Senoje brolių Zukerių kino komedijoje „Aeroplanas“ įsiminė kadras kai lėktuvas patiria avariją, o tuo metu, kad užimti keleivius salono TV ekrane rodomas kino filmas apie tai, kaip lėktuvas patiria avariją. Tai prisiminus nenustebino žinutė, jog dar vis tebesitęsiančios pandemijos metu iš knygynų ir bibliotekų skaitymui ypač graibstomos trys knygos – A. Kamiu „Maras“, G. G. Markeso „Meilė choleros metu“ ir D. Defo „Maro metų dienoraštis“.
„Literatūroje ir mene“ perskaičiau siūlymą prie šių knygų dar prijungti ir T. Mano „Užburtą kalną“, romaną apie izoliuotą gyvenimą tuberkuliozės sanatorijoje. Daugiausiai laiko herojus leidžia tiesiog gulėdamas balkone ant šezlongo ir tas gulėjimas tampa tarsi lavono poilsiu.
Skaičiau, jog karantino metu žymiai padaugėjo namų, butų, televizorių, kompiuterių ir virtuvės kombainų pirkimas. Taip pat ir knygų. Aš iš lentynos traukiu Antano Krištopaičio prisiminimų knygą „Į vieną gyvenimą netelpantis“.
Vakar buvo šio šiauliečio, Šiaulių garbės piliečio, dailės metro 100-metis. Tiesa, aš šios knygos sudarytojas, tad juo labiau norėjosi ją prisiminti. Knyga pasirodė prieš 10 metų, prieš pat dailininkui mus paliekant (pačios knygos jis nematė, tik buvau spėjęs jam perskaityti spaudai skirtą variantą). Antanas turėjo nuostabų humoro jausmą. Pamenu knygą pavadinau „Gyvenimas, netelpantis į vieną“. Jis man tuomet mandagiai tarstelėjo, jog jam artimesni Ispanijos miestai, ypač Segovija, tad knygą derėtų pavadinti „Gyvenimas, netelpantis į Segoviją“. Man teteko apgailestauti, kad Viena nėra jo miestas ir pakeisti pavadinimą „Į vieną gyvenimą netelpantis“.
Ne vienas šiaulietis Antaną Krištopaitį vadina savo mokytoju. Drįsčiau irgi pasivadinti jo mokiniu. Vien tuomet sovietmečiu ką reiškė, jog jis draugauja su Vladimiru Vysockiu. O ką bekalbėti apie jo žinias dailės, teatro ir kino pasaulyje.
Tuomet buvau ypač susižavėjęs Salvadoru Dali, o jis kiek atvėsino, sakydamas, jog nepamirščiau, kad yra ir Renė Magritas. Atvažiuodavo pas mane į Nemenčinę, pernakvodavo ir anksti ryte traukdavom į Baltarusiją ieškoti Adomo Mickevičiaus Marilės kapo ar tiesiog pakeliauti LDK keliais. Kelionės buvo Antano Krištopaičio gyvenimas.
Todėl ir šiame tekste, pandemijos apsupty, grįžtu prie kelionių prisiminimų. Praėjusiame tekste pradėjau pasakojimą apie Lenkiją. Bičiulis sako, jog jeigu jau pradėjai apie Lenkiją, kur Jogaila bei Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija.
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (1348–1434 m.) yra viena įspūdingiausių ir įdomiausių Lietuvos ir Lenkijos istorijos asmenybių. Savo gyvenimą pradėjo, kaip pagonis, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo sūnus, o baigė kaip Lenkijos karalius, šalies, kuri jo valdymo metus prisimins, kaip Lenkijos aukso amžių. Nors netikėtai įdomus faktas, jog būsimas Lietuvos didysis kunigaikštis, o vėliau Lenkijos karalius taip ir neišmoko nei skaityti, nei rašyti. Ir štai toks sutriuškina Vokiečių ordiną Prūsijoje.
Prieš Žygimantą Augustą dar kelis žodžius įterpsiu apie Žygimantą Senąjį, kurio žmonos karalienės Bonos dėka į Lenkiją ir Lietuvą greičiau atkeliavo Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos į Lenkiją ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona atsirado ir kitokių tradicijų, tarkim, madingos iškirptės – įspūdis vyrams. Mūsų didikai suvokė, kad norint suintriguoti moteris reikia domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį.
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548–1572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572 m.), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Žygimanto Augusto darbai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje. Buvo įvykdyta valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Visa tai buvo svarbūs faktai, kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelės reikšmės.
