki prieskoniai turi priminti Kristaus kančias. Švedijoje velykinius kiaušinius gamina iš kartono, o į vidų įdeda saldainius, švedai puošia namus geltonos, žalios, baltos spalvų gėlėmis. Šveicarijoje populiarūs šokoladinai zuikučiai, velykinės bandelės, o štai Ispanijoje kiaušinių marginimo tradicija menka. Na, o egzotiškojoje Afrikoje per šią šventę gėlėmis puošiamos bažnyčios, giedamos giesmės, žmonės vaišinasi virtais arba keptais ryžiais su mėsa.
Per Velykas spėjome orus, ateitį ir net ūkio sėkmę
ŠU Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros lektorius dr. Nerijus Brazauskas atskleidžia magišką senovės lietuvio pasaulėvoką, kuria mums belieka gėrėtis.
Kada gi pirmą kartą lietuviai tekste paminėjo margutį? „Kaip žinia, Martynas Mažvydas „Giesmės šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino“ (1549) dedikacijoje Ragainės apskrities viršininkui Sebastianui Perbanthui įrašė: „Wietoye welikas pauta“. Tai laikoma pirmuoju Velykinio kiaušinio paminėjimu lietuviškame rašytiniame šaltinyje. Tiesa, kalbininkė dr. Nijolė Čepienė straipsnyje „Dėl Martyno Mažvydo pantas“ (2005) teigė, kad Mažvydo dedikacijoje buvo parašytas žodis pantas (dvasinis užstatas, laidas), o ne pautas (kiaušinis)“, – sako N. Brazauskas.
Pasak jo, kiaušinių dažymo spalvos – juoda, raudona, žalia, geltona, rusva – ir jų simbolika rodo, kad Velykų kiaušiniai yra pagoniškas elementas, kuris išlaikė mitologinės pasaulėžiūros atributus. Pavyzdžiui, tyrinėtojų nurodoma, kad juoda spalva simbolizavo motiną žemę. „Dar daugiau informacijos suteikia margučių raštai, kuriuose matome saulės, mėnulio, žvaigždžių ženklus, įvairius geometrinius ir augalinius motyvus. Tai pirmapradžiai ir patys archajiškiausi ženklai, kurie rodo, kad jau ikikrikščioniškoje kultūroje kiaušinis buvo gyvybės, pavasario, derlingumo, gamtos atgimimo simbolis. Jis išliko žemdirbiškoje kultūroje, o jo reikšmė Lietuvoje itin aktualizuota XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, – sako N. Brazauskas.
Jo teigimu, vienas seniausių papročių buvo laistymasis vandeniu, nes žmonės tikėjo, jog tada pasėliams nestigs lietaus, o patys žmonės bus laimingi. Taip pat išskirtinis apeiginis supimasis per Velykas, kuris buvo susijęs su būsimu derliumi, galimybe surasti savo antrąją pusę. „Tikėta, kad pasisupęs Velykose visus metus bus linksmas; kad linai nederės tam, kas nesisupa. Sūpuoklinės Velykų dainos taip pat rodo, kad supimasis buvo sakralus aktas, kuris bylojo ir mitologinį pasaulio modelį, ir merginos likimą („Supkit meskit mane jauną“). Dar minėtina Velykė (Velykų bobutė), kuri, pasak etnologų, atsiradusi XIX a. Apie ją vaikai sužinodavo iš suaugusiųjų, jie stengdavosi gerai elgtis Gavėnios metu, o vėliau, Velykų rytą, būdavo apdovanojami įvairiaspalviais margučiais ir mažomis dovanomis“, – aiškina lektorius.
Jis pateikia dar daugiau išlikusių Velykų burtų ir prietarų, kurie susiję su būsimais orais („Jei per Velykas šąla, šals ir gegužy“), su žmogaus sveikata („Per Velykas miegosi – galvą nuolatos sopės“), su ūkiu ir derliumi, su blusų ir pelių atsikratymu. „Tai buvo magiškas laikas, kai buvo galima išspręsti kasdienes gyvenimiškas problemas, o kartu užsitikrinti sėkmingą ateitį. Per Velykas kiaušiniai, mėsa, pyragai buvo šventinami bažnyčioje, o tai daryta siekiant, kad „šeimos nariai, paragavę šventintų velykinių patiekalų, būtų dori, geri žmonės, tarpusavy nesivaidytų ir nesipyktų, kad namuose nuolat būtų ramybė ir broliška santaika“. Vadinasi, maistas buvo sakralus simbolis, kuriuo siekta dvasinės darnos. Buvo tikima, kad „[b]ėdoje prisimink tą vardą, su kuo Velykose perpus kiaušinį valgei“. Margučiui taip pat buvo suteikta magiška apsaugos galia. Lukštai buvo sudeginami krosnyje tikintis, kad greičiau išsiris naminiai paukščiai, išsprogs medžiai, išeis pašalas, išsišers gyvuliai. Kaip matome, burtais ir tikėjimais siekta nulemti ir asmens, ir ūkio sėkmę“, – dėsto N. Brazauskas.
