Vienas iš didžiausių mano pomėgių – kelionės. O jei nekeliauju, skaitau. Iškart kelias knygas. Vieną sunkią (na, tipo „Ulisą“), kitas lengvas (kad ir detektyvus). Tarkime, pusvalandį skaitau sunkiąją, kai pavargstu, kitam pusvalandžiui į rankas paimu lengvesnę. Sunkiajame ešelone šiuo metu baiginėju Fernando Pessoa „Nerimo knyga“, kurios skaitymas užsitęsė, o iš lengvųjų pervariau Nijolės Narmontaitės keturias knygas apie aktorius, režisierius ir kitus teatro bei kino žmones (yra dar penktoji knyga, bet ji surinkta iš pirmųjų keturių knygų, tai yra – the best of).

Man ypač patiko žinomų žmonių nesivaržymas ir pasakojimas apie save su humoru. Bent man, mokėjimas pasijuokti iš savęs – didžiausia vertybė. Kaip sakoma, su tokiu eičiau į žvalgybą.

Nustebino aktoriaus Vytauto Paukštės humoro jausmas. Tiesa, jį aš jau buvau pastebėjęs susitikime su juo Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“. Aktorius iš atminties skaitė ilgiausias ištraukas iš Just. Marcinkevičiaus „Mindaugo“ ir „Mažvydo“. Skaitė tiksliai tiksliai, nors spektakliai jau senai nevaidinami. Kai po vakaro, žinant aktoriaus amžių, buvo jo paklausta, iš kur pas jį visa tai, šis atsakė: „Iš bendro išsilavinimo“

N, Narmontaitės knyga priminė Vytauto Paukštės pasakojimą apie kino studijoje dirbusį žydą operatorių. Į pagyrimus „Kaip jūs puikiai atrodot“, jis atsakydavo: „Keip aš gechau atchodau, teip aš blochau jaučosi“. Dar aktorius prisimena vieno žiūrovo klausimą ar „Gulbių ežeras“ bus atliekamas lietuviškai ar rusiškai? V. Paukštė linksmai prisimena vieną nomenklatūros darbuotoją, kuris buvo atvykęs į Klaipėdos dramos teatrą sveikinti aktoriaus Jono Naujoko su jubiliejumi. Norėdamas pasirodyti intelektualus jis pasveikino“ „Sveikinu ir linkiu jums sėkmės jūsų pamėgtame saviveiklos žanre“. O iš visų jo pasveikinimų, girdėjau, aktoriui labiausiai patinka šis: „Paukštė yra žmogus, kurio pavardė labiausiai atitinka jo vidinį pasaulį“.

Daug Nijolės Narmontaitės prisiminimų iš susitikimų su Galina Dauguvietyte. Ypač jos pasakojimas apie gyvenimą prieškariniame Paryžiuje. Vienas neturtingas lietuviukas, bohemos vaikis, išgirdo, jog kilminga prancūzų šeima ieško olandų kalbos mokytojo savo vaikams. Lietuvis pasisiūlė ir pradėjo vaikus mokyti lietuviškai. Šie buvo gabūs, o ir mokytojas jiems patiko, tad nereikėjo nei pusmečio, o jie jau puikiausiai susikalbėdavo lietuviškai. Tėvai džiūgavo, dovanomis apipylė mokytoją, bet štai vieną pavakarę pranešė, jog rytoj pas juos atvyksta svečiai iš Olandijos. Naktį lietuvis iš namų dingo, bet vėliau, Galina Dauguvietytė pasakojo, jog tėvai jo ieškojo, pasiruošę jam dovanoti, nes vaikai buvo jį pamilę, o ir nutarė, jog nėra blogai, kad jų atžalos moka dar vieną kalbą, tik labai troško sužinoti kokios tai šalies kalba.

Skaitydamas Nijolės Narmontaitės užrašytas istorijas, prisiminiau girdėtą Maskvoje. Dar sovietmečiu Sergejus Michalkovas (tėvas, TSRS ir Rusijos himnų žodžių autorius) su jauna gražia moterimi atėjo į Tagankos teatrą žiūrėti Hamleto su Visockiu. Teatro vyriausio režisieriaus Jurijaus Liubimovo tą vakarą nebuvo, bet, be abejo, juos įleido į režisieriaus kabinetą, kad jie jame galėtų palikti paltus, tiksliau kailinius. Po spektaklio moteris savo puošnių kailinių neberado, juos kažkas pavogė. Tiesa, tokių vagysčių spektaklių metu iš aktorių kambarių Rusijos teatruose dažnai pasitaikydavo. Visi juokavo, jog ypač jų daug Tagankos teatre, nes anksčiau čia būta kalėjimo. Tiesa, pamenu sovietmečiu Šiaulių teatro aktoriai pasakojo, jog mūsų teatruose, tame tarpe ir Šiauliuose, vagysčių iš aktorių kambarių irgi būdavo.