Lietuva visu šimtmečiu anksčiau už Viljamą Šekspyrą gali pasipuikuoti karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija. O juk Žygimantas ir Barbora – ne kokie nors vaikėzai iš Veronos. Dėl šios istorijos Vilnius net vadinamas meilės miestu.
Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas savo pilyje buvo apsuptas gražiausių moterų, galėjo mėgautis visais gyvenimo malonumais, turėjo iš ko rinktis, tačiau jo širdis linko prie Barboros, nors tam prieštaravo ir jo motina karalienė Bona Sforca, ir lenkų bajorija. Jų santuoka įvyko 1550 m. gegužės 7 d.
Deja, karaliene Barbora Radvilaitė išbuvo tik metus ir vieną dieną. Kai karalienė Barbora 1551 m. gegužės 8-ąją Krokuvoje mirė Žygimantui Augustui ant rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus, visą kelią ėjo pėsčiomis. Na, gal tai tik gražus pasakojimas, tikrieji istorikai teigia, jog nuo arklio jis nulipdavo, kai tik pasiekdavo kokį miestą, ir tik jo gatvėmis keliavo pėsčiomis, bet tikėkime, o pagaliau – kad tik ir miestų gatvėmis – karališka asmenybė nusiimdavo visas karūnas, karališkąją simboliką ir dulkėtomis gatvėmis ėjo paskui mylimosios karstą, yra labai daug ir gražu.
Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu.
Dauguma jūsų turbūt buvome prie Barboros Radvilaitės karsto Vilniaus katedros požemiuose, ne vienas gal buvote ir prie Žygimanto Augusto kapo Krokuvoje Vavelio katedroje, gal tik prie karalienės Bonos Sforcos kapo retas apsilanko, nes ji palaidota savo tėvynėje Italijoje.
Tokiomis mintimis gyvenu visad vykdamas į artimus Lietuvai Lenkijos miestus ir miestelius Seinus, Vygrius, Augustavą, Balstogę arba tiesiog – į Palenkę, iki kurios nuo Šiaulių 300 km. Seinai mena „Anykščių šilelio“ autorių vyskupą Antaną Baranauską, 1897 m. į žmones šioje šventovėje prabilusį lietuviškai. Po bažnyčia ilsisi vyskupo palaikai, o prieš bažnyčią jam pastatytas skulptoriaus G. Jokūbonio sukurtas paminklas.
Vygrių pusiasalyje vienuoliai kamalduliai pasistatė bažnyčią, vienuolyną, užveisė sodą. Vienuolyną ir bažnyčią suprojektavo italų architektai broliai Karlas ir Pietras Putiniai, kurie dalyvavo projektuojant ir Pažaislio vienuolyną (Pažaislyje taip pat buvo įsikūrę kamalduliai). Po bažnyčia kriptoje palaidoti per 40 vienuolių emeritų, bažnyčios požemiuose ant sienos nutapyta freska „Giltinė kviečia vienuolį paskutiniam šokiui“. Ji atlikta ant sauso tinko al secco technika, kaip ir Vilniaus katedros požemiuose esanti freska, tik Vilniaus freska net daugiau nei 300 metų senesnė ir nutapyta XIV amžiuje, kai Vygriuose esanti – XVII – XVIII amžių sankirtoje.
Įdomiausia vieta Palenkėje – Augustavo kanalai, apie juos kalbama daug ir seniai. Maždaug 1550 m. Žygimantas Augustas jau buvo užsiminęs apie tai, jog čia reikia statyti ežerus ir upes jungiančius kanalus, kad gal būtų galima net Vyslą su Nemunu sujungti. Toli priekin jis matė ir net išskyrė kelias kanalų funkcijas – krovinių gabenimo ir kultūrinę turistinę. Ne veltui miestas pavadintas Žygimanto Augusto vardu.
Gražios idėjos įgyvendintos gal ne taip greitai, bet įgyvendinamos. Darbai buvo pradėti 1824 m., o baigti po keturiolikos metų. Tuo metu tokie kanalai ir šliuzai juose visus stebino. 103 km ilgio Augustavo kanale (80 km atkarpa yra Lenkijos teritorijoje) įrengta aštuoniolika šliuzų. Beveik visi Lenkijoje įrengti šliuzai išlaikė originalią XIX a. konstrukciją.
Visi jie aptarnaujami rankiniu būdu. Savo pirmtakų pavyzdžiu šliuzus aptarnaujantys darbuotojai rankiniais kėlikliais pakelia vožtuvus, atverdami vartų angas ir išlygindami vandens lygį tarp kanalo kamerų, po to atidaro sunkius medinius vartus stumdami ilgus grąžulus.
