Atstovaudamos negalią turinčio vaiko ir jo šeimos interesams, Lietuvoje veikiančios asociacijos reikalauja, kad šalyje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, būtų sukurta pagalbos sistema kiekvienam vaikui: išgyvenančiam tėvų skyrybas ar patiriančiam patyčias mokykloje, gyvenančiam šeimoje, kurioje suaugę neturi socialinių įgūdžių, ar tada, kai tėvai dirba užsienyje, o vaikas auga su seneliais. Tačiau tai tik dalis socialinių problemų. Kone labiausiai liūdina neįgaliojo vaiko ir jo šeimos atskirtis. Nors kalbama, jog neįgaliųjų žmonių integracija visuomenėje jau seniai pralaužusi ledus, tačiau mamų, kurios augina  neįgaliuosius, nuomone, per 25-erius metus iš esmės niekas nepasikeitė. „Jau spėjo užaugti pačių vaikai, dėl kurių teisių kovojome, tačiau stovime vietoje. Turėtų būti gėda, nes su užsieniu lygintis galėsime dar negreit“, – sako Šiaulių cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė.

Tėvų dėka ugdomi neįgalūs vaikai
Specialus ugdymas Šiauliuose kūrėsi mamų, auginančių neįgaliuosius vaikus, dėka. E. Navickienė prisimena, kai dar prieš 25-erius metus, susilaukusi dvynių mergaičių, sergančių cerebriniu paralyžiumi, nusprendė savo gyvenimą paaukoti joms, todėl kaip tik galėjo, stengėsi ugdyti fizinę negalią turinčias dukras.

„Reikėjo kažkur tuos vaikus dėti, todėl Šiauliuose kūrėme darželį, mokyklą. Nors įstatymai leidžia ugdyti neįgaliuosius, tačiau ne kartą reikalaudami savo teisių Šiauliuose atsimušdavome į sieną.  Visada jautėme valdžios pasipriešinimą. Kai vaikai baiginėjo mokyklą, mamų dėka sprendėme, kaip adaptuoti ugdymo programas neįgaliesiems. Turėjome įrodinėti, jog mūsų vaikams reikalingas mokslas. Vėliau šie vaikai mokslus tęsė profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose. Tačiau mano dukra savo noru atsisakė studijų kolegijoje, nes ją iš ten išprašė. Įžeidinėjo, nes neva ji užima sveikųjų vietą. Iki šiol nesuprantu, kodėl mes turėjome tampyti sunkesnius už save vaikus ugdymo įstaigose, kuriose nebuvo liftų. Jų taip pat išsireikalavome tėvų iniciatyva. Tad apie kokią integraciją kalbame, jei elementari pagalba ir ugdymas mieste yra komplikuotas“, – nuogąstauja E.  Navickienė.

Ir dabar neįgaliųjų vaikų integracija į normalias mokyklas, anot E. Navickienės, neįmanoma, nes turintiems protinę negalią vaikams reikalingi asistentai, pagalbininkai, kai tuo tarpu fizinę negalią turintiems asistentų nereikia.

Bausmė – įkalinimas nenusikaltus
Kiek yra neįgaliųjų vaikų, net nesuskaičiuosime, nes daugelis tėvų jau seniai nuleidę rankas ir yra užsisklendę su savo problemomis namuose. Nors taip, anot E. Navickienės, neturėtų būti, nes tose pačiose šeimose auga ir sveiki vaikai, kuriems taip pat reikia atitinkamo dėmesio.

„Tačiau kuo tokie žmonės nusikalto? Net kalėjime dienos šviesą mato, prašo daugiau erdvės, o neįgalieji ir senyvo amžiaus žmonės lieka nuošalyje. Mūsų visa sistema tokia – pastebėkite daugiabučių langus ir pamatysite, kad prie jų rymo senoliai. Ką jie tokio padarė, kad turi būti tik įkalinti namuose? Nebeverta kalbėti apie integraciją, nes tai jau grubūs žmogaus teisių pažeidimai. Užsienyje iš karto būtų pasirūpinta šia žmonių socialine grupe. Ir neįgalieji nieko negauna, jei artimieji už juos nekovoja, kad būtų suteikiamos geresnės sąlygos gyventi ir tobulėti“, – sako E. Navickienė.

Šiaulių cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė penkis vaikus auginanti E. Navickienė sako, kad niekam nerūpi, kaip jaučiasi neįgaliuosius vaikus auginantys tėvai. O ir tėvai pavargsta, turi psichologinių problemų.

„Neįgalųjį vaiką auginančių tėvų nenori ir darbdaviai, nes jie turi papildomų sąlygų: gauna daugiau atostogų dienų. Nors dabar ir su sveikais vaikais darbe tėvai nelaukiami, o ką jau kalbėti apie neįgaliuosius“, – sako E. Navickienė.

