Pavasaris didelei patink. Taip sako žemaičiai. Teisingai sako. Pavasaris – mielas laikas. Tiesa, savo žingsnius pavasaris pradeda nuogas, bet dėl to nesidrovi. Pavasarį atveriame balkonų duris, valome langus, kuopiamės. Pirmas metų ketvirtis baigėsi, metai įsibėgėjo, pavasaris įsitvirtino, todėl balandį jau pradedame galvoti apie vasarą, laisvalaikį, atostogas.

Kad lietuviai nemoka leisti laisvalaikio girdėjau sakant ne vieną. Be to, įvairūs gyvenimo tyrėjai bei statistinių žinių rinkėjai praneša, jog mūsų krašte 45 procentai moterų ir 40,6 procento vyrų niekada nesilanko kavinėse, baruose, klubuose ir diskotekose. Daugiausia žmonių laisvalaikį „užmušinėja“ prie televizoriaus. Knygų skaitymas – penktoje laisvalaikio leidimo vietoje. Sportas – šeštoje...

Nė trupučio laiko šeimos laisvalaikiui organizuoti neskiria beveik 30 procentų Lietuvos gyventojų, iki 2 valandų per savaitę skiria 28,6 procento, 2–4 valandas – 17,6 procento. Tad kiek žmonių su šeima nori leisti laisvalaikį daugiau negu 4 valandas? Daugiau nei 2 valandų laisvalaikio su šeima mažai kas pageidauja.

Prieš kelias dienas kalbėjausi su pažįstamu. Susitikome, užsukome į artimiausią kavinukę, įsišnekėjome. Tiesa, lauko terasa prie šios kavinės dar neveikė, tad teko lįsti vidun. Bet jau lauko terasos prie kavinių pradeda veikti ir tuoj galėsime sėdėti prie stalelių juose ir, mano, galva, lauko kavinės vienas didžiausių ir akivaizdus, pilnai išsipildęs mūsų pasiekimas po nepriklausomybės. Nors galėtų lauko kavinės veikti ir vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį. Daug kur Vakarų pasaulyje šalia stalelių pastatytos stilingos stiklo kolbos, kuriuose dega ugnis ir šildo. Jei kuris mūsų miesto verslininkas taip sugalvotų, tikiu, žmonių prie tokių stalelių atsirastų.

Pažįstamą seniai buvau matęs, maniau, puikiai pabendrausime. Bet... Mūsų pašnekesio tema pakrypo ne apie kultūrą, ne apie moteris, bet apie skandalus ir politiką. Apie skandalus ir politiką kalbėti nemėgstu, tie dalykai man aiškūs. Tačiau mano pašnekovas įsijautė, įraudo. Pusvalandį lyg užburtas kartojo kelis žodžius: Seimas, Vyriausybė, vagys. Vagys, Vyriausybė, Seimas. Minėjo pavardes, pareigas, visuomenę, rinką, sovietinį mąstymą ir vakarietišką požiūrį.
Pažįstamasis patvirtino seną tiesą, kad platesniu akiračiu lietuviai pasipuikuoti negali. Ypač lietuviai nėra stiprūs savo istorijos žinovai. Daugeliui tautos istorija susideda iš pasakėlių, kurių prikūrė aušrininkai: kaip Jogaila pasmaugė Kęstutį, kaip Vytauto žirgas braidžiojo Juodojoje jūroje, kaip buvo sumušti kryžiuočiai prie Žalgirio, kaip didingai susidegino Pilėnų gynėjai... LRT „Klausimėlis“ dar ilgai gyvuos.

Jau XVI a. buvo kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu, kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai. Dabar likimas modifikuojasi ir reiškiasi per pinigus, ir, anot mūsų gyvenimo tyrinėtojų, tai pagonybės likmenų ir Mančesterio kapitalizmo mišinys, plikbajorio ir bankininko ideologija. O juk viskas labai paprasta – Lietuvos problema ne pinigai, bet kad jie netolygiai pasiskirstę. Nors Palangoje viena stinta šiais metais kainavo 1 eurą, bet išpirko visas.

Vieną savaitgalį policininkai gaudo tuos vairuotojus, kurie neprisisegę diržų, kitą bus gaudomi girti, o trečią – už greičio viršijimą.  

Klausydamasis pašnekovo pagalvojau, kas yra politikas. Tokios specialybės nėra. Vadinasi, jis turi turėti tokių ypatybių, kurios, rinkėjų nuomone, yra privalomos. Jis turėtų būti doras, protingas, sąžiningas, rūpintis kitais labiau nei savimi ir t. t. Tačiau žmonės turi trūkumų ir retas panašus į šventąjį.

