Teatro diena jau čia pat, o laimė buvo susitikti ir pakalbėti su Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriumi Juozu Bindoku. Pirmiausia – pavasariniai džiaugsmai ir lobis, rastas miške. Štai pokalbio išvakarėse keliaudamas su meškeryte aktorius išvydo nuostabų vaizdą: rapsų laukas „žydi baltais žiedais“ – maždaug šimtas nutūpusių gulbių maitinasi. „Sustojau žibučių paieškoti – dešimt litų radau. Praėjus beveik pusantrų metų po euro įvedimo dešimt litų miške rask!“ – šypsosi aktorius, viską pavadindamas velykiniais stebuklais. Radinį paliks vaikams – vis tiek retas atvejis, kad du uniformuoti vyrai viename banknote būtų pavaizduoti. Bet pirmiausiai pokalbis apie teatrą su šiuometiniu Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premijos laureatu J. Bindoku.

– Į Šiaulių teatrą atvykote dirbti 1972-aisiais.
– Tuomet Šiaulių dramos teatre dirbo Nataša Ogaj. N. Ogaj laikai buvo savotiškas aukso amžius man ir teatrui. Ir „Euridikė“, ir „Damos ir husarai“, ir „Katės namai“ – tokie spektakliai buvo žymūs. Su ja ir teko pradėti dirbti – statėme P.  Kalderono „Dama vaiduoklė“.

O po jos atėjo A. Ragauskaitė ir jos spektakliai buvo garsūs, gal net ir savo laikmetį pralenkę. Dalios Mataitienės ir Aurelijos Ragauskaitės buvo tandemas – ir B. Sruogos „Pajūrio kurortas“, ir V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“ buvo nuostabūs spektakliai. Šie spektakliai įėjo į Lietuvos teatro istoriją.

Ir jaunoji mūsų karta – šauni, ji atneša kažką naujo. Lietuvos teatras yra režisierių teatras, o aš vis akcentuoju, kad būtent jaunieji režisieriai atneša naujovių – Paulius Ignatavičius labai novatoriškas. O mano kartos žmogui teatro naujoves sunku priimti. Man ir naujausias technologijas sunku priimti – ligi šiol neturiu išmaniojo telefono, tekstą kompiuterio klaviatūra renku vienu pirštu.

Jūs atnešate savo laikmetį ir ignoruoti tai būtų neteisinga ir kvaila. Tad reikia tik džiaugtis, kad naujoji karta tai daro, ir bandyti pritapti, kiek spėji. Ir kartu bandyti eiti žingsnis žingsnin. Tik gal mūsų žingsniai kiek pavėluoti, mes – jau praėjusi karta. Mes džiaugiamės, kad jaunimas ateina, kad mus uždega, kad turi energijos ir yra tikri šito modernaus pasaulio atstovai.

– Ar teatras turi pavojingų, neištyrinėtų zonų?
– Ateina nauji vėjai. Visą laiką Lietuvoje egzistavo režisierių teatras (mes ir įžymūs savo režisieriais, stebinančiais visą pasaulį). Bet turbūt ateina naujas metas, galbūt didesnis dėmesys atsiranda aktoriui. Šiandien aktorius turi būti universalesnis – rašantis, dainuojantis, grojantis.

Be to, vyksta įdomūs dialogai, svarstomi nauji teatro įstatymai.

Lietuvoje visuomet buvo repertuarinis teatras. Pavyzdžiui, Šiaulių dramos teatre per mėnesį parodoma kažkiek skirtingų spektaklių. Lietuvai tokia sistema ideali.

Užsienyje, antai Kanadoje, Toronte, vieną spektaklį vaidina ta pati trupė – diena dienon, o sekmadieniais – net ir po du kartus. Ir ten nuolat yra žiūrovų.

O teatras Šiauliuose? Mes negalime suvažiuoti iš skirtingų Lietuvos kampelių ir daryti vieną gerą spektaklį – žiūrovų trūksta. Repertuarinis sprendimas tuo ir geras, kad per kelis mėnesius išsidėsto 20 skirtingų spektaklių, kurie parodomi po vieną kartą. Mūsų sąlygomis tai yra gerai. Nežinau, kokių permainų reikėtų mažiems miesteliams, kurie vis mažėja, traukiasi. Kokia linkme eis teatras, koks įstatymas bus svarstomas?

Teatras yra savotiškoje kryžkelėje.

– Kokioje kryžkelėje?
– Nacionaliniame dramos teatre buvo atliktas aktorių laiko auditas. Esą aktoriai neatidirba darbo valandų tiek, kiek turėtų. Bet kūrybinis darbas negali būti vertinamas buhalterio darbo valandomis. Kai artėja premjera, tuomet dirbama ir naktimis – tiek, kiek reikia.

Dabar manoma, kad neracionaliai panaudojamos lėšos, skirtos aktoriams. Bet juk būna, kad aktorius laukia trejus metus vaidmens, po to nuolat dirba. Aktoriai algoms skirtus pinigus pasidalija ir jie patenkinti.

