Už trijų dienų įžengsime į birželį – šviesos, gėlių ir medaus mėnesį. Birželis atlydi vasarą. Paukščiai parskridę, vištos jau išperėjo viščiukų,prasideda šienapjūtė. Berželiais puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. Tai metas, kai pajunti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelė staiga gali tapti svarbiausiu ženklu.

Kiekvienais metais prasidedant vasarai prisimenu R. Vabalo kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Tais kasmetiniais prisiminimais kiek pasikartosiu, bet negaliu nepasidžiaugti, kad su keliais bičiuliais gyvename tradicija pirmąjį vasaros mėnesį pamatyti šį puikų kino kūrinį. Birželį jį parodo viena ar kita televizija, o jei ne – randame internete. Mums tai – jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasidėjo vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“.

Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių.

O man atrodė ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.

Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus – pinigų darbininkams nėra. „Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, – mąsto vienas filmo herojų. Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį.

Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų, ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį, pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Debiutas scenoje ir dar gimtinėje. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti.

Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“ Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji – išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse ir ano meto grupės „Gintarėliai“ atliekamoje dainoje „Ateisiu“, nutęsiant „siu“.

Gal prieš trisdešimtmetį su režisieriumi Raimondu Vabalu susitikome Vilniaus rajono Antavilių kapinėse, kur jis laidojo savo artimuosius (tiesa, vėliau ir pats tuose kapinėse atgulė) ir, be abejo, prisiminėme šį jo kūrinį, kino kritikų pagaliau šiandien vertinamą kaip „itin ryškų ano laikmečio dokumentą“. Po penkiasdešimties metų kino filme atskleistos problemos vėl mus pasiveja ir mažų miestelių istorijos atsinaujina.

O šiais metais iš pavasario žengiant į vasarą „Laiptų galerijoje“ nustebino klaipėdietės dailininkės Vaidės Gaudiešiūtės piešinių paroda „Minčių aikštelės“. O viskas prasidėjo per paskutiniąsias Kalėdas, kai dailininkė pateikė keletą savo miniatiūrų „Laiptų galerijoje“ vykstančiai parodai „Jau atvažiuoja Šv. Kalėda“. Miniatiūros iškart buvo pastebėtos, galerijos direktorė Janina Ališauskienė pakvietė dailininkę parodai.

Šiauliai dailininkės studijų miestas – Šiaulių universiteto Menų fakultete ji studijavo dailę bei technologijos ir dailės istoriją, čia, kaip ji pati sako, „atradau sau plunksneles, tušą, drobę ir linijas, kurie ir tapo pagrindiniais saviraiškos instrumentais“.

Žvelgdamas į dailininkės kūrinius stebiesi menininkės kruopštumu, begale rankos judesių įamžinant susikaupusias mintis. „Piešimas man – savotiška aikštelė, kurioje galiu stabtelėti tarp kasdienybės kilimų ir kritimų. Aikštelė, kurioje galiu susikaupti, pažiūrėti iš šono, apgalvoti ir ieškoti atsakymų piešdama“, – sako dailininkė.

Pristatydamas V. Gaudiešiūtė parodą jos dėstytojas šiaulietis dailininkas Rimantas Buivydas žavėjosi dailininkės atrasta savita technika – tušu kurtomis kompozicijomis ant gruntuotos drobės. „Plunksnele, iki smulkmenų kuriamos kompozicijos, suteikia formų grožio pajautą, o tolimesnis darbų stebėjimas atveda prie temos analizės ir paties paveikslo supratimo“, – kalbėjo R. Buivydas.

Parodoje eksponuojami nuo 2002 m. iki dabar sukurti darbai ir drauge su dailininke iš Klaipėdos atvykusi menotyrininkė Kristina Jokubavičienė šioje retrospektyvoje įžvelgė gražiai atsiskleidžiantį dailininkės augimą ir brandą. Menotyrininkė žavisi parodos autorės darbštumu, užsispyrimu, smalsumu ir kūrybingumu bei skatinimu pažvelgti į pasaulį ir meną iš netikėtos pusės.

„Savo kūriniais Vaidė lygiai taip pat skatina žiūrovus pažvelgti kitaip, giliau, pabandyti išpainioti visas gijas, kurios tarsi voratinklis apipina kompozicijų veikėjus ir motyvus. Įvairaus plauko personažai lyg skruzdžių armija beviltiškai kapanojasi, kruta savo kasdienybėje, lyg klampioje pelkėje. Vis dėlto jie paklūsta kūrėjos valiai ir pasakoja, rezga, teisinasi ir pasigražina savo gyvenimą, nors jis ir taip siurrealistiškai gražus, tik jiems patiems – nesuprantamas. Antra vertus, visa tai tik plunksnos ir tušo viražai ant drobės, tiksliau ant labai mažo formato drobės. Beveik miniatiūros“, – dailininkės kūrybą vertino K. Jokubavičienė.

Vaidės Gaudiešiūtės parodos atidarymas virto ir senų bičiulių susitikimu. Iš Klaipėdos su parodos autore atvykusi dailininkė monumentalistė Angelina Babytė susitiko su studijų dailės institute Vilniuje bendramoksliu šiauliečiu dailininku Sigitu Prancuičiu, buvo prisimintas anksti mus palikęs klaipėdietis kaligrafas Šiaulių dailininkų ir „Laiptų galerijos“ draugas Algis Kliševičius.

Vaidės Gaudiešiūtės paroda veikia paskutines dienas. Karštai kviečiu – verta apsilankyti.