Tai kas gi tie politikai? Patiko kažkieno išsakyta mintis, kad politikas yra panašus į rinkiką. Tūlas mano, kad jis jei ne geriausias, tai bent ne blogiausias pasaulyje. Vadinasi, gali būti pavyzdys. Politikai ir atsiranda iš tokių vidutinybių. Paprasta ir aišku.

Kas pasikeitė po rinkimų? Turbūt niekas. Mėgiamiausia politikų daina liko ta pati – „Tik rytoj“. Paskaičiuota, kad Vyriausybės programoje žodis „sieksime“ pavartotas 212 kartų, „skatinsime“ – 179, „užtikrinsime“ – 60, „stiprinsime“ – 56 kartus. Nors aš galvoju, kad atmetus seimūnų automobilius ir kailinius, viskas vyksta normalia vaga. Bet kai geriau susimąstai, o kas nenorėtų gauti 793 eurus kas mėnesį pieštukams?

Nors viltis lieka. Kaip tas žmogelis, stovintis tarp sudegusio namo liekanų. Nieko nebeturi, liko kaip stovi, bet visiškai optimizmo nepraranda. „Man dar liko viltis“, – sako. O jei apie 50 proc. teigiamos informacijos, tai jos juk galima rasti. Pavyzdžiui, žmogus serga vėžiu. Tai bloga informacija. Bet dar gyvas – gera informacija.

Senyvas vyriškis prisimena: „Kai buvau jaunas turėjau meilužę ir jachtą, kai senstelėjau – pagyvenusią ledi ir valtį, o dabar beturiu gelbėjimosi ratą ir romantikos jausmą.“
Pašnekovo postringavimai greitai atsibodo. Ar ilgai pakalbėsi apie valdininkus biurokratus, kai tam užtenka vieno sakinio: „Nėra nieko baisiau už amputuotą sąžinę“ (Al Pacino). Be to, žmogus nuo dyko buvimo greitai suserga.
Pasiūliau pakalbėti apie moteris – mano mėgstama tema. Ar jis žinąs, kad moterys mėgsta subtilų rūšinį sausą vyną, bet gali išgerti ir degtinės. Ar žino, kad geriausias auksas yra 24 karatų. „Ar tu esi moteriai padovanojęs tokio aukso žiedą?“ – toliau klausinėjau. Tema pašnekovui nepasirodė įdomi. Pokalbį baigėme. Ačiū Dievui.

Jei nebūtų kai kurių pablogėjimų, sakytume, kad gyvename gerai. „Eurostat“ paskelbė, kad šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2,85 mln. žmonių, o šio šimtmečio viduryje gyvens mažiau nei 2 mln. Pranašystėse apie pasaulio pabaigą teigiama, jog vienas iš punktų, kad artėja pasaulio pabaiga – čigonai pradės žudyti.

Kai Jėzus buvo kalamas prie kryžiaus, čigonai pavogė vieną iš prie kryžiaus gulėjusių vinių. Dėl to Jėzui teko mažiau kentėti. Todėl jis leidęs čigonams vogti. Bet niekas iki šiol nebuvo girdėjęs, kad čigonai nužudytų žmogų.

Nors pranašystės lieka pranašystėmis. Apie ateitį pasakoti neįmanoma.

Prisimenu dienas kai budėjome prie Seimo ar stovėjome Baltijos kelyje. Statistika byloja, jog niekas tomis dienomis Lietuvoje nepavogė nė vieno automobilio, neapiplėšė nė vieno buto, niekas nieko nenužudė, nebuvo net jokių chuliganizmo atvejų.

O šiaip viskas labai paprasta. Jei norite savo sąskaitoje turėti pinigų, dirbkite dėl idėjos, o ne dėl pinigų. Aš galiu būti liūdnas, piktas, bet galiu būti ir linksmas, besišypsantis. Nors girdėjau vieną mūsų emigrantą sakant: „Atsibodo man tos dirbtinės vakariečių šypsenos“. Skaudu matyti žmogų ir žinoti, kad jis nepatirs džiaugsmo. Pats šito nenori. Kaip toji moteris, kuri guodėsi: „Vyras naujas, o laimės nėra.“ Pirkėjas batų parduotuvėje: „Noriu pigių ir kokybiškų batų“. Pardavėjas: „Ir aš tokių norėčiau.“

Neseniai ėjau pro „Saulės“ koncertų salę. Pilna moterų. Pamatęs pažįstamą klausiu, kas čia dedasi. Pasirodo koncertuoja „Striptizo ereliai“. Tiesa, toji pažįstama aiškino, jog bilietą jai dovanojo draugės, tad, girdi, nejaugi išmesi.