Tačiau tėvai neturi teisės rinktis, ypač tie, kurie visą gyvenimą slaugo vaikus ir neretai yra apšaukiami, jog tai daro dėl pinigų, yra tikrinami, turi atitikti reikalavimus. Nėra sąlygų net susirgus tėvams palikti neįgalų suaugusį vaiką specializuotose įstaigose, kuriose juo būtų pasirūpinta. Vis dar esame nepripratę aplinkoje matyti kiek „kitokius“ nei mes, tačiau reikia suvokti, jog kiekvienas žmogus turi tas pačias teises.

Neįgalieji viešumoje sutinkami palankiau
Neįgaliuosius vaikus auginančios mamos sako, kad dar ir dabar yra tokių žmonių, kurie praeidami pro šalį atsisuka ir stebisi, matydami neįgalų vaiką viešumoje, tačiau bendra situacija gerėja  – visuomenė palankiau žiūri į tokius vaikus.
„Dabar visuomenė palankiau vertina neįgalų asmenį. Mano sūnui dabar 25-eri. Kai jis gimė, labai mažai neįgaliųjų buvo galima sutikti gatvėje“, – pasakoja Šiaulių bendrijos „Viltis“ pirmininkė, auginanti autizmu sergantį sūnų, Dalė Vyštartienė.

Protinę negalią turintys vaikai elgiasi neprognozuojamai. Tad su jais, anot D. Vyštartienės, patys tėvai nenoriai rodosi viešumoje.

„Autizmu sergantys vaikai yra labai gražūs ir jų ligą galima pamatyti tik tada, kai jie pradeda neįprastai elgtis. Pati turiu patirties ir žinau, kad su tokiais vaikais sunku eiti į parduotuvę, nes jie gali bet ką pagriebti, išpilti. Man pačiai sudėtinga išeiti su vaiku į koncertą, nes toks vaikas pasėdėjęs 1–2 minutes stojasi ir eina. Kai šalia sėdi žmogus, norintis pailsėti, negaliu jam trukdyti. Mano vaikas nekalba, jis šūkauja.... Todėl į tokias vietas ir neiname, geriau važiuojame į gamtą, kad patiems nebūtų streso ir vaiko netraumuotume. Tačiau yra neįgaliųjų, kurie su tėvais kartu eina į prekybos centrus, lankosi koncertuose. Jei noriu savaitgalį ištrūkti iš namų, su šeima negaliu. Todėl mūsų miestui labai trūksta laikinosios pagalbos neįgaliesiems. Pagalvokite ir apie tokius atvejus, kai tėvai, prižiūrintys neįgalųjį vaiką, suserga. Mažesnius vaikus dar gali seneliai pažiūrėti, o ką daryti su suaugusiu neįgaliuoju? Todėl tokios šeimos ir sėdi namuose“, – sako D. Vyštartienė.

Problemas stengiasi spręsti
Šiauliuose, anot Švietimo skyriaus vedėjos Violetos Damskienės, neįgaliųjų vaikų integracija visuomenėje yra visos šalies mastu vertinama gana teigiamai. Ypač dėmesys skiriamas pedagoginei-psichologinei pagalbai.

„Turime pakankamai specialistų šioms problemoms spręsti, padeda ir universitetas, kuriame tie specialistai rengiami. Mieste net penkios specialiojo ugdymo įstaigos. Pedagoginė-psichologinė tarnyba rūpinasi neįgaliųjų vaikų ugdymu ir nukreipimu į specialiąsias įstaigas. Jei negalia nėra didelė, tada darbuojasi vaiko gerovės komisijos specialistai. Kai kuriose mokyklose yra mokytojų padėjėjų, kurie padeda rūpintis negalią turinčiais vaikais“, – sako V. Damskienė.
Šiauliuose daug yra kalbėjimo negalią turinčių vaikų, kurių sutrikimai taisomi bendrojo ugdymo mokyklose. Pasak V. Damskienės, šiems vaikams net krepšelis skiriamas didesnis, kad būtų galima organizuoti tą pagalbą. Specialiose ugdymo mokyklose papildomai vykdoma dar ir reabilitacija.

Šiauliuose, „Ringuvos“ specialiojoje mokykloje, ugdomi protinę negalią turintys, yra ir sanatorinė mokykla, kurioje mokami vaikai, turintys stiprią fizinę negalią.  

„Negalią turintys vaikai nėra diskriminuojami, antraip tai prieštarautų visoms mūsų darbo koncepcijoms bei teisės aktams. Kaip tik atvirkščiai, yra ugdomas vaikų požiūris į neįgaliuosius jau nuo mažų dienų. Turime specialias neįgaliųjų grupes darželiuose, kuriuose ugdomi vaikučiai, turintys stiprią judėjimo negalią. Taip pat kelios bendro ugdymo grupės, kuriose vaikai turintys nedidelę negalią yra ugdomi kartu. Pastebime, jog sveiki vaikai neįgaliuosius globoja, o tai reiškia, kad ugdomas gražus pavyzdys rūpintis silpnesniais. Reikia vaiko neslėpti, o kaip tik pratinti bendrauti, užjausti. Visi vaikai tokie patys, tik kai kuriems sunkiau sekasi kai kurie dalykai“, – aiškina V. Damskienė.
Neįgaliesiems, pasak V. Damskienės, yra atviras ir Šiaulių universitetas, kuriame mokosi fizinę negalią turintys studentai.

