Lauke neapsakomai gražu. Rytas saulėtas, danguje vartosi balti debesys, o gaivaus oro gurkšnis tampa tarsi atgaiva. Iš tikrųjų niekas nesikeičia: namai – tie patys, miestas – tas pats, žmonės – tie patys, tik kalendoriuje keičiasi skaičiai. Net nepastebėjome, o pusės metų jau kaip nebūta, ir vasara jau seniai įpusėjusi.

Menas yra tobulas liūdesys dėl šio netobulo pasaulio. Taip rašė Viktorija Daujotytė. Menas yra tai, kas perkama. Pasakė kažkuris mūsų kultūros ministrų.

Jei kas manęs paklaustų, kuriame laikmetyje labiausiai norėčiau gyventi, atsakyčiau, jog nuo viduramžių iki postmodernizmo. O kalbant apie laiką, rinkčiausi Marselio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ visus romanus.

Sovietų Sąjungoje M. Proustas ignoruotas ir laikytas „buržuaziniu dekadentu“. Visi literatūros kritikai vienbalsiai pripažįsta, jog jo kūryba, vaizduojanti buržuaziją ir aristokratiją, – naujas žodis literatūroje, o viso gyvenimo kūriniu „Prarasto laiko beieškant“ M. Proustas įveikė laiką, pasipriešino jam.

Ciklas – tai milžiniškas statinys. Pasak M. Prousto vertėjos Galinos Baužytės-Čepinskienės, šis ciklas – tai gotikinė katedra su daugybe detalių, papuošimų, smailių, vingių ir bokštelių arba Richardo Wagnerio operų tetralogija.

Bent man visame cikle įstrigo trys linijos – meilės, meno ir laiko, kurios viena su kita darniai susipina. Kaip malonu skaityti žodžiais nusakomus dailininkų tapytus paveikslus. Ypač norisi pagirti viso ciklo vertėją, nes, žinia, nelengva išversti sakinius, pilnus aliuzijų ir asociacijų, kurių vienas gali užimti ir tris keturis knygos puslapius.

Vienas pirmųjų literatūros kūrinių apie laimę – Epikūro raštai. Tačiau nei jis, nei per tiek šimtmečių kas kitas iki šiol nepateikė aiškaus laimės apibrėžimo. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai sako, jog jei galvotume apie pastovią laimės būseną, tai žmogus, nepatiriantis abejonių, skausmo, krizių, – arba idiotas, arba gyvena izoliuotas nuo pasaulio ir neturi jokių troškimų.

Perkratę kad ir visą literatūrą, vargu ar atrasime bent vieną herojų, kuris visą laiką jautėsi laimingas. Jeigu žmogus ir labai laimingas, vis tiek kartais jį kankina sloga, danties skausmas, nuovargis. Aišku, visiška laimė gali trukti trumpą laiką ir būti epizodinė. Pavyzdžiui, džiaugsmas, pasiekus užsibrėžtą tikslą, laimėjimai, atostogos, kelionės, euforija, kai sužinai, kad žmogus, kurį myli, taip pat tau jaučia tą patį. Laimės idėja eksploatuojama reklamoje, kuri kviečia į laimę, jei įsigysi vieną ar kitą prekę. Sako, žmonės retai galvoja apie laimę kai balsuoja, nors ir renka savo mėgstamiausią politiką, tačiau pirkdami nereikalingus daiktus, be saiko valgydami, mąsto siekiantys laimės. Nieko nėra lengvesnio, kaip apsunkinti sau gyvenimą.

Vienas girtuoklis pasivaišinęs šampanu padėkojo: „Trečią kartą aš juos geriu.“ Šampaną jis gerbė, sakydamas „jie“.

O štai draugas taip sugebėjo pagirti savo žmoną, kuri, mums sėdint svetainėje prie stalo, vis bruzdėjo virtuvėje: „Ir vis dėlto ji sukasi!..“

Vyrams norėčiau patarti, jog jei apie savo amžių moteris nekalba, neklausinėkime, koks mūsų reikalas. Bičiulio žmona, kuri vakarėlio metu, kažkur pasišalinus vyrui, skundėsi, kad vyro meilužė gyvena geriau negu ji.