Kas pakeitė senuosius papročius ir prietarus?
Teiraujamės, kaip turėtumėme ir kaip mums pavyksta švęsti Velykas. N. Brazausko požiūriui vargu ar nepritartum. „Dar laikomės papročio, kad pirmąją Velykų dieną į svečius nevaikštoma; žinome, kada margučius reikia daužti smaigaliu, o kada – bukuoju galu. Apskritai vis dar suvokiame, kad kiaušinius reikia marginti, o margučius pašventinti bažnyčioje. Manau, kad tai labai nedaug, nes šiuolaikinė vartotojų visuomenė šv. Velykas pavertė profaniška švente. Dovanos, stalo dekoravimas, valgiais gausiai nukrautas stalas, lipdukais apklijuoti margučiai – tai šiuolaikinės šventės atributai. Velykos yra vartojamos, kaip ir šv. Kalėdos, o ne švenčiamos“, – sako N. Brazauskas.
Kaip teigia lektorius, sekuliari visuomenė turi kitas vertybes, o tai yra natūrali visuomenės raidos pasekmė. „Juk negalime reikalauti, kad žmogus dažytų margutį tamsiai raudona spalva, kuriai reikia jauno ąžuolo žievių ir balų rūdos. Neverta tikėtis, kad moterys nešukuos galvos Velykų pirmą dieną, o šeimininkai tris kartus apeis apie namus. Gamtą dabar pakeitė SPA, sūpynes – automobiliai, margučius – „Kinder“ kiaušiniai, dvasinį pasninką – prekybos tinklų akcijos, velykinius atvirukus – SMS žinutės, Velykų dainas ir oracijas – „Spotify“, žmogaus bendravimą su žmogumi – Facebook'as. Nebeįmanoma, kad Velykų išvakarėse visi eitų į bažnyčią, tačiau aplankyti krikšto vaikus ir padovanoti margučių, regis, dar sugebėtume. Didžiosios savaitės dienomis nebuvo galima dirbti ūkio darbų („Viena merga audė, tai velnias ją uždusino“), o dabar neturime laiko poilsiui“, – aiškina lektorius.
Jis sako, kad Didysis ketvirtadienis buvo skirtas namų švarai, aplinkos tvarkymui, maudymuisi, o ir šiais laikais prieš Velykas stengiamasi susitvarkyti namus, juos išpuošti.
Čia taip pat lektorius papildo R. Stankuvienės nuomonę, kad veiklos, kurios leidžia grįžti prie tradicijos, kad ir su inovacijomis, palaiko mūsų kultūros gyvumą. „Pasikeitusi gyvenimo tikrovė diktuoja naujas madas – klesti edukaciniai užsiėmimai, kuriuose tau padės numarginti kiaušinį, išsikepti Velykų pyragą, sukurti šiaudinį papuošalą etc. Tokia veikla leidžia trumpam grįžti prie tautos tradicijų, o kai kas su jomis susipažįsta pirmą kartą. Tai padaręs žmogus jau pagalvos, ar jam verta pirkti plastmasinį kiaušinį. Juk kiaušinio marginimas leidžia atsiskleisti žmogaus kūrybiškumui, individualumui ir kultūrinei patirčiai. Merkantiliniame šiandienos pasaulyje pozityvioji šv. Velykų pusė yra ta, kad tai reta galimybė pabūti kartu šeimos rate, pamatyti ir išgirsti tuos, su kuriais jau bendraujame tik medijų pagalba. Ši šventė mums leidžia – nors ir trumpam – atkurti natūralų dvasinį ryšį su savo artimaisiais. Taigi šv. Velykos yra ne tik Dievo Sūnaus, bet ir žmogaus prisikėlimas“, – sako N. Brazauskas.
„Galima remtis ir laikytis senųjų, etnografų užrašytų, tradicijų. Galima kurti savo šeimos tradicijas. Galima jungtis tarp tradicijų ir savos kūrybos. Greičiausiai paskutinis variantas būtų prasmingiausias“, – sako R. Stankuvienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Pasak N. Brazausko, Didžiosios savaitės dienomis nebuvo galima dirbti ūkio darbų („Viena merga audė, tai velnias ją uždusino“), o dabar neturime laiko poilsiui.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
