Ričardas JAKUTIS

Kad palyginus kurlink ritasi mūsų kultūra ir intelektas, bičiulis pasiūlė Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje užsukti į pastatą, kur kadaise buvo vaikų kavinė „Nykštukas“, o dabar „jau dirba“, kaip skelbia lentelė durų lange, restoranas „Kaukazo belaisvė“. Eidamas pro šalį languose pamatai du grėsmingos išvaizdos natūralistinius manekenus - Vicino su gauruota papacha ant galvos ir Nikulino, vilkinčio čerkesę ir tiesiančio lankytojui muliažinį vaisių padėklą.

Restorano sienos nukabinėtos kilimais, kinžalais ir vyno ragais, salės viduryje, tarsi primindama „Nykštuko“ gyvąjį kampelį, ganosi ėriuko iškamša (būsimas šašlykas). O nuostabią Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freską, praskaidrinusią daugelio vilniečių vaikystę, užklojo nauja sienų tapyba - raitas ant asilo Šurikas.

Graikų kalboje nėra žodžio, kuris bent apytiksliai reikštų kultūrą. Keista, kad kultūros ištakų šalyje nėra tai apibrėžiančio žodžio. Supratau, kad kultūrą į žodį „kultūra“ nesutalpinsi. Žodžio nėra, o kultūra yra. Gali būti ir atvirkščiai. Pas mus žodis „kultūra“ yra, tiesa, neteigsiu, kad pačios kultūros nėra. Kaip čia be kultūros. Daugiau ar mažiau jos yra. Žodyne kultūringas žmogus apibūdinamas kaip žmogus, kuris domisi ir yra susipažinęs su tuo, ką įprasta laikyti tobuliausia menų, literatūros, elgesio ir mokslo dalimi. Kadangi gyvenimo pradžioje mes visi, suprantama, esame nekultūringi – iš kultūringų žmonių įžvelgiame pažadą, kad tokie galime tapti. Vieniems kultūra yra tiesioginis darbas, kitiems tai – savaitgalio pramoga, o tretiems – nelabai suvokiama žemė. Gyvasis klasikas Juozas Erlickas šmaikštauja, girdi, žmonės skundžiasi, kad neturi sveikatos, bet negirdėjo, kad skųstųsi neturintys kultūros. Įdomi ir žodžio „menas“ etimologija. Lietuvių kalba „menas“ yra tai, kas užduoda mintį, iškelia klausimą, kartais provokuoja, bet nebūtinai duoda atsakymą. Anglų kalba „art“ yra ir meistrystė, tačiau „menas“ perauga amato lygį.

„7 meno dienos“ neseniai priminė kino kūrėjo Vernerio Herzogo frazę „Nenusigręžk, poete“. Didysis kino meistras kalba apie tai, kad kūrėjas, menininkas turi žiūrėti į viską, kas jam rodoma, kas pasitaiko jo kelyje, įskaitant ir pačias kvailiausias televizijos laidas. Jei apie televiziją, tai nuo „Atgimimo bangos“, Algimanto Žuko vedamo „Monitoriaus“ (tų laidų pasiekoje startavo ir ilgiausiai išsilaikęs Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“) iki 1996 m. televizijos žiūrovams patraukti užteko mokėti protingai ir įtaigiai dėstyti mintis. 1997 m. atsirado normas laužantys pokalbių šou ir turėti bent porą pokalbių laidų buvo kiekvienos televizijos prestižo reikalas. Nacionalinis transliuotojas rinkosi nuosaikesnę žurnalistiką, komerciniai kanalai - itin drąsią. Tuo pat metu pradeda įsibėgėti žaidimų ir humoro laidos. 1999 m. - televizijos žinių tarnybų, ypač komerciniuose kanaluose, stiprėjimo metas. Novatorė čia LNK televizija. Jos žinios panėšėjo į vakarietiškas informacines laidas. Televizijos investavo milijonus į techniką ir žmones. Tuo pat metu visose televizijose sustiprėjo publicistinės laidos. Jos išgyveno pakilimą iki 2003 m. Nuo 2004 m. prasidėjo visiško televizijos nuopuolio metai. Žurnalistiką iš televizijų išgujo pramogos. Visuose kanaluose rimtų laidų vietą užima reitingus garantuojančios šokių, dainų, žaidimų, realybės šou laidos, koncertai. Profesionalių kūrėjų sukurtas laidas pakeitė prodiuserių parduodamos pigesnės, o laidų vedėjais tapo samdomi greitai išpopuliarėję realybės šou dalyviai.

Tai ne mano mintys. Visa tai surinkta mūsų televizijų tyrinėtojų. Aš tik norėjau prisiminti po nepriklausomybės atgavimo televizijų raidą ir paklausti – kas iš to išėjo? Net Ignalinos atominės elektrinės uždarymas nenurungė laidų apie Nataliją Zvonkę ar Nijolę Pareigytę. Matydami tą patį per tą patį net nežinome, kad popmuzika gali būti kitokia, kad yra, pavyzdžiui, ir „Pieno lazeriai“, ne tik „Yva“.

„Stilius“. Niekaip nesuprantu, ar tai laida apie stilių, ar apie mūsų atseit elito gyvenimą. O juk stilius ir mūsų elitas visiškai priešingi dalykai. Buvo tokia laida „Puikusis šou“. Laidos rengėjai labai jau pigiai buvo parsidavę popsininkams. Net kekšės išdidesnės. Tiesa, laida iš eterio dingo, bet vieta tuščia nebūna ir vietoj jos atsirado „Myliu LT”. Yra dar tokia „Muzikinė karuselė“, kur Lietuvos popmuzikos skleidėjai pristatinėja naujus savo albumus ir dainuoja dainas pagal fonogramas. Nuo scenos nustumtų „dainininkų“ paradas (Alinos Orlovos, Jurgos Šeduikytės ar Andriaus Mamontovo „Muzikinė karuselė“ neprisikviečia). Kas antros laidos svečiai – vis tie patys. Įdomus paradoksas: tą vakarą, kai Klaipėdos „Žuvėdros“ šokėjai Vilniuje tapo Europos čempionais, ką žiūrėjosi per televiziją, už ką sirgo Lietuva? Ne Europos čempionatą žiūrėjo - jo niekas nerodė. Ne profesionalų šokiais grožėjo, o saviveikline laida „Šok su manimi“. Sirgo už susidirbusių politikų žmonas. Ir dar viena - laidos prastėja. Prisiminiau Nomedą Marčėnaitę ankstesnėje laidoje („Pokalbiai su Nomeda“ ar kaip ji ten vadinosi) ir dabartinėje „Be grimo“. Ankstesnė laida bent turėjo savo liniją, braižą, dabar gi viskas padrika. Kam reikalingos ir dvi vedėjos (antroji Daiva Tamošiūnaitė-Budrė), kurios viena kitą bando pranokti ir tiek.

Būna kartais dienų, kai viskas užknisa. Kai nuėjęs į parduotuvę randi tik tau nereikalingų produktų akcijas ir sužinai, kad Lietuvos prekybos centruose „Gera kaina“ gali būti aukštesnė už buvusią. Kai nepralinksmina nauja „Moterys meluoja geriau“ serija, jokių seksualinių jausmų nesukelia padidintos „Olialia“ mergaičių krūtinės, užmigti nepadeda Radži ar Merūno autobiografijos. Kodėl kažkas mane taip baudžia? Keista, nes jeigu aš tik bandau „eiti“ per lietuviškuosius televizijos kanalus, susidaro įspūdis, kad tos televizijos konkuruoja siūlydamos kuo daugiau blogų laidų ir programų. Ar paprieštarausi Algiui Ramanauskui-Greitai, kuris teigia: „Mes turime namą, kuriame gyvena 10 žmonių. 6 yra pikti ir neturtingi, 2 yra neva vidurinėje klasė, o likę du - verslo ir menų elitas (čia kiek per optimistiškas Lietuvos paveikslas). Kanalai daro viską, kad prie „telikų” liktų sėdėti tie 6 pusgalviai, o du viduriniosios klasės atstovai kartais žiūrėtų, kartais keikdamiesi perjungtų į ORT ar, duok Dieve, „BBC Prime“ ar pan. Likę du normalūs, uždirbantys ir mąstantys žmonės seniai nusispjovė, jie sėdi „Youtