Rugpjūtis įpusėjo nepastebimai. Rugpjūčio (rugys ir pjūtis) lotyniškas pavadinimas – Augustus ir skirtas jis Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.

Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Ar rugpjūtį atsisveikiname su vasara?

Netiesa, vasara dar tęsiasi, ji stengiasi priglausti ir rugsėjį. Svarbiausia rugpjūtį pabėgti nuo vienatvės. Būti nelaimingam – paprasta, o būti laimingam – reikia pasistengti. Apie laimę, gyvenančią kažkur kitur, bet tik ne pas mus, byloja ir horoskopai – kitų ženklų prognozės visada geresnės nei mūsų... Nors būna, kad horoskopai palankūs ir mums. Bet kas iš to – tuomet jie neišsipildo.

Įvestas naujas Zodiako ženklas „Gyvatnešys“, o ir kitų ženklų datos pasikeitė. Pavyzdžiui, aš buvau Vandenis, o dabar, pagal kitus astrologus, jau esu Ožiaragis. Reiškia, visos iki šiol prognozės buvo neteisingos.

Kuo man išskirtinis rugpjūtis? Pasakysiu – savo šventumu. Pačiame mėnesio viduryje savo ramuma pakviečia Žolinės šventė. Ten, kur vyksta atlaidai, lietus per Žolinę nelyja. O jei lyja – tai šiltas, vasariškas. Žmonės tą dieną kur kas dažniau ir rimčiau žiūri į dangų. Ir viską vainikuoja žolynų kvapai. Per Žolinę sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokie netikėčiausi augalai, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose..

Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą, bet Šventas Raštas apie tai nutyli, o, be to, tai jau kita istorija.

Ne mažiau prasminga ir kita diena po Žolinės, rugpjūčio 16-oji, kai prisimenamas ligonių globėjas šv. Rokas. Tai XIII–XIV a. sandūroje gyvenęs šventasis. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo tupi jo ištikimiausias draugas Gotardo šuo. Tai šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Be to, Šv. Roko diena – pjūties pabaigos šventė.

Jei dar šiais metais niekur nebuvome iškeliavę, rugpjūtis kelionėms pats tas. Praėjusiuose tekstuose rašiau apie Palenkę. Toli nenukeliausime (į Graikiją, atrodo, dar galima be jokių apribojimų, bet jei visi lietuviai ten suplūs...), tačiau visi giriasi atradimais Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Visi randa, tai, manau, galime kažką rasti ir mes, juk Pabaltijys nuostabus.

Visi prisiminė Alos Pugačiovos prisipažinimą, jog geriausiai pasiilsi Jūrmaloje. Išties Jūrmala primena Holivudą, Floridą, Kaliforniją. Net medžiai Jūrmaloje karpomi kaip Floridoje palmės. Vaikščiokite Jūrmalos centrine gatve ir galvokite, kad esate Floridoje. Kas neleis.

Liepoja, Kuldyga ar kino miestelis Cene Villa. Visa Kuržemė. Retesnis nukeliauja poilsiui į Piarnu. Mielas, tylus kurortas. Be Talino Estijoje dar vertėtų kalbėti apie Tartu. Tartu universitetas įkurtas tik 50 metų vėliau nė vilniškis. Miela centrinė šio miesto aikštė su Rotuše ir pasvirusiu namu, Šv. Jono bažnyčia, puošta mūrinėmis statulomis ir katedra – kadaise didžiausia visame Pabaltijyje – kurios, deja, likę tik griuvėsiai ant kalno. Didžiausia Pabaltijyje katedra sugriuvo, o didžiausias Pabaltijyje restoranas, įsikūręs parako rūsy, gyvuoja ir visus kviečia.

Suskaudo dantis. Apsilankiau pas dantistę. Teko kiek palaukti, kol po paskutinio paciento dezinfekavo kabinetą, įrankius. Galiausiai pakvietė į kabinetą. Sesutė nurodė, į kurią kėdę sėsti. Ir įėjo gydytoja. Lyg kokios pavojingų medžiagų laboratorijos darbuotoja arba geriausiu atveju – tarsi pasiruošusi kilti į kosmosą. Iki žemės chalatas, kaukė, kepurė, akiniai. Išsigandau. Tiesa, kai ėmė kalbėti, klausinėti apie skaudamą dantį, malonus jos balsas išgąstį kiek nuvaikė, bet vis tiek nori nenori buvau grąžintas į viruso siautėjimo pasaulį. Aišku, džiugu, kad toje klinikoje saugomasi viruso pagal visas taisykles, o štai Rusijoje, skaičiau, su virusu žaidžiama rusiškoji ruletė. Susirenka kompanija, pasikviečia į savo tarpą sergantį COVID-19 ir žaidžia, kas susirgs, o kas ne. Sako, statomos nemenkos sumos.

Ieškau nevirusinių temų. Aną rytą pabudęs susimąsčiau, kodėl vyriškus vardadienius švenčiame iškiliau nei moteriškuosius. Štai Joninės tarsi skirtos tik Jonams, Vytauto, Kazimiero, Antano, Petro, Povilo dienomis irgi prisimenami tik vyrai, o juk yra ir Janinos, Vytautės, Kazimieros, Antaninos, Petronėlės, Paulinos... Gal todėl, kad šiaip jau metuose dienų, kai sveikiname moteris, daugiau ir vyrai bando bent vardadienių dienose atsigriebti.

Vasario 14-ąją, Įsimylėjėlių dieną, apie moteris kalbame gerokai daugiau nei apie vyrus, kovo 8-ąją – tik apie moteris, Motinos diena irgi pranoksta Tėvo dieną. Kad kažkada buvo švenčiama vasario 23-ioji, gėda net užsiminti. Kada yra Lietuvos armijos diena, net nežinome. Kažkas pašmaikštavo, kad balandžio mėnesį yra dvi dienos, kai būdavo bandoma sveikinti vyrus. Tai – kosmonautikos dieną, balandžio 12-ąją (nors kosmosan kyla ir moterys) ir kartais balandžio 22-ąją, Lenino gimimo dieną (aišku, šią dieną sveikinami buvo tik humoro jausmą turintys vyrai, nes tokį turėdavo ir juos sveikinančios moterys). O ir šiaip net Evangelijų mokslas yra palankus moterims, vaikams, luošiams, vargšams ir nusidėjėliams. Antra vertus, moterų švenčių daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti.

Sveikinti moteris su gimtadieniu nėra visiškai gerai, ypač kai moteris jau sulaukusi n metų. Tas šventimas nori nenori atskleidžia moters amžių. Nenutylėsi ir nepaslėpsi. O vardadienis visai kas kita.

Vyras, norėdamas, kad šeimoje būtų santarvė, darna, susiklausymas, lankosi pas psichologą, kad šis suteiktų jam patarimų kaip elgtis, kad įtiktų žmonai. „Kiek moki tam savo psichologui už konsultacijas?“ – kartą paklausė žmona. „50 eurų už valandą“, – atsakė vyras. „Tu man atiduok tuos 50 eurų, tai aš tave geriau pakonsultuosiu“, – kiek pyktelėjo žmona.

Sociologiniai tyrimai byloja, kad tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“.

Keista, bet kartais vyrų mąstymas atsilieka. „Ar tu jau atsikėlusi?“ – prabudęs vyras klausia namus tvarkančios žmonos. Ką vyrai veiktų be moterų?! Net prekybos centre pasimetęs tarp prekystalių vyras tuoj šaukia: „Angele, Angele!“ Tiesa, vyrai nenori, kad juos kritikuotų, kad iš jų juoktųsi, kad jais skųstųsi. Jie nori, kad juos priimtų tokius, kokie jie yra. Ir kai juos priima, jie pasirengę keistis.

Vieni vyrai turi pinigų savo žmonų dėka, kiti turi žmonas savo pinigų dėka. Kai buvo populiarus kino filmas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, net nebepamenu, kas mane ištempė jo pažiūrėti. Regis, noras geriau pažinti moteris. Aišku, moterų ir merginų salėje buvo daugiau.

Filmas prasideda, kai žurnalistė užsuka pas žymų verslininką, pavarde Grėjus, paimti interviu. Verslininkas parodo savo sekso žaidimų kambarį. Ko tik ten nebuvo. Nuo smulkių žaisliukų iki botagų, visokiausių pakinktų, balnų ir t. t. Tiesa, smurto scenos filme dargi estetiškesnės nei matomos mūsų „TV pagalboje“. Prisiminiau savo jaunystės filmą „Emanuelė“, kurį mačiau dar būdamas paaugliu (18 neturėjau), bet jis manęs nesužalojo, o dargi išsamiau atsakė į klausimus apie meilę. Nežinau, ar tai gali padaryti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Austrų rašytoja Susanna Kubelka sako savo kūriniais norinti įrodyti, kad dabarties 70 metų žmonės ne tokie kaip anie 70-mečiai, šiandien jie tarsi 50-mečiai. Rašytoja stebisi, kad vis dar manoma, jog moteris negali būti televizijos žinių vedėja, nes pasakodama apie katastrofas pravirks, negali skaityti žinių per radiją, nes vyro balsas – solidesnis ir skamba įtikinamiau. Ypač jos knygos išpopuliarėjo Japonijoje, kur buvo metas, kad moterys gan anksti turėdavo palikti darbą, kitaip sakant, išeiti į pensiją.

„Iš tiesų gyvenimas po 40 tik pradeda gražėti“, – tvirtina rašytoja. Tiesa, dėl televizijos žinių vedėjų turiu savo nuomonę – tie, kurie veda televizijos žinių laidas, yra abejingi pasauliui. Ir moterys, ir vyrai. Bet čia tik mano nuomonė.

Dažnai mėgstu dar kartą perskaityti kažkada skaitytas knygas. Pabandykit, pavyzdžiui, šiandien perskaityti „Aną Kareniną“ ar „Tėvą Gorijo“. Kiekvienas mūsų turėjome ir turime savo mėgstamiausius rašytojus. Kiekvienas ką nors pasirenkame. Man tylūs skandinavai Augustas Strindbergas ir Henrikas Ibsenas, dar rusai Antonas Čechovas ar Fiodoras Dostojevskis kažkodėl labiau patiko už vakariečius Marką Tveną, Džeką Londoną... Ką darysi. Buvo jaunystė ir buvo, kai labiausiai patiko Džeromas Selindžeris ir Džekas Keruakas.

Artėjant rinkimams, visi pradeda kalbėti apie politikus. O man maloniausia kalbėtis ne apie juos, o apie moteris. Neseniai net atradau vieną netikėtą moterų bruožą – jos kuklios. Ar kas matėte moterį, įšokusią į fontaną ir šaukiančią „Aš – mama“, o vyrą, šaukiantį „Aš – tėvas“, mačiau.

Save keikiu tik dėl vieno, kad grįžęs vakare namo, nors vasara, imu ir įsijungiu televizorių. Ir, aišku, nieko nepamatau. Kai kažkada darbavausi estradiniame ansamblyje konferansjė, privalėjau turėti vadinamuosius „budinčius“ numerius. Jei koks nors dainininkas bufete užsisėdės ir laiku scenon neišeis ar dar kas nors atsitiks, skaitydavau tą atsarginę parodiją.

Laikraščiai turi „budinčius“ straipsnius. Kai trūksta medžiagos, tada jie „metami“. Televizijos vasaros atostogų metu kartoja jau rodytas laidas ar kino filmus. Pastarųjų vasarą pažeriama labai daug. Tad kino filmus vasaros televizijų ekranuose irgi pavadinčiau „budinčiais“.

Vienuolio paklausė: „Kodėl jūs toks ramus?“ Šis atsakė: „Kai aš einu – einu, kai sėdžiu – sėdžiu.“ Šiaip jau, lietuviai – lėta tauta. Kol mes statome Vytį, kažkas pasistatys atominę elektrinę.

Trys draugai laukia prie dangaus vartų ir kalbasi apie gyvenimą. Vienas sako, jog jei jam vėl būtų leista gyventi, tai nerūkytų, negertų, kitas sako, jog skaitytų daugiau knygų, aktyviau sportuotų, o trečias tarsteli, jog elgtųsi kaip elgėsi, tik keistų gydytoją.