Karantinas baigiasi. Tai geriausia šių dienų žinia. Man kartais atrodo, kad COVID-19 – tai baisus sapnas, netgi viliuosi, jog greitai iš jo pabusiu. Atrodo, jog visa tai – pasaka, prasidedanti žodžiais, kaip kažkoks kinas suvalgė šikšnosparnį.

Vienas iš nežmoniškiausių pastarojo meto įvykių – tai lėktuvo, skridusio į Vilnių, nutupdymas Minske. Prisiminiau daugiau nei prieš trisdešimt metų matytą kino filmą „Baltosios naktys“. Nebepamenu nei režisieriaus, nei aktorių, o kai ieškau internete, šis pristatinėja tokio pat pavadinimo filmą pagal F. Dostojevskio apsakymą. O filmas, kurį prisiminiau, tai – istorija apie lėktuvo, kuriame skrenda anksčiau iš TSRS pabėgęs baleto šokėjas Michailas Baryšnikovas, nutupdymą Minske. Tik filme, berods, lėktuvas buvo tupdomas ne užgrobimo tikslais, bet dėl kažkokio gedimo. Michailas Baryšnikovas buvo atpažintas KGB ir suimtas.

Karantinas suklostė draugų sąrašą. Su vienais norėjai telefonu ilgiau ir dažniau pabendrauti, kitų skambučio nelaukdavai ir jiems skambinti neprisiversdavai. Tai tiesiog diktavo širdis. Ne vienas sakys, jog toks telefoninis draugų sąrašas nėra tikras, o man atrodo – pats tikriausias. Nepasiilgai žmogaus, ar jis tavęs nepasiilgo, vadinasi, jūs vienas kitam tiek ir reikalingi.

Net ne karantino metu, tuomet apie jį niekas net nebuvo sapnavęs, vis pamenu, kaip laukdavau vieno iš puikių savo draugų, tiesa, jau šviesaus atminimo maestro Juozo Tiškaus skambučio, kuris visad linksmai pasisveikindavo (aš gyvenau tuomet lenkiškame Nemenčinės krašte): „Dzien dobry, pan Ričard, kas naujo, kas blogo, kas mirė?“ Žodžius „kas mirė“ jis visad tardavo atsargiai, jei neseniai buvo išėjęs koks pažįstamas žmogus, niekad to nesakydavo. Šiandien, aišku, tų žodžių visai nevartotų.

Štai bent kartą per savaitę susiskambiname su dailininku Sigitu Prancuičiu. Savaitė baigiasi ir žinome, kad turime vienas kitam paskambinti. Taip ne su vienu draugu. Pamatai telefono ekrane jo vardą ar pavardę ir apsidžiaugi. Apsidžiaugiu, ir kai paskambinęs bei dar nespėjęs pasisveikinti, išgirstu atsiliepusio žodžius: „Sveiki, Ričardai!“ Vadinasi, tave žino, tu įrašytas jo telefone, vadinasi, kažkuo tam žmogui reikšmingas, nes esi to žmogaus draugų sąraše.

O dar iš ankstesnių skambučių, tai prisimenu juos su Antanu Krištopaičiui. Jau ne pirmame tekste apie šį šviesų žmogų prisimenu, nes gegužę atšvęstas jo 100-metis. Šiauliuose gyvenome vos ne viename kieme, tad pasiskambinę dažnai ir susibėgdavome. Linksmai jis pasakodavo, jog telefono knygoje jo pavardė įrašyta su „k“, kaip „Krikštopaitis“. Tik pasirodžius telefonų knygai, jis eidavo į paštą ir prašydavo, kad pavardę pataisytų. Darbuotojos pasižymėdavo, pažadėdavo, bet pasirodžius naujai knygai jis vėl būdavo „Krikštopaičiu“.

Besiskundžiančiam depresija bičiuliui sakau, jog karantinas baigiasi ir depresija pradings. Jis aiškina, jog šiųmetinė vasara nuo depresijos negelbsti: tai kepina saulė, tai pila lietūs. Ir ne cikliškai, o kaip pakliuvo. Keliauk net ir lietui lyjant, siūlau, o vakarais skaityk. Vasara su knyga yra atostogos per atostogas.

Karantiną būtų kęsti sunkiau, jei ne knygos. Sako, knygą į rankas norisi paimti ilgėjančiais rudens vakarais ir žiemą. Neprieštarausiu, bet daugelis ir vasarą nesiskiria su knyga. Šiai grupei priklausau ir aš. Tiesa, vasaros vidurdieniais skaitau retai, bet vėlyvi vakarai, kai jau prietema ar visiškai tamsu, kai pro atviras balkono duris dvelkia gaivus vakaro oras, traukiu iš lentynos knygą ir rangausi ant sofutės.