Taigi pavasario vasaros sandūros kino filmą paminėjau, parodą taip pat, liko knyga. Kokias knygas žmonės skaito vasarą? Manau, tas pačias kaip rudenį ar žiemą.

Tiesa, klausimo „Kokią knygą patartumėt perskaityti?“ nemėgstu. Tarsi klaustų „Kaip tapti laimingam?“ Vieną dieną galiu siūlyti skaityti Charlzą Bukovskį, kitą – Thomą Manną, trečią – Trumaną Capotę... Priklausomai nuo nuotaikos. Nemanau, kad vasarai tinka vien skaitalai. Tiesa, vasarą reikėtų būti atviresniems. Be to, patark nepataręs, kiekvienas skaitys, ką norės, ir sakys, kad pasirinko geriausią knygą. Ir gerai.

Žmonės ypač mėgsta knygas, ant kurių galinių viršelių parašyti žodžiai, esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Tad atrodo, kad jeigu kitiems padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug, tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės, padės ir man.

Ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Nepažįstu ir tokio, kuris susirado draugų, pradėjo daryti įtaką kitiems, įgijo pasitikėjimo arba nustojo rūkyti padedamas knygos. Net suliesėjusio, skaičiusio knygas apie dietą, nežinau. Tie, kurie norėjo suliesėti, prisivertė mažiau valgyti ir numetė nereikalingus kilogramus. Nepažįstu ir tokio, kuris nemėgstamą darbą pavertė svajonių darbu ar buvo paaukštintas darbe, vadovaudamasis perskaitytų knygų patarimais.

Todėl nenuostabu, kad stebiuosi, jog žmonės skaito knygas, kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra migla paremtą literatūrą. Juk knygas, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kurių planai – išleidus knygą bent galą su galu sudurti, tai yra, išmisti. Autorius moko, kaip praturtėti, bet knygos pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Tačiau keisčiausia yra tai, kad tokių knygų skaitytojai rekomenduoja jas pažįstamiems teigdami, esą jiems tai labai padėjo. O kai klausi, kuo konkrečiai padėjo, nieko pasakyti negali.

Štai regėjau tūlą, lėktuve skaitantį V. Meidūno, B. Purlienės, V. Vildžiūnaitės knygą „Kaip tapti turtingu“. Skrido tas skaitytojas ekonomine klase. Tiesa, labai abejoju, ar knyga jam padės ir kitą kartą jis skris verslo klase. Bet labiausiai nustebino ant knygos viršelio užrašas didelėmis raidėmis „Metodinė mokomoji medžiaga verslo ir ekonomikos specialybių studentams“. Kam tuomet kiti vadovėliai, perskaitei tokį ir gana.

Bet šiaip jau lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Knygyne, nusipirkus knygą, pardavėja dažnai paklausia: „Gal reikia maišelio?“ Atsakau, jog ne, nes, mano galva, kam jau kam, bet knygai maišelis netinka. Na, nebent tai firminis kurios nors leidyklos ar knygyno maišelis, o šiaip jau knygą geriausiai neštis rankose. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra, tik su trumpikėmis, pasakysi? O net tokio su vien trumpikėmis žmogaus rankose laikoma knyga viską apie jį pasako.

Užtikau žinutę, kad pati mėgstamiausia ir skaitomiausia pasaulyje knyga – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Nustebau, nors nejau ką prieštaraujančio galėtum pasakyti. Kai kas ginčys, kad tai Biblija, pramoginės literatūros mėgėjai minės Agatos Kristi detektyvus. Aš tik ginčyčiau viena, jog neįmanoma tokią knygą išrinkti. Kiekvienam ji bus kita. Na, „Meistro ir Margaritos“ tekstas dar neišblėsęs, kelis kart skaičiau, mačiau kino filmus ir spektaklius pagal jį sukurtus.

Ši žinutė tik privertė prisiminti puikiausius pasaulio romanus. Pirmiausia, nutariau, perskaitysiu, juoba jau ir primiršau, K. Gamsachurgijos „Didžiojo meistro ranka“. Bus artimiausiuose tekstuose galimybė prisiminti Sakartvelą,

Buvau jaunas, kai šį romaną perskaityti parekomendavo dailės metras, Šiaulių garbės pilietis Antanas Krištopaitis, kurio 100-metį prieš savaitę paminėjome. Rašiau apie tai praėjusiame tekste, bet draugai, sustabdę bulvare, priekaištauja, kodėl tik keliomis teksto pastraipomis jį prisiminiau. Sutinku. Antano Krištopaičio gyvenimas neišsemiamas. Šio Gamsachurgijos knygos skaitymą skirsiu jam.

Ir jeigu jau apie Sakartvelą, tai teksto pabaigai prisiminiau Antano Krištopaičio kelionę iš Tbilisio į Džvari – pirmą vienuolyną Sakartvele, po kartveliečių krikšto IV a.

Antanas išklausinėjo, kurioje stotelėje išlipti iš autobuso, kuriuo keliu išlipus nueiti į vienuolyną. Prisimena, jog stotelė berods vadinosi „Zageri“. Lietuvis klausė vairuotojo, ar dar nepravažiavo. „Nesijaudink“, – ramino jį vairuotojas. Ir štai Antanas pamatė, kad autobusas privažiavo prie pat vienuolyno. Pasirodo, vairuotojas pasuko keletą kilometrų iš maršruto, kad pas juos atvykusiam svečiui nereikėtų pėsčiomis kulniuoti.

Kodėl tai papasakojau? Tiesiog norėjosi pabaigai kažko šviesaus.