Enciklopedijos ir „Vikipedija“ byloja, kad šventė yra socialinis susirinkimas, skirtas švęsti ir ilsėtis. Šventės būna labai įvairios, priklausomai nuo rengėjų ir aplinkybių. Šventės suteikia begalę bendravimo galimybių, dėl kurių gali užsimegzti įvairūs ilgalaikiai socialiniai ryšiai.

Kokios svarbiausios metų šventės? Visi atsakys – Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos. Aišku, dar vestuvės, gimtadieniai, vardadieniai... Bet tai jau ne visos liaudies šventės. Tos didžiosios šventės – Kalėdos, Naujieji metai, Velykos – būna kasmet, gimtadieniai, vardadieniai irgi, vestuvės jau taipogi ne kartą gyvenime. Šventės visad būna ne to, kieno vestuvės ar gimtadienis, o tų, kurie į tas šventes ateina.

Bent aš nemėgstu šventinių pobūvių, ypač sveikinimų ir linkėjimų jų metu. Linkima laimės, sveikatos, pinigų... Niekas neišsipildo. Vienas kvailiausių palinkėjimų, kokį esu girdėjęs: „Draugų, kaip tu pats!“ Sunku būtų su būriu tokių, kaip aš pats. O dar prisigerti linkint sveikatos...

Todėl bent man mieliausios šventimas, kai nėra didžiulio būrio svečių, tik keli žmonės, pavyzdžiui, per vestuves – santuokos liudininkų pora, tėvai ir dar keli patys artimiausi. Prie Kūčių stalo irgi tik pačius artimiausius norisi regėti. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.

Didelės kompanijos nepatinka todėl, kad jei vaišės vyksta ne prie švediško tipo stalo, nežinai, kas šalia tavęs sėdės, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visą ilgą vakarą ir net dalį nakties. Gerai, jei su jais galėsi padiskutuoti įdomiomis temomis, o jei tik jie be perstojo kilnos taurelę ir tegirdėsi: „Nu.“

Šis tekstas apie Kalėdas, kurias atšventėme paskutinę praėjusios savaitės dieną, be to, šis tekstas ir apie Naujuosius, už kuriuos taures kelsime šią naktį, sulaukę dvyliktos. Kada prasideda Kalėdos? Jos turėtų prasidėti po Kūčių vakaro ir Kristaus gimimo prisiminimo – gruodžio 25 dieną. Bet pradėjome jas švęsti gerokai anksčiau.

Manau, per anksti pradėjus, sumažėja šventės šventiškumas. Būdavo iki Kūčių vakaro tylu, ramu, tikras adventas. Kūčių vakarą visa šeima susirinkdavo prie stalo, o kitą dieną visi pakylėtomis, šventinėmis nuotaikomis džiaugdavosi Kalėdomis. Ir eglutes visi įžiebdavo tik Kūčių vakarą. Dabar Kalėdų rytą sveikini draugus, o šie atsako, kad jau gruodžio pradžioje su Kalėdomis sveikinomės. Taip tikrąsias Kalėdas apgaubia nykuma. Kankina nuovargis patirtas laukiant Kalėdų ir niekur nebesinori eiti, o tik gulinėti ant sofutės.

Tiesa, buvo laikmetis, kada apie Kūčias ir Kalėdas viešai nebuvo galima net užsiminti, tad kaip pradėsi anksčiau švęsti, kai šias šventes tekdavo pažymėti slapta ir tyliai. Tai ne dabar, kai visi, buvę komunistai, Kūčių vakarą su kitais tikinčiaisiais susirinkę bažnyčiose traukia: „Tyli naktis, šventa naktis!“

Nebuvo galima sovietmečiu Kalėdų švęsti, bet visi švęsdavo. Manau, Brazauskas irgi. Landsbergis, be abejo, švęsdavo. Gal tik Burokevičius ne. Nors kas ten žino. Ivanovas, manau, švęsdavo, nes kiekviena proga išgerti juk negalėdavo būti praleista. Žinau mokytoją, kuri Kūčių vakarą prie bažnyčios stebėdavo ten einančius mokinius ir užrašinėdavo jų pavardes (reikia bent manyti, kad tai ji darydavo ne savo iniciatyva, bet jai taip buvo liepta), o grįžusi namo sėsdavo prie Kūčių stalo. „Mūsiškiai“, – taip apie tai pasakytų viena populiarių knygų autorė.

Kadangi eglutės sovietmečiu turėjo būti puošiamos Naujųjų metų išvakarėse, tad tuomet jos ir turėdavo pasirodyti prekyboje, bet pasirodydavo gruodžio 24 dieną. Ir ačiū ano meto valdantiesiems bent už tai.

„Tikros Kalėdos būdavo anuomet“, – tarstelėjo bičiulis, paaiškindamas, jog jei šventi, kai draudžiama, tikrai tiki ta švente. Jokio melo, jokio apsimetinėjimo tikėjimo į Dievą vardu. O štai rašytoja Zita Čepaitė irgi mąsto, jog jei ne sovietmetis, ji turbūt žalio supratimo taip ir neturėtų, kas yra tikros Kalėdos, su šeimą jungiančia pagarbos, meilės ir tikėjimo dvasia. Rašytoja pratęsia, jog jeigu neturėtų sovietmečio Kalėdų patirties, sakytų – šita godumo ir apsirijimo šventė ne jai.

Skaičiau, kad viduramžiais švenčių laikotarpis užtrukdavo net 120 dienų per metus. Trečdalį metų liaudis linksminosi, gėrė, gyveno savo malonumui. Kiekvienam viduramžių gyventojui (net kūdikiams) tekdavo po du litrus alkoholio per metus. Regis, dabar mes užsimojome susigrąžinti tai, kas kadaise buvo prarasta. Susigrąžinti ir net pralenkti viduramžius. Alkoholio Lietuvos gyventojas dabar per metus suvartoja 7 kartus daugiau.

Pažvelgęs į televizijos programą, regi, kad karnavalas tęsiasi. Anksčiau žmonės sėdėdavo prie laužo ir žiūrėdavo į ugnį, dabar sėdi prieš televizorių ir žiūri į jo ekraną. Nuo ryto iki vakaro – tie patys veiksmo filmai, tos pačios „žvaigždės“, tušti šou. O pasitaikančios dokumentinės juostos, rimtesnės laidos, „Elito kinas“ ar „Snobo kinas“ TV programų tinklelyje atrodo kaip svetimkūniai.

Taip jau susiklostė, kad Kalėdos, Naujieji metai ar kitos progos mums vis labiau asocijuojasi su žodžiu „nuolaida“ negu su žodžiu „šventė“. Dažniausiai stovėjimas pirkėjų eilėje tampa adventinių rekolekcijų vieta, o budėjimas, laukiant Kristaus gimimo, apie kurį rašė evangelistas, vyksta viryklės liepsnelių šviesoje. Prekybos centrai prieš Kalėdas tampa gyvu priekaištu dvasininkų lūpose: ne dovanos svarbu, ne pilni maišai maisto produktų ir gėrimų, verčiau rūpinkitės dvasine duona. Reiktų pritarti mūsų ganytojams. Be to, nepamiršti, kad per metus Lietuvoje sunaudojama 280 tūkst. maisto priedų.

Kaip ten bebūtų, per šventes visi tampame šiek tiek jautresni. Tai nėra blogai. Kalėdos, Naujieji metai – pažadų metas. Tiesa, tokiu metu duoti pažadai nebūtinai turi išsipildyti. Visi tai žino, bet pažadais džiaugiasi, nes žadėti, o juo labiau klausytis pažadų yra malonu ir linksma.

Yra šventės, skirtos atitinkamai auditorijai, pavyzdžiui, šv. Valentino diena – įsimylėjusiems, Joninės – Jonams, alaus mėgėjams ir pan. Rinkodaros strategija per tokias šventes yra aiški. Išparduodamų prekių pasikeitimas tiesiogiai priklauso nuo to, kokios šventės ant nosies. Pirkėjo sąmonėje jau kurį laiką yra užkoduotos prekės, be kurių neįmanoma viena ar kita šventė. Šv. Kalėdos ir Naujieji metai skirti visiems.