Vis prisimenu istoriją apie aktorių, kurio oligarchas paprašė pravesti jo jubiliejinį vakarą. „Kiek tai kainuos?“ – oligarchas paklausė aktoriaus. „Tūkstantį eurų“, – atsakė aktorius. Būta tai žinomo aktoriaus, todėl nemanau, kad oligarchui tai didelė suma, tačiau jam, regis, pasirodė didoka, todėl tarsi norėdamas aktorių įžeisti jis tarstelėjo: „Pinigai bus, tačiau kaip baigsis oficialioji vakaro dalis, prašome palikti salę, nes mano rango žmonės nelinkę bendrauti su artistais.“ „O jeigu man neteks bendrauti su jūsų svečiais, tai užteks penkių šimtų“, – atsakė aktorius.    

Nugirsta istorija. Apie moterį, vieno nedidelio miestelio bažnyčioje ėjusią vargonininkės pareigas. Ėmė ji ir tapo nėščia, išnešiojo, pagimdė vaiką, tačiau taip elgėsi nebūdama susituokusi, todėl neteko savo pareigų. Vertinant tokią padėtį aklai, pagal taisykles, atrodo normalu, tačiau galėjo būti ir kitas scenarijus. Juk ta moteris tyliai ramiai galėjo pasidaryti abortą ir toliau dirbti vargonininke. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų sako, kad nevalia žudyti. Apskritai galima išgirsti daug bažnyčios atstovų, kurie labai griežtai nusistatę prieš abortus. Be abejo, ačiū tai moteriai, kad pasirinko būtent taip, kad augina vaiką, bet... Kaip jai toliau gyventi? Nežinau, ar pritariu abortui (vis dėlto, atrodo, nepritariu...). Bet ką aš čia norėjau pasakyti?

„Galima manyti, kad stebuklų nebūna, galima manyti, kad viskas yra stebuklas“, – pasakė kažkuris iš didžiųjų. Kartais verta pažvelgti į pasaulio žemėlapį. Tuomet regi, kad mes – labai mažyčiai ir gal todėl gyvename smulkmenomis.

Nesakysi, kad Lietuvoje nėra kultūros renginių ir spektaklių, jų apstu, ir šiuo atžvilgiu mes niekuo ne blogesni už kitus pasaulyje, bet daugiau reikėtų kalbėti apie kultūros aplinką. Valdžia Lietuvos žmogaus, deja, negerbia. Štai, pavyzdžiui, ministrų lūpose retai nuskamba žodžiai „tauta“ arba „turime rūpintis Lietuvos piliečiais“... Viena, ką iš jų išgirsime: „Turime sudaryti palankias sąlygas verslui, užsienio investicijoms, nes čia pigi darbo jėga.“ Ateina laikas, kai pradedame gėdytis esą lietuviai. Prisiminkime Lietuvos didikus Pacus, kurie net savo kilmės dokumentus klastojo – būdami žemaičiai pirkosi iš italų giminystę.

Nuo seno sakoma, kad sėkmė ateina pas tuos, kurie anksti keliasi. Netiesa, sėkmė aplanko tuos, kurie atsikelia geros nuotaikos. „Juk negalime gyventi rūpinantis tik šaldytuvais, sąskaitomis ir kryžiažodžiais“, – rašė A. de Sent Egziuperi. Kažkur skaičiau apie žmogų, kuris buvo tvirtai įsitikinęs, kad senatvė ateina, kai tau 59 metai 2 mėnesiai ir 2 savaitės. Optimistai mąsto, kad vyrams senatvė tik po 80 metų, moterims – po 70.

Kaip ten bebūtų, kiekvienas turime, irgi skaičiau, 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus, o svarbiausia, jog kai mąstome ar kalbame apie gėrį, gėrį prisišaukiame, o visi rūpesčiai išnyks tik danguje. „Kai Dievas dalijo laimę, manęs šalia nebuvo“, – skundėsi žmogelis kunigui. „Bent dabar stenkis būti šalia jo, nes vėl ką nors prasnausi“, – patarė kunigas.

Lietuviams didžiausia liepos mėnesio šventė – liepos 6-oji, kai paminime pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Mindaugas – asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju. Nesunku atspėti, kodėl lietuviai jam suteikė tokį garbingą vardą – jis tuo metu (XIII a. pradžioje) sugebėjo vykdyti lanksčią politiką, niekais pavertusia begales Kryžiuočių ordino planų.

Liepos 15-oji – Žalgirio mūšio diena. 1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė vokiečių ordino kariuomenę. Šis mūšis nulėmė ordino galybės galą. Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris“) kaimelio, tad lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės – Tannenbergo mūšiu (lietuviškai „Eglių kalno“). Kryžiuočiai tą dieną turėjo iš viso 32 tūkstančius karių, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – 51 tūkstantį. Vokiečiai buvo daug geriau ginkluoti. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais. Kryžiuočiai turėjo apie šimtą patrankų. Kryžiuočių kariuomenėje, be vokiečių, buvo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų. Manoma, kad Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokiečių kariuomenę suvaidinus, jog traukiasi. Tuomet vokiečių kariuomenė išsisklaidė ir tapo pažeidžiama.