Šiuo metu dirbu, bet po metų dirbs kitas, jeigu repertuaras bus toks, kad aš būsiu nereikalingas. Yra aktorių, kurie intensyviai dirbo, bet šiuo metu darbo turi mažiau, ypač moterys. Tai dabar jas išmesti reikia, atimti algą? Bet juk mes savo atlyginimą pasiskirstę ir patenkinti, tik kažkam nepatinka. Aš nežinau, kaip tai baigsis…

Man jau nebelabai aktualu, aš – pensininkas. Bet man kelią nerimą, kad mūsų teatras nebūtų sugriautas. Teatras, kaip ir universitetas, yra kultūros židinys, universitetas pritraukia jaunimą, jaunimas atšviežina miestą, pagyvina jį. Naujos idėjos ateina ne iš senukų, o iš jaunimo, kuris yra mobilus, komunikuoja su visu pasauliu, laisvai kalba anglų kalba.
Neduok Dieve, jeigu išnyks teatras, universitetas…

– Sakėte, kad esate pensininkas. Bet vis dar vaidinate?
– Pirmiausia išdirbus kone 44 metus teatre pensija labai mažytė. O aš dabar teatre itin užimtas. Pavyzdžiui, vasarį man buvo vienas iš didžiausių krūvių – maždaug 18 spektaklių. Kol neišmeta iš teatro, tol ir dirbi. Dar esu reikalingas.

Aktoriui apskritai tokio dalyko, kaip didelis krūvis, nėra. Jis džiaugiasi juo, nė vienas iš mūsų nesiskundžia, kad per daug vaidmenų turi. Didžiausias krūvis būna premjerų metu. Tada jau repetuoji neskaičiuodamas laiko. Parodykite man aktorių, kuris nenori vaidinti, nenori būti scenoje, nenori kontaktuoti su žiūrovu. Nėra tokių.

– Koks aktorių santykis su kritikais?
– Mes nežinome, kas yra kritikai. Šiais laikais vilnietiška kritika pas mus neatvažiuoja. Nežinau, kodėl. Pavyzdžiui, išleidi spektaklį ir jo niekas nepastebi. Anksčiau (tarybiniais laikais) atvažiuodavo, o dabar nebent Šiaulių universitete dirbanti doc. dr. Nomeda Šatkauskienė informuoja apie Šiaulių spektaklius viename ar kitame leidinyje. Labai retai mus pastebi, nes visas dėmesys skiriamas centrui, Vilniui.

O gal kritikams laikai pasikeitė. Kas jiems finansuos kelionės išlaidas? Didelio kritikų dėmesio nesulaukiame, tai iš tikrųjų keista.

Bet kritika yra reikalinga, nes ji nušviečia ir auklėja žiūrovą. Aišku, nuo kritikos straipsnio spektaklis nepasikeičia. Dar taip nebuvo, kad išleistas spektaklis, režisierius išvažiavo, o pagal kritiko pastabas imtų ir pakeistų spektaklį.

– Kaip vertinate pramoginį teatrą?
– Yra įvairių nuomonių apie pramoginį teatrą, bet jis reikalingas, jeigu salės pilnos žiūrovų. Kodėl gi ne, jeigu aktorius gerai dirba tame spektaklyje ar seriale.

Kitų kolegų požiūris yra šiek tiek niekinamas į tuos serialus arba jei aktorius nusifilmuoja reklamoje. Jeigu atiduoda žiūrovui širdį, jeigu gerai dirba, jeigu yra paklausa, tegul jie būna. Kodėl žiūrovą skriausti, jeigu jis nori komedijos, nori atsipalaiduoti, pasijuokti? Tegul būna pasirinkimas.

Kodėl turėtų būti tik intelektualus teatras? Repertuariniame teatre labai gerai, mano manymu, tai, kad yra visokių spektaklių – ir komedija, ir absurdo pjesė ir t. t.

Be to, manau, kad mūsų repertuaras yra labai gražus. Teko būti gastrolėse Vilniuje ir Kaune, kur  nuvežėme ir solidžius spektaklius – „Meilė po guobomis“, „Kaštonė“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Nebylys“. Atsiliepimai apie juos buvo labai gražūs.

– Ar jūsų atmintis fenomenali?
– Ne. Fenomenalią atmintį gal turi tik teatro vadovas Antanas Venckus, gerą atmintį turi Aidas Matutis, Monika Šaltytė. O kokia ten jau gera atmintis senukui – aš pamiršau, ką vakar valgiau. „Zulini“ pjesės tekstą ir įsimeni.

Būna dar toks klausimas – kaip atsimeni savo tekstą, kai pjesė – ištisi puslapiai. Kai dirbi gal lengviausia tekstą išmokti, nes tekstas ateina kartu su judesiu, su mizanscena. Įsijausti į charakterį yra kur kas sunkiau, nei išmokti tekstą.

– Gal galvoje – pavasariškos eilės?
– Žinoma. Man patinka mano kraštiečio Albino Žukausko kūryba. Labai graži jo kalba. Viename A. Žukausko eilėraštyje liejasi labai gražūs žodžiai žemei apibūdinti: „Į baltą smėlį, raudą gargždą, šyvą šlynę, puruotą juodžemį, jaurynę, liulantį liulyną, žalioką samanyną, rausganą viržyną...“ Na ar ne gražu?

Jo kūryboje yra naujadarų, kurie yra labai tikslūs. Aš atrandu žodžių, kuriuos girdėdavau vaikystėje. Mūsų, dzūkų, krašte sakoma „mozerinis beržas“. Mano amžiną atilsį tėvas sakydavo – iš mozerinio beržo padarytas plaktukas skardai kalti. Tie poezijoje atrandami žodžiai kutena paširdžius ir virpina.