Teatro darbuotojai skambino policijai (tuomet milicijai), o Michalkovas moterį ramino: „Dabar supratai, kad „Hamletas“ – tai tragedija“.

Baigęs skaityti Nijolės Narmontaitės knygas iš bibliotekos parsinešiau krūvelę lietuvių autorių knygų apie keliones. Norisi sužinoti ką mūsų autoriai pirmiausiai pastebi užsienyje, kas jiems atrodo svarbu pamatyti, o kas nelabai. Pradžioje rinkausi knygas kur aprašomos kelionės į šalis kur ir aš esu buvęs. Tiesa, visų norimų knygų ir negavau, teko rezervuoti, o parsinešiau pradžiai keturias: Godos Klimavičiūtės „Savas Paryžius“, Jurgos ir Simono Jurkevičių „Amor Roma“, Arūnos Kaminskienės ir Danos Loher „Bavarija“ ir Angelinos Zaleckaitės „Barselona“. Tokia eilės tvarka jas ir skaitysiu. Gal suprasiu lietuvio keliautojo pomėgius ir ar aš irgi tą patį svečioje šalyje lankyčiau?

Žaidžiu tokį žaidimą. Skaitau apie kažkurį miestą ar šalį ir youtube pasileidžiu laidą apie tuos kraštus. Įstrigo paprastutis, bet gražus, būtent tuo savo paprastumu, sakinys, kuriuo prasideda vienas iš Arūnės Kaminskienės ir Danos Loher knygos „Bavarija“ skyrių: „Kartais visai neplanuotai atsiduri nuostabiuose vietose, kurios nuspalvina gyvenimą ir palieka gražiausių prisiminimų“.

Prisipažinsiu, jog man neįdomu skaityti vien apie viešbučius, autobusų grafikus, bilietų kainas, nors kartais ir čia sužinai kažko vertingo. Pavyzdžiui, tik neseniai sužinojau, kad Romoje taksi iš oro uosto į miesto centrą privalo vežti ne daugiau kaip už 30 eurų (tai įsakymu užfiksavusi Romos savivaldybė). Bet šiaip labiau norisi jausmais pasinerti į tą svečią šalį ar miestą, tarsi pajusti jų kvapus (o kvapas - svarbus dalykas).

Galiu visų klausytis kur kieno nukeliauta, bet sužavėtas esu vieno puikaus draugo kelione į Barseloną. Žmona jam vis sakiusi, jog labai norėtų apsilankyti šiame Gaudi mieste. Ir štai netikėtai vieną dieną, lankydamasi pas gydytojus, ji išgirdo pritrenkiančią žinią, jog serga vėžiu, kuris jau užgrobęs dalį organizmo. Mano draugas bemat užsakė bilietus į Barseloną ir 5 dienas jie ten viešėjo. Tai prisiminiau skaitydamas Angelinos Zaleckaitės knygą „Barselona“. Dar prisiminiau šio draugo žodžius apie žmoną: „Ji buvo tobula žmona“. Netikėtai gražus įvertinimas. Neseniai tą patį sakinį išgirdau laidojant aktorę Gražiną Balandytę. Iš jos vyro.

Kodėl noriu skaityti knygas ar žiūrėti filmus apie šalis, kuriose buvau. Ar nevertėtų domėtis pirmiausiai tais kraštais kur dar nebuvai? Man maloniau kai išvystu aikštes, alėjas, kuriomis esu vaikščiojęs, pastatus, prie kurių esu stovėjęs. O kur nebuvau, knygos puslapiai ar kino kadrai bent man pilno pažinimo nesuteikia. Bet aišku, geriau nei nieko.

Kokie paskutinių kelionių įspūdžiai. Po karantino dar niekur nebuvau, o iš paskutinių prieškarantininių, tai Varšuvoje regėti Kultūros kioskai. Juose viską sužinai kas kur vyksta. Ir kiek anksčiau Kijeve vykęs futbolo mačas „Ukraina – Lietuva“, kai Ukrainos sirgaliai stadione skandavo „Lietuva! Lietuva!“, o atvykę iš Lietuvos: „Ukraina! Ukraina!“ Per visą savo gyvenimą sporte nieko gražesnio nesu regėjęs.