Žalgirio istorijoje štai tokios svarbiausios datos.      

1410 m. liepos 15 d. – netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino.

1878 m. – Janas Matejko nutapo drobę „Žalgiris“, skirtą šiam mūšiui.

1910 m. – minint 500-ąsias Žalgirio metines Krokuvoje pastatomas šį mūšį įamžinantis paminklas (autorius Antanas Vivulskis).

1947 m. – „Žalgirio“ komanda pirmą kartą tapo TSRS čempionato aukso medalio laimėtoja. Seniausias ir tituluočiausias krepšinio klubas Lietuvoje, nugalėjęs Maskvos CASK.

1987 m. – Šarūnas Sauka nutapo „Žalgirio mūšį“ (Nacionalinė premija).

Kokie prisiminimai iš vasaros liks maloniausi? Kopų smėlis, šieno kvapas ar šlamančio miško garsas? Skaičiau ir nustebau, jog vykdami į užsienį kaip suvenyrus dažniausiai vežame juodos duonos kepalą, medinį šaukštą, trispalvę ir gėrimo butelį. Kiek vykau aplankyti draugų užsienyje visad vežiau butelį, kartą vežiau ir duonos kepalą, bet niekad nevežiau trispalvės. Kaip nepagalvojau?

Kai žmogui sunku, šalia išdygsta įvairūs būrėjai, pranašai ar kitokio plauko šamanai. „Tą penktadienio, 13-osios, naktį, šviečiant pilnačiai, kai jis užkliuvo kaire koja už juodo katino, perbėgusio jam kelią, niekas dar nepranašavo bėdos...“ – įsivaizduoju, kaip reikėtų pradėti straipsnį apie pranašysčių galią. Galbūt natūralu, kad bėdų spaudžiamas žmogus vis labiau tikisi stebuklo, mažiau pasikliauja savo jėgomis ir viliasi, kad žvaigždės jam parodys tikrąjį kelią. Įmantrūs pranašai, gretindami įvairiausius ženklus, sukurs ne vieną galimą ateities scenarijų. Neišsigąskite, nors dėl viso pikto nevaikščiokite ten, kur daug juodų kačių.

O šiaip ramiais vasaros vakarais norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, pafilosofuoti. O. de Balzakas yra prasitaręs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai – asmenine patirtimi. Kažkuris iš irgi didelių romanistų nuvainikavo šią nuomonę. Jis parodė, kiek klaidų padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta. Vyro reikia kuo greičiau prašyti atleidimo, kol jis nepajuto, kad jam vienam labai gerai.

Jei grįžtant prie laimės temos, tai įsivaizduoju, kad laimė turi būti tokios pat spalvos, kaip ir vasara. Tai yra, turi vyrauti šviesios spalvos. Jau nepamenu, kuri moteris poetė yra ištarusi, kad kai esi laiminga, jautiesi trapi ir tyra, kaip pakalnutė. Be to, visiems aišku, kad laimė yra viduje, tai yra – sieloje. Papasakokite ką nors liūdno iš savo gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liūdnesnę istoriją.

Daugelyje romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, kalbama apie jausmų pergalę kovojant su išskaičiavimu. Istorijų siužetas vis toks pat: vargšas vaikinas siekia gražuolės palankumo, o ši verčiama rinktis bjauraus būdo turtingą senį, nors svajoja tikrai ne apie jį. Galiausiai įsimylėjėliai įveikia visas pinkles bei intrigas ir laimingai žvelgia vienas kitam į akis, be to, kaip papildomą prizą gauna pinigų, nes paaiškėja, kad vargšas vaikinas yra vienturtis milijonieriaus sūnus.

Nepaisant laimingos pabaigos, tokių istorijų autoriai kartais baigia jas tvirtindami, jog „su mylimuoju ir lūšnelėje rojus“. Tokius siužetus ypač mėgsta neturtingų šalių (Meksikos, Rusijos, Brazilijos) menininkai. Turtingesniuose kraštuose (Vokietijoje ar Anglijoje) blaškomasi tarp tyrų jausmų ir noro išsaugoti seną šeimos dvasią ar brangaus tėvelio palikimą – banką, žirgyną, vynuogyną. Jausmai nugali, bet ir verslas klesti. Tokia džiugia žinia ir baigsiu.a