Be ko neįmanomos Kalėdos, Naujųjų sutikimas? Be dovanų, draugų, eglučių, Kalėdų Senelio, snieguolių... Taip tai taip, bet ypač šios šventės negalimos be Dievo. N. Chruščiovas vienam garsiam, rusų mokslininkui, mikrochirurgui, gaila, jo pavardę pamiršau, J. Gagarinui apskridus aplink žemę, ištarė savo taip mėgstamą frazę: „Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą, bet Dievo nematė.“ Į tai mokslininkas atsakė: „Aš kasdien operuoju žmogaus smegenis, bet proto irgi nemačiau.“

Dėl šio teksto apie sovietmečio Kalėdas, galiu susilaukti kritikos, jog simpatizuoju anam laikotarpiui. Tikrai ne. O ir nemanau, kad daug tokių simpatizuojančių yra, ypač kai tų ano meto gerbėjų paprašai ranką prie širdies pridėjus atsakyti: „Ar tada Lietuvoje buvo geriau nei dabar?“

Facebookas neseniai priminė Raselės iš Radviliškio rajono istoriją, kai, pamenate, šiai buvo nupjautos kojelės. Ją skubiai išskraidino į Maskvą, nes Lietuvoje visi chirurginiai stalai tuo metu buvo užimti, o delsti nebuvo galima, ją sėkmingai operavo mikrochirurgas gruzinas ir mergaitė šiandien vaikšto. Facebooke patalpinta Raselės nuotrauka su rankose laikomu atviruku, kuriame užrašas „Ir visko mums pakako…“ Ne vienas pastebi, kad ta nuotrauka alsuoja ramybe ir yra tokia priešingybė šiandieninei kovai už būvį. Bet čia ir prasideda gerai suplanuotas „smegenų plovimas“. Kas iš to, kad draudžiama RTR su Solovjovo laida, kurios propaganda mąstančiam žmogui yra puikiai suprantama ir atgrasi, o net mūsų televizijos transliuoja „Mentus“, „Muchtarus“, „Bitininkus“ ir kitus rusiškus filmus, kuriuose paslėpta tokia pat propaganda, kaip ir Raselės nuotraukoje.

O dėl sovietmečio Kalėdų ir Naujųjų, tai prieš šias šventes į parduotuves paduodavo mandarinų. Jų kaina buvo 2 rubliai už kilogramą. O štai šiais metais, įpusėjus gruodžiui, kaip ir anuomet, irgi pirkau mandarinų ir mokėjau 79 euro centus už kilogramą. Aišku, tai su akcija, bet akcijos šiomis dienomis visuose prekybos centruose, kai kur net 66 euro centai už kilogramą mandarinų. Tad jei anksčiau mažiausias atlyginimas svyravo tarp 60–80 rublių, dabar 380 eurų, tai yra 5 kartus daugiau. Tad mandarinai turėtų kainuoti irgi 5 kartus daugiau – 10 eurų. Tai vienas iš atsakymų į klausimą „Ar tada Lietuvoje buvo geriau nei dabar?“

Anuomet gruodžiui įpusėjus parduotuvėse be mandarinų dar pasirodydavo majonezo, konservuotų žaliųjų žirnelių ir šampano. Majonezas su žirneliais buvo skirti baltai mišrainei. Tais laikais egzistuodavo tik dvi mišrainės – baltoji ir raudonoji, dar vadinama vinegretu.

Naujųjų metų dažniausiai žmonės laukdavo prie televizoriaus. Galėjai rinktis tarp dviejų programų: lietuviškos ir rusiškos. Per lietuviškąją rodydavo „Traviatą“, per rusiškąją – „Likimo ironiją, arba Po pirties“, L. Brežnevo sveikinimo žodį ir Kremliaus kurantus. Sutikus Naujuosius lietuviškos programos nebelikdavo ir visiems tekdavo žiūrėti „Žydrąjį žiburėlį“. O lietuviškoji programa atsigaudavo tik įdienojus sausio 1-ajai ir rodydavo pramoginių šokių konkursą.

Bet grįžkime į šių metų gruodį. Kas ką mąsto metų sandūroje? Nepatekę į Seimą tikriausiai mąsto, kodėl jie ten nepateko, patekę mąsto, kodėl pateko (yra ir tokių mūsų seimūnų, kurie nieko nemąsto), pensininkai mąsto, kad gal jau geriau dar kartą reikėjo balsuoti už Butkevičių, visi mąsto, ko laukti iš naujosios valdžios, trokštantys kultūros bėdojasi, kad bilieto į naujametį vakarą operos ir baleto teatre kaina 200 eurų, o norintys ten patekti piktinasi, kad bilietų jau nebėra, krepšinio gerbėjai mąsto, kaip reikės „sirgti“ už mylimą komandą, jei alaus butelis greitai kainuos 2 eurus, aš gi šiandien susimąsčiau, kas ragauja naują, „dar geresnį maistą šunims“ ir kas reikalauja daugiau sąžiningumo: atsakymai ar klausimai... Nors ką gali galvoti žmogus, gaudamas 265 eurus pensijos?