Bet grįžkime prie knygų ir skaitymo malonumo. Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai bei apskritai gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Skaitymo būta įvairaus. Buvo vaikystės knygos, kurios daug bylojo apie tolimus miestus, kalnus, jūras, šalis, žmones, jų papročius, apie Lietuvos senovę. Mano galva, yra etapinės knygos.

Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apseiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t.  Kai kurie pakritikuoja autorius, kurie knygas leidžia už savo pinigus, nes, anot tų kritikų, tai dažniausiai silpnos knygelės ir jų skaitymas tik laiko švaistymas. Gal ir reiktų su tuo sutikti, bet, antra vertus, kad ir kokią knygą žmogus beskaitytų, nesu girdėjęs, kad nuo to būtų numiręs. Be to, skaitytoją labiausiai vertina bet kuris rašytojas. Juk pastarasis tam ir rašo, kad kas nors skaitytų.

Vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitantį. O man skaitantis žmogus gražus. Į mane skaitantį tegul žiūri kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jaučiu malonumą. Tegul mato, kad man malonu. Nors tų, kurie skaitymą vadina pramoga, nėra daug – maždaug 10 procentų visų mokančių skaityti. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti.

Ar knyga – daiktas, ar kažkas daugiau? Manyčiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sąvoką. Sako, yra parduodamos tik knygų nugarėlės. Prisistatei tokių nugarėlių knygų spintą ir gali didžiuotis biblioteką namuose turįs. Aišku, reikia tik akylai stebėti, kad, lankantis svečiams, kuris nors iš jų nepanorėtų išsitraukti kokią nors „knygą“. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje niekur tokių „knygų“ nemačiau.

Rašydamas šias eilutes nusprendžiau paskambinti draugui ir jo paklausti, ką jis mano apie iš knygų semiamą dvasingumą.
– Klausau, – išgirdau telefone žvalų balsą.
– Žinai, norėjau tavęs paklausti. Ką tu mąstai apie iš knygų semiamą dvasingumą?
Tyla. Netrukus draugas, it koks žydas, klausimu atsakė į mano klausimą:
– Kiek išgėrei?

Josifas Brodskis sako, jog literatūra prasidėjo nuo poezijos, nuo klajoklio dainos, kuri ankstesnė už sėslų rašymą. Nors eilėraščių eilutės horizontalios ir jungia vieną tašką su kitu ar net žmogų su žmogumi, sakoma, kad poetinis laikas – vertikalus. Vadinasi, jis turėtų irgi būti jungtis: to, kas yra žemai, su tuo, kas yra aukštai. Anksti mus palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas paskutiniais savo eilėraščiais ragino kolegas būti linksmiausiais iš visų menininkų ir tai parodyti savo kūryboje. O kas jiems ir belieka! Todėl neturime pamiršti šio autoriaus pasiūlymo pasitikėti ne politikais, ne reklamomis, ne, pagaliau, pinigais, o rašytojais. Na, bent aš manyčiau, jog pasitikėti galima visais menininkais.

Pabaigai istorija, kurią savo knygose apie teatro žmones priminė Nijolė Narmontaitė. Istorija apie mus neseniai palikusią aktorę Gražiną Balandytę. Tai buvo apie 1960–1965 metus.

Jaunystėje ypač graži (graži ji buvo visą laiką) Kauno dramos teatro aktorė Gražina Balandytė su kolegomis viešbutyje Maskvoje leidosi liftu. Viename aukšte į liftą įlipo Muslimas Magomajevas, anuomet labai garsus dainininkas. Išgirdęs lietuvių kalbą, jis pasidžiaugė, jog yra koncertavęs Lietuvoje. „A vi pojotė?“, – paklausė jo nuostabų humoro jausmą turinti aktorė.

Sako, Magomajevas nustebo ir, atrodė, net įsižeidė, o tereikėjo tik humoro jausmo. Bet neturint humoro jausmo, sunku apsimesti, kad jį turi.    

Gi pačiai pabaigai norisi kažko intriguojančio. Bičiulis klausia bičiulio: „Ar žinai kaip suintriguoti žmogų?“ „Ne“, – atsako klaustasis.  „Rytoj pasakysiu“, – praneša bičiulis.