Pagalvojau, kokias knygas vasarą skaityti renkasi kitų šalių skaitytojai. Manau, kad rusės labiausiai turi mėgti romanus apie gyvenimą santuokoje su oligarchu (nors tą patį, atrodo, ir lietuvės – niekaip mes nuo rusų nenutolstame), amerikiečiai – knygas apie savo šalies prezidentus, kinai – senosios išminties knygas, italai – romanus apie Vatikaną...

Įdomu, ką skaito mūsų prezidentas Gitanas Nausėda, ką – premjerė Ingrida Šimonytė, o ką buvęs premjeras Saulius Skvernelis, ką – Viktoras Uspaskichas, o ką Ramūnas Karbauskis. Kažkodėl niekas to jų neklausinėja. O štai rusų spauda mėgsta pabrėžti, kad jų prezidento Vladimiro Putino mėgstamiausias rašytojas yra Ernestas Hemingvėjus.  

Vasarą daug kas skaito ir įvairias patarimų knygas sveikuoliams, virtuvės gerbėjams ar sodininkams. Bičiulis pasakojo, jog perskaitęs feng šui patarimų knygą įsitikino, kad namuose tvyro bloga aura ir reikia viską pertvarkyti.

Mano galva, rašytojai yra tie, kurie žino, kaip pralenkti ar atsukti laiką. Kažkuris iš literatūros tyrinėtojų teigė, kad nė vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdą, košmarą ir žaismingumą, negu tai atlieka pats gyvenimas.

Populiarūs tapo dienoraščiai. Ar daug šiandien juos rašančių? Kas pasakys. Statistikos nėra. O juk malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savo dienoraščio puslapius ir paskęsti prisiminimuose. Man artimesni spausdinti dienoraščiai šiugždančiais puslapiais, nors tebūnie ir surašyti kompiuteryje.

Dienoraščių rašytojai – tai šių dienų įvykių fiksatoriai, kurių triūsas ypač reikalingas ateities kartoms. Ar neįdomu po kelių dešimtmečių bus paskaityti, pavyzdžiui, apie XXI amžiaus pradžios emigrantus?

Vieni pasigiria svečioje šalyje puikiai gyvenantys, kiti patyli, bet man įdomiausias jų elgesys grįžus tėvynėn atostogų. Štai kalba metus užsienyje pragyvenusi mergaičiukė, kas penktas žodis angliškas ir demonstratyvus paklausimas: „Kaip čia bus lietuviškai?“ Dar mėgstamas jų sakinys „Vakar turėjome gerą koncertą.“ Bet ar klausėmės?

Savo mėgstamiausiame Palangos kurorte, na, ar kuriame kitame jie mėgsta pasišvaistyti pinigais, bet išvykdami ieško kuo pigesnių lėktuvo bilietų. Kodėl jie renkasi Palangą? Šventojoje būtų ne taip pastebimi, o Nida jiems neįkandama, bet šito niekad nepripažins. Kaip ten bebūtų, sakome, jog grįžę tėvynėn emigrantai moka atostogauti. Nesutikčiau. Rašydamas apie atostogas, supranti, jog geriausiai sugeba atostogauti parlamentarai.

O kokia tema dienoraščiams – korupcija, na, kad ir pagrindinis jos elementas – kyšiai. Pastebėjau, jog duodantys ir imantys netampa dideliais draugais ir po davimo fakto retai besusitinka, jei jų nesuveda FNTT ar STT.

Kas daugiausiai ima? Sako, medikai. Norėtųsi paneigti. Be to, kiti tvirtina, jog didžiausi kyšininkai – valdininkai. Įsiminė kažkieno pasiūlymas prie valdininko durų įtaisyti tris skambučius „Daviau – ėmė“, „Nedaviau – pyko“ ir „Nedaviau – mandagiai priėmė ir padėjo“. Išėję iš kabineto turėtų kažkurią iš knopkelių nuspausti. Aišku, niekas iš aplinkinių, ką išėjusysis spaudžia, nematytų.

„Kyšininkavimas yra kaip raupsai. Daugybė priežasčių, kurių čia neįvardysiu, nes ne apie jas noriu kalbėti, sukelia tai, dėl ko tas reiškinys ypač ima klestėti ir plisti. Kyšiai imami nuo viršaus iki apačios. Valdininkų luomas yra demoralizuotas kyšininkavimu iki gyvo kaulo. (...) Šiaip jau ima beveik visi. Ima kareiviai ir policininkai, ima magistratų ir įvairiausių valstybinės tarnybos skyrių tarnautojai; žemesni ima dešimtimis ir šimtais, aukštesni – tūkstančiais...“ (1919 metų rugpjūčio 28 diena, Mykolas Riomeris, „Dienoraštis“). O jūs ką pamanėte? Kad citata iš vakarykščio laikraščio?