„Nesakau, kad situacija mieste, kalbant apie neįgaliuosius, yra tik gera, tačiau besiskundžiančių mažai, o jei kas kreipiasi, visuomet stengiamės padėti. Yra tėvų, kurie jautresni, todėl visur mato, kad su jų vaiku elgiamasi netinkamai. Tačiau iš tėvų skundų nesulaukiame, kad jų vaikai yra kaip nors išskiriami ar neugdomi. Manau, jog galima rasti išeitį ir padėti. Turime atvejį, kai Šiauliuose į ugdymo įstaigą buvo vežiojamas sunkiai sergantis vaikas. Mama prašė pagalbos kompensuoti kelionės išlaidas iki ugdymo įstaigos, tačiau teisiškai tokios kompensacijos skirti asmeniui negalėjome. Tačiau mes suderinome specialiojo ugdymo autobusą, skirtą tokiems vaikams vežti, pakeitėme grafikus ir atsirado galimybė padėti šiai šeimai. Tėvai vaiką iš Šilėnų atveža į Šiaulius, o tas autobusiukas parveža į namus. Šį vaiką reikia įkelti ir iškelti. Tad mama labai džiaugėsi gavusi pagalbą. Kartu stengiamės spręsti susidariusias problemas. Yra šeimų, kurioms tikrai sunku auginti negalią turinčius vaikus. Pavyzdžiui sergančius cerebriniu paralyžiumi, kai tėvai niekur negali išeiti. Esame organizavę vasaros grupes su specialiojo ugdymo centru, kad galėtume bent kiek nelaimingiems žmonėms padėti kiek įmanoma“, – sako V. Damskienė.

Valdžios požiūris stebina
Seimo narys Edvardas Žakaris pastebi, kad Šiauliai neišsiskiria iš bendro Lietuvos konteksto, nes spragų, neįgaliųjų žmonių paslaugų teikimo ir integracijos visuomenėje apstu.

„Didžioji dalis neįgaliesiems yra geranoriški, tačiau kai kalba pasisuka apie finansavimą, optimizmas dingsta. Mane labiausiai nustebino Šiaulių valdžios požiūris, kai praėjusi mėnesį nepritarė neįgaliųjų vaikų nemokamam pavėžėjimui mieste. Buvo gaila 3 ar 5 tūkstančių eurų metams. Surinkome didesnį biudžetą negu pernai, bet dėl tokios sumos sugebėjo valdžia politikuoti. Tai tik parodo, kaip valdanti dauguma žiūrį į neįgalų žmogų. Toks sprendimas labai gėdingas“, – teigia E. Žakaris.

Yra problemų ir siekiant įdarbinti neįgaliuosius Šiaulių mieste. Pasak E. Žakario, tik socialinės įmonės tokius žmones ryžtasi įdarbinti, tačiau jei dirba daugiau nei pusė neįgaliųjų, visi žino, jog labai pelningos veiklos tikėtis negalima. O bet kur kitur neįgaliuosius nepuola įdarbinti, nors darbdaviui yra teikiama parama.

„Daug yra kreipęsi pagalbos su negalia žmonių, ieškančių darbo, tačiau praktika rodo, kad juos įdarbinti beveik neįmanoma. Yra susidaręs abejingas požiūris į neįgaliuosius, nors atrodo, jog absoliuti dauguma miesto žmonių geranoriška. Galima kurti uždaras mokyklas, uždaras darbo vietas, uždaras gyvenimo sąlygas, tačiau visi esame lygūs ir turi būti sudarytos vienodos galimybės, kad ir neįgalieji galėtų integruotis į visuomenę“, – pabrėžia E. Žakaris.

Seimo narys pastebi, jog mieste ir aplinka nėra draugiška neįgaliesiems. „Prie didžiųjų prekybos centrų yra įrengti įvažiavimai neįgaliesiems su vežimėliais. Tačiau į kai kurias įstaigas net sveikam žmogui sunku patekti. Kitas pastebėjimas, kad Statybos reglamente yra numatytas regėjimo problemų turintiems žmonėms specialus ženklinimas: pirmą ir paskutinę laiptų pakopą nudažyti geltona spalva ir, jei yra stiklinės durys, reikia jas ženklinti geltona juosta. Tačiau Šiauliuose niekur nėra tokio ženklinimo, tačiau tai reikėtų pradėti daryti nuo valdžios institucijų pastatų“, – savo pastebėjimą išsakė E. Žakaris.

03 17 2016 17

Šiaulių cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė E. Navickienė sako, jog užsienyje 200 procentų neįgaliųjų integracija visuomenėje yra geresnė nei Lietuvoje, todėl neretai kyla mintys išvykti gyventi svetur.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

03 17 2016 23

Šiauliuose, anot Švietimo skyriaus vedėjos V. Damskienės, neįgaliųjų vaikų integracija visuomenėje yra visos šalies mastu vertinama gana teigiamai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94490820
Į viršų