Kovo pabaigoje vieną valandą pasukome laiką. Kai kas sako, jog toks laiko sukinėjimas primena seną pasaką, kaip kvailiai dieną ilgino. Manęs toks laiko sukinėjimas ypač neveikia. Sako, labiausiai veikia karves.

O jei reikėtų gyventi prie nekeičiamo laiko, aš norėčiau rinktis tokį, kuris dabar. Ilgesni vakarai man linksmiau. Ta proga prisiminiau vienos moters pasakojimą, kad net sekmadieniais jį nusistatantį laikrodį 7 val. ryto. Laikrodis suskamba, ji jį sustabdo, apsidžiaugia, kad nereikia keltis, ir toliau laiminga užmiega.

Europos gaminiai žymimi raide E. Kinai ant savo gaminius turėtų žymėti C, bet sugalvojo CE ir, anot jų, tai reiškia – China Export.

Kas nežino Jordano upės, kurios vandenyse buvo pakrikštytas Jėzus. Romoje ir kitose šventose vietovėse galima įsigyti mažų butelaičių su šios upės vandeniu. Mačiau tokių ir Lietuvoje, pardavinėjamų Vilniuje šalia Aušros vartų.

Neseniai paaiškėjo, jog verslininkas pasistatęs tą vandenį pilstančią gamyklą ne ant upės kranto, bet ant netoliese esančio ežero. Kilo triukšmas – vadinasi, žmonės buvo apgaudinėjami, pirko kažkokio ežero vandenį, galvodami, jog tai šventosios Jordano upės vanduo. Visgi verslininkas teismuose sugebėjo įrodyti, kad tas ežeras su Jordano upe turi požemines gijas.

Lietuviai skundžiasi, kad jiems blogai, bet elgiasi taip, kad dar būtų blogiau. Nepasiduokite gundymams, kad daiktai iš reklamų padės sukurti namuose feng šui atmosferą. Feng šui tai menas išrinkti vietą kapui, o visa kita jau vėliau prikurta. Protingas žmogus nekeikia lietaus, bet pasirūpina skėčiu. Jei neklystu, taip yra sakęs Konfucijus.

Ar žinote, kad prieš meluodamas žmogus žvilgteli į kairę, o sakantis tiesą – į dešinę. Sutikta garbingo amžiaus kaimynė sako išėjusi nusipirkti „Teleloto“ bilietą, nes kiekvieną savaitę po vieną perkanti. Norėjau jai paaiškinti, kad einant pirkti loterijos bilietą 7 kartus daugiau šansų pakliūti po mašina ar virsti ir susilaužyti koją, ranką, prasiskelti galvą nei laimėti loterijoje. Bet patylėjau. Kam gadinti žmogui nuotaiką.

Gerai, kad nuo žmonių tolinamas alkoholis. Nes nemačiau degtinės butelio, kuris ilgai stovėtų neatkimštas. Pamenu reklamą, anot kurios, pirkdamas butelį degtinės, galėjai išlošti navigacijos prietaisą. Tarsi pasiūlymas išgėrus sėsti prie vairo.
Kai šiek tiek metų sulaukęs vyriškis mano, kad silpsta ir greitai nieko nebegalės, atseit, dėl stimulo ieško jaunesnių, po to ima naudoti įvairiausius preparatus (ko tik prekybininkai nesiūlo!), bet čia viskas kaip su automobiliu: jei į seną kledarą įstatai galingą variklį, šis greitai subyrės.

Vieni sako, kad vyrai dabar ilgai išsilaiko, kiti – kad dar jauni sensta. Net girdėjau tarsi pagyrimą: „Gerai išsilaikęs 32 metų vyras“. O jei iš moterų minčių, tai įsiminė vienos senjoros žodžiai: „Mano širdy dar ne ruduo, o tik rugpjūtis.“

Mūsų pensininkai drąsūs, vikrūs, sugebantys pragyventi už tiek, kai vokiečių senjoras net įsivaizduoti negali, kad šitaip įmanoma. Skaičiau Vakarų pasaulyje (konkrečiai JAV) išleistą atmintinę pensininkams. Ten pradedama nuo paties rytmečio: kaip atsikelti, kaip lipti iš lovos. Aiškinama, kad antklodę nuo savęs reikia nudengti atsargiai, kad nesusižeidus.