30 tūkstančių gyventojų Augustavas – tylus ramus kurortas. Jei lygintume su Lietuvos kurortais, tai lyginčiau su Birštonu. Augustave daugiau poilsiauja gyvenimo vidurį perkopę žmonės. Daug gražių medinių vilų, pušys ir puikus oras. Netriukšminga. Lenkija didžiuojasi savo trejomis gražiomis vietomis poilsiui. Tai Tatrų kalnai, Baltijos jūra ir Mozūrijos ežerai. Augustavas ir jo apylinkės, sako, ketvirtojoje vietoje.
Vienoje iš salų popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo garbei pastatyta koplyčia ir paminklas. Gidai sako plaukiantiesiems, jog plaukia tuo pačiu laivu, kuriuo plaukė ir popiežius. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes gretimame laive jų gidas irgi sako tą patį.
Visą laiką aplink Augustavą nebuvo jokio apvažiavimo. Kelias vedė per patį centrą. Gyventojai nebeapsikentė sunkiasvorių mašinų triukšmo ir reikalavo statyti aplinkkelį. Žalieji protestavo prieš tokią statybą, nes bus pažeista Augustavo apylinkių gamta. Ginčas tęsėsi gan ilgai, visgi technikos progresas, nežinau, gerai tai ar blogai, nugalėjo ir aplinkkelis nutiestas.
Ir pagaliau – Bialystokas, ar vadinkime tiesios lietuviškai – Balstogė. Veik 300 tūkstančių gyventojų – antras pagal gyventojų tankį miestas Lenkijoje. Per miestą teka upė Biala. V–X amž. čia gyveno lietuviams artima tauta – jotvingiai.
Ypač Balstogė pradėjo plėstis XVII amžiuje, kai Balstogės teritoriją paveldėjo Janas Klemensas Branickis. Balstogėje, aišku, ir išsiskiria Branickių rūmai, baigti statyti 1697 m. Grožiesi, nors regi, jog tiesmukiškai rūmų užsakovai ir architektai bandė pastatyti savąjį Versalį. Antrojo pasaulinio karo metais miestas sugriautas. Miesto centras atstatytas ir labai gražiai sutvarkytas.
Lenkijos urbanistai 2010 m. miesto centrą pripažino geriausiai atnaujinta miesto erdve visoje šalyje. Jo pagrindiniai statiniai ir yra šie Branickių rūmai, katedra bazilika ir rotušė. Viskas čia kompaktiška – tai, ką reikia pamatyti neviso kilometro atstumu. Kiek paėjus už rotušės modernia architektūra žavi naujoji filharmonija. Ji drauge atlieka operos ir baleto teatro funkcijas. Nuo teatro stogo galima pasižvalgyti į šį Palenkės miestą.
Balstogėje 1859 metais gimė esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas. Jis buvo akių gydytojas, bet labai domėjosi kalbų mokslu. Jo gimtosios kalbos buvo lenkų, rusų ir žydų. Be šių kalbų, pradžioje jis išmoko vokiškai, po to prancūziškai, lotyniškai, graikiškai, angliškai, itališkai, ispaniškai ir lietuviškai.
Balstogė lyginama su Lenkijos sostine Varšuva, nes abu miestai buvo iki pamatų sugriauti. Dabar Varšuvos senamiestis, o ir visas miestas atstatyti. Pavyzdžiui, Šv. Jono katedra atstatyta 1973 m., o Karalių rūmai lankytojus pradėjo priimti tik 1984 m. Teko lankytis Varšuvoje, kai pas mus buvo atstatinėjami Valdovų rūmai ir liejosi kalbos ar verta juos atstatyti, ar ne. Matydamas minias turistų, norinčių patekti į Varšuvos Karalius rūmus, pagalvojau, jog gal ir gerai, kad savo Valdovų rūmus atstatinėjame. Tiesa, lenkams buvo lengviau, nes jie turėjo išlikusius visus Varšuvos Karalių rūmų planus.
Grįždami iš Balstogės ir vėl privažiavę Augustavą, atsiremiame į didžiulę kryžkelę. Jei suktume kairėn per Lomžą nuvyktume į Varšuvą, jei važiuotume tiesiai – keliautume į Olštyną, galėtume aplankyti Vilko guolį (Hitlerio būstinę), Šv. Lipkos (tiesiog Šv. Liepos) bažnyčią su judančiomis vargonų figūromis, Žalgirio mūšio lauką, toliau nukaktume į Marienburgo pilį, į Gdanską, Sopotą ir Gdynę.
Mes sukame dešinėn, nes grįžtame namo ir lauksime paskutinių pandemijos atodūsių bei kelionių atsinaujinimo.
