Per Tris karalius grįžau į darbą. Vyras rytą, pamatęs, kad man iš tiesų atostogos baigėsi, sugriežė dantimis, bet nieko nepasakė. Net nustebau.
- Tai, vadinasi, scenos nebus? - paklausiau neiškentusi jau stovėdama su paltu ant pečių ir rankine po pažastimi prie durų. - Negi nepradėsi aiškinti, kad mesčiau darbą ir sėdėčiau su tavo tėvu namie?
- Eik tik greičiau iš čia, - išspaudė vyras ir nusivilko puskailinaičius, su kuriais atšalus orui važinėjo darban.
Aš ir išėjau supratusi, kad vyro piniginiai reikalai nepavydėtini, jei jau kokie metai to nebereikalauja iš manęs.
Kadangi darbe pasirodžiau savaitės viduryje, kolegos skubėjo mane supažindinti su naujienomis. Pasirodo, galop vietoj slaptosios alkoholikės Daivos bosas priėmė į darbą jaunutę, tik mokslus baigusią ir labai perspektyvią merginą. Tačiau toji nuo pirmos dienos pradėjo ragus rodyti: ir tas jai negerai, ir tas ne taip. Su ta mergiūkštės arogancija, ko gero, kolegės būtų susitaikiusios, nes dirbti ji sugebėjo, bet išsišokėlė tiek suįžūlėjo, kad jau trečią dieną pradėjo ir bosą mokyti, kaip jis turįs darbus organizuoti.
Gal jauniklės pamokymai ir nekvaili buvo, bet labai jau stačiokiški - viešai, prie pavaldinių. Bosas tik paraudonavo, orą pagaudė ir išlėkė į savo kabinetą. Ten kaip koks chameleonas pasidarė žalias ir išsikvietęs sekretorę liepė surašyti atleidimo įsakymą - girdi, specialistė bandomojo laikotarpio neišlaikė.
Mergaičiukė dėl to lyg ir nesusijaudino - trūktelėjo pečiais, nusivaipė ir išėjo.
Tada bosas metėsi į kitą kraštutinumą: atsiųstus CV paskleidė ant stalo, užsimerkęs vieną ištraukė, liepė jo autorę iškviesti, jei dar neįsidarbinusi - ir iškart parašyti jos įdarbinimo įsakymą.
Taip mūsų firmoje atsirado Valdonė. Moteriškė jau metuose, gal ne visai tinkamos kvalifikacijos, bet kruopšti.
- Na, žinoma, ir be vieno varžtelio: visiems - reikia nereikia - giriasi, kad jos kojos ilgos, - kikendama neakivaizdžiai naujokę pristatė Regina, kai laukiau, kol bosas baigs telefonu kalbėtis.
„Mano ilgos kojos. Mano toookios ilgos kojos”, - nuskambėjo pasąmonėje kažkada girdėtas balselis, kai įžengiau į boso kabinetą, ir nutilo. Iki vakaro.
Prieš pat darbo pabaigą nuėjau į didįjį kabinetą prisimetusi kažkokiu reikalu - pasveikinau koleges su visomis praėjusiomis šventėmis, vienos net kažko paklausiau ir užmečiau akį į naujokę. Sėdinti prie stalo ji neatrodė nei turinti ilgas kojas, nei turinti apskritai kuo didžiuotis. Bet kažkoks balselis smegenyse įkyriai kalė: „Aš tai turiu ilgas kojas!..”
Bet namuose užtilo, nes manęs laukė superšiukšlynas. Vyras, manęs sulaukęs, nusprendė, kad jo budėjimas prie tėvuko baigėsi, ir pabandė įsitaisyti prie televizoriaus.
- O kur dabar? - užrikau jam siekiant pultelio. - Arba grįžti prie senelio, arba verdi vakarienę ir skalbi!
Keista, bet vyras nieko neatsakė ir vėl pasuko į uošvio kambarį. Aš nuėjau į virtuvę ir pirmiausia užsiplikiau nervus raminančios arbatos. „Dieve, Dieve, dar kiek - ir aš visai sužvėrėsiu”, - pasigailėjau savęs. Išgėrus arbatos pagailo ir vyro - prabėgs jo atostogos, tai ką tada mes darysime?
Ir taip septynias dienas. Aštuntąją vyras pratrūko:
- Aš... aš... aš... Spjaunu į viską ir...
- Ir ką? Sau galą padarysi? Man? - užplyšojau ir aš.
- Sau! Tau! Visiems! - nesiliovė rėkęs vyras. - Tai jau nebegyvenimas!
Aš nebesugalvojau ką pasakyti ir apsipylusi ašaromis įpuoliau į vonią. Iš pradžių kaip reikiant išsižliumbiau, o paskui palindau po dušu. Šaltu, karštu, vėl šaltu... Ir atitokau - reikia kažką daryti.
Susisupusi chalatu nuėjau į uošvio kambarį - pažiūrėjau į jį miegantį, apžvelgiau sienas ir nežinia kodėl išsitraukiau segtuvą su uošvio dokumentais. Perverčiau juos ir akis užkliuvo už žilagalvio chirurgo pavardės. To paties, kuris prieš kelis pasiūlė uošvį siųsti į slaugos ligoninę. Nežinojau, kodėl jis tada buvo toks geranoriškas ir ar toks išliko, bet jei padėjo vieną kartą, tai gal padės ir dar?
Paskambinau. Atsiliepė išvargusiu balsu, bet pažadėjo iš ryto atvažiuoti ir uošvį apžiūrėti. Atrodo, nė nepadėkojau.
Tada nuėjau į virtuvę, kur susigūžęs ir nelaimingas vyras gėrė nakčiai juodą kavą. Pasakiau, kad ryt lauktų gydytojo.
- Gydytojo? - perklausė jis. - Ir kas iš to?
- Na ką gali žinoti - gal ir bus kas, - pasakiau, žiūrėdama į jo pašiurpusius plaukelius ant sprando, neapibrėžtai, nes pati nežinojau - kas.
Tačiau vis tiek jaučiausi ramesnė ir tada vėlei kažkur iš pasąmonės pasigirdo balselis: „Mano toookios ilgos kojos! O jūs, eilinės, tokius vyrus susigriebėte!” Ir balselį prisiminiau - jis buvo iš tolimos jaunystės, iš studijų laikų. Valerijos balsas... O gal Valdonės?
Lilitė