Sako, kuo esi senesnis, tuo labiau norisi matyti jaunas stiuardeses ir padavėjas. Kažkodėl man atvirkščiai. Maistas restoranuose kur pagyvenusios padavėjos žymiai skanesnis. Jau nekalbu apie tai, kaip malonu matyti pagyvenusį barmeną. Prieš keletą dienų išgirdau Stano aiškinant, jog Lietuvoje norint tapti žvaigžde reikia 10 tūkst. eurų.

Ką tėvams daryti, kai vaikai ožiuojasi norėdami vieno ar kito daikto. Jie rėkia, mosikuoja rankomis, dargi puola ant žemės. Suduoti vaikui per užpakaliuką tokiu atveju jau nebegalima. Gal geriau tokiu atveju mamai ar tėčiui irgi pavirsti ant žemės, spardytis, mosikuoti rankomis. Pamatęs tai vaikas, manau, norimo daikto nebenorėtų, o tėvai nepažeistų jokių vaikų teisių įstatymų.

Teksto pradžioje užsiminiau apie diskusiją su draugu, jog platesniu akiračiu lietuviai pasipuikuoti negali. Taip jau atsitiko, kad mes, turėdami tokią didingą praeitį, skirtingai nuo latvių, ją pamirštame. Kaimynai turi Brolių kapų memorialą, įspūdingą laisvės paminklą Rygoje, mes – apgailėtinas akmenų krūveles Kaune, Karo muziejaus sodelyje, ir Vilniuje šalia Lukiškių aikštės. Susidaro įspūdis, kad mums gėda dėl savo praeities. O juk stebuklas, kad nežiūrint visko išlikome laisvi prie Baltijos jūros, išsaugojome savo kalbą, ir turime tuo didžiuotis.

Mūsų istorija – tai kova su Teutonų ir Livonijos ordinais, didžiąją Rusijos kunigaikštyste, Aukso orda, Švedijos karalyste, kurioje buvo visko ir laimėjimų ir pralaimėjimų. Turime būti laimingi, kad gyvename šiandien ir galime prisidėti prie šios dienos darbų, įamžinant mūsų praeities kovas už Lietuvos valstybingumą. Ir nors Lietuvoje apie paminklus sakoma, jog geriau tuščia erdvė, visgi Vilniuje Lukiškių aikštėje vertėtų pastatyti Lietuvos kario paminklą su įrašu „Kovotojams už Lietuvos valstybingumą“.

Balandis prasidėjo Melagių diena. Kai šiandien aplink pešamasi dėl žemės ir sklypų ir noro juose pasistatyti namus, girdi, griebkime žemę ir ką nors statykime, nes Dievas daugiau jos nesukurs, kai baramasi dėl garbės ir orumo, kai, atrodo, dauguma net juoktis ar bent šypsotis pamiršę, supranti, kad humoro jausmas atsiras, kai bus dar blogiau.

Paprastai tautos ir kultūros juokui turi paskyrusios laiką ir vietą. Bent man patiktų, kad būtų juokaujama visur ir visada. Ne vienoje tautoje ir kultūroje gebėjimus „pagauti“ ir tinkamai reaguoti į pokštą dažnai vertinamas kaip svarbiausia charakterio savybė. Skaičiau, jog šiuolaikinis mokslas randa vis daugiau įrodymų, kad posakis apie juoką, kaip geriausią vaistą, nėra tik menkavertė pasenusi klišė: juokiantis kraujyje mažėja cukraus, ne taip kalkėja kraujagyslės, atitolinamos širdies ligos, malšta skausmas... Komikai gyvena ilgiau.

Bet svarbiausia šiais metais balandžio diena bus rytoj – Velykos. Manęs vis klausia, kaip apskaičiuojama, kada bus Velykos. Jau esu rašęs, bet dar kartą pakartosiu. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25-ąją nebūna, o ankstesnių – nei kovo 22 d.

Prisiminiau neseniai lietuvių kalba pasirodžiusią prityrusio JAV radijo ir žurnalistikos vilko Eriko Weinerio knygą „Laimės geografija“. Anot autoriaus, į laimę veda daug kelių. Vieni atsipūtę ir laimingi, kiti įsitempę, bet irgi laimingi. Kai kuriems žmonėms viskas vien kančia. Perfrazuojant Levą Tolstojų, visi nelaimingi žmonės panašūs, o tie, kurie laimingi, – laimingi kiekvienas savaip.