Jau esu rašęs, kad tinklalapis „Bernardinai.lt“ kartkartėmis klausia savo darbuotojų, ką jie skaito. Manau, to kiekvieno savo darbuotojo turėtų paklausti visi vadovai. Daug sužinotų apie darbuotojus. Iš bernardinų darbuotojų išskyriau tris atsakymus, nors visi atsakymai įdomūs. Na, šito buvo galima ir laukti, nes juk daugiau mažiau tai kultūrinis tinklalapis.

Vyr. redaktoriaus pavaduotoja Rosita Garškaitė atsakė skaitanti Pascalio Brucknerio „Amžinoji euforija: esė apie prievolę būti laimingam“. Apšvietos laikais krikščionių po mirties trokštas rojus buvo nuleistas ant žemės, dorybių išganymo siekį pakeitė laimės siekis. Regis, norėta žmones išlaisvinti, tačiau visuomenę sukaustė sunkios prievolės būti laimingam grandinės. Ne tik norime, bet ir privalome būti laimingi. Jei nepavyksta – kenčiame, gėdijamės. XX a. antrojoje pusėje tai tampa tikrų tikriausia ideologija, teigia P. Bruckneris.

Redaktorė sako, jog knyga rekomenduojama visiems, nesuprantantiems, kodėl turtuoliai verkia. Kaipgi siekiant gero darbo, būsto, komforto, sveiko ir patenkinto kūno, turinčių užtikrinti laimę, pastaroji vis tolsta? Siekdami kuo daugiau ir geresnio sekso, patenkindami savo kūną ir vartodami kuo daugiau vaistų, mes pasiduodame saldžiai „buvimo laimingiems“ tironijai. Bet ar verta tikėti vaistais, kuriais žadama išgydyti sielvartą? P. Bruckneris siūlo mums savą formulę: nereikia laimės suvokti kaip ideologijos; priimkime ją kaip retkarčiais suteikiamą atsitiktinę malonę.

Religijos temų redaktorė Saulena Žiugždaitė tik ką perskaitė ir kitiems siūlo Giovaninno Guareschi knygą „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“. Linksma istorija apie miestelyje gyvenantį komunistą viršaitį ir kunigą, kuris kalbasi su Kristumi ir įdomu, kad Kristus jam atsako. Istorija tiek įtikėtina, kad skaitydamas, atrodo, pats girdi Kristaus balsą.

Sovietmečiu G. Guareschi knygos buvo leidžiamos veik visame pasaulyje ir akimirksniu išparduodamos Vietname ir Brazilijoje, Grenlandijoje ir Naujojoje Zelandijoje. G. Guareschis mirė tesulaukęs 60 metų, tačiau suspėjo daug ką pamatyti ir nujausti, smarkiai aplenkdamas savąjį laiką. Sugebėjo nuspėti tai, kas tuomet negalėjo būti priimtina, bet po 20–30 metų tapo aktualu ir akivaizdu. Dabar jau visiems žinomi komunizmo nusikaltimai, badas, represijos Sovietų Sąjungoje, nežmoniški tremtinių ir karo belaisvių persekiojimai, graudžiai juokinga sovietinė planinė ekonomika.

Literatūros kritikai sako, jog „Don Kamilyje“ galima aptikti ir šių dienų Lietuvai aktualių problemų – kodėl žmonės taip dažnai neranda bendros kalbos ir kas lemia, kad kartais labiausiai nesutaikomi priešai tampa draugais. O man labiausiai įsiminė citata iš šios knygos: „Kristus nieko nepasakė. Bet buvo lengva pastebėti, kad ir Jis buvo patenkintas.“

Vasara tik prasidėjo, o jau žiū – tuoj ir liepa. Keista, kad liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys – vidurvasaris, reikia siausti, kaip ir dera po karantino. Norisi gerų dienų, o vėliau – dar geresnių. Išminčiai sako, kad geresnių nebūna, nes dabar pačios geriausios.

„Jūs atvykote į rojų žemėje! – į Graikijos, Turkijos ar kitas salas atvykusius sveikina vietiniai gidai. Visur vienodai. Visur rojus. Kartais gali net pasirodyti, jog taip ir yra. Stebuklingas žodis – „atostogos“. Dar kitas – „vasara“. Ir pagaliau – „liepa“.

Romos senatas, atsižvelgdamas į Julijaus Cezario nuopelnus, septintajam metų mėnesiui davė Julijaus vardą. Skaičiau, kad valams šis mėnuo – šieno, airiams – uodų, pievų, škotams – griaustinio. Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas irgi yra senas – jį jau randame K. Sirvydo žodyne. Liepa turėjo labai mažai pakaitalų. Lietuviai šį mėnesį yra vadinę šienpjūčiu arba šienpjūviu. Dažniausiai vadindavo liepa, liepiniu arba liepžiedžiu. Dar pasitaikydavo plaukjavio ir plūkio pavadinimai.

Liepą baigia žydėti liepos, kartais jos žydi ir anksčiau, manytum – mėnuo pavėlavo. Tačiau to niekada nebūna, viskas vyksta, kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad liepą jau galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.