Be Kalėdų ir Naujųjų metų sutikimo šis metas būtų tiesiog nepakenčiamas – jį kažkaip reikėtų ištverti. Tiesa, gruodžio mėnesį gimė daug garsių žmonių – Barbora Radvilaitė, Horacijus, Jean Sibelius, Kim Basinger, Britney Spears, Julianne Moore, Kirk Douglas, Wudi Allenas, Frank Sinatra, Gianni Versace, Hector Berlioz, Maria Callas, Walt Disney, Steven Spielberg, Radjard Kipling, Rainer Maria Rilke, Ludwig van Beethoven, Juzefas Pilsudskis, Josifas Stalinas, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, Andrius Kubilius, Arvydas Sabonis ir kt. O patys įžymiausi, be abejo, Adomas ir Ieva – pirmieji žmonės. Žinia, dera, kad jų sutvėrimo diena yra gruodžio 24-oji ir sutampa su Kalėdų išvakarėmis. Tai tarsi žmonijos pradžios simbolis.

Į dažną įstaigą ar parduotuvę tenka palypėti laipteliais, kurie yra iškloti plytelėmis. Vasarą gerai, bet kai ateina žiema ir pasninga bei prasideda atlydžiai, plytelės tampa slidžios it ledas ir pavojingos žmonėms – vienas neatsargus judesys ir lipantysis gali vožtis. Pasekmės: lūžusi ranka ar koja, o kartais net sutrenkta galva. Ant vienos įstaigos durų mačiau raštelį: „Būkite atsargūs – slidu!“ Aišku, priklijuoti raštelį gal ir lengviau negu laiptus pabarstyti smėliu.

Įsiminė šie gruodžio mėnesiui skirti patarimai. Gaudyti šviesą, ypač saulės spindulius, jei tokie pasirodo, namie, kiek galima, netaupyti elektros, tegu irgi bus šviesiau. Deginti žvakes – „gyva“ šviesa dar labiau pataiso nuotaiką. Šį mėnesį gyvenimui suteikite malonių pojūčių ir spalvų: ant staliuko prie lovos pasidėkite apelsinų, mandarinų ar kitų vaisių, saldainių spalvotais popierėliais, arbatą gerkite iš ryškių puodelių, pamirškite pilką ir juodą spalvą – dažniau vilkėkite raudonos, oranžinės, geltonos ar žalios spalvos drabužius.

Nuo Naujųjų metų pradedame laukti pavasario. Juokinga būtų klausti, kodėl mes jo laukiame. Dėl daugiau spalvų, galbūt ramybės, galbūt taikesnių santykių politikoje ir namuose.

Juk kad ir ką šnekėtume, buvo ir bus vienintelis tikras šioje žemėje dalykas – meilė ir pagarba. Nors vis mąstau, ar meilė duota, kad būtų amžina, ar kad suteiktų nuostabių akimirkų ir užgestų.

O kad Kalėdos ir Naujųjų metų sutikimas vyksta žiemą yra normalu ir teisinga, nes vasaros vidury tai nedarytų įspūdžio, niekas nepuoštų eglučių, todėl niekaip neįsivaizduoju, kaip Kalėdas gali švęsti Australijos, Naujosios Zelandijos ar Pietų Amerikos gyventojai.

Iš naujametinių sveikinimų įstrigo šis, skirtas moteriai: „Ačiū, kad esi ir būk viena tokia šiais metais!“ O statistiniai duomenys byloja, kad šiais metais kalėdinės ir naujametės dovanos dažniausiai buvo grynieji pinigai, dovanų čekiai ir knygos.

Baigti norisi bulvare sutikto senjoro žodžiais: „Ne viskas pasauly taip juoda...“ Ir gyvenimo patikrinta mintimi, jog jūs geras žmogus, jei jūsų niekas nemėgsta, o jūs visus tuos žmones suprantate ir jiems pritariate.

O visų, ypač mūsų valdančiųjų, kurie šį mėnesį visus sveikina Kalėdų ir Naujųjų metų proga, norisi paklausti: „Kada tikros Kalėdos ir Naujieji metai?“ Įsivaizduoju, kad jie ims kažką postringauti, o atsakymas turėtų būti paprastas ir aiškus: „Kai Lietuva tampa brangi.“

 
Straipsnių peržiūros
94561707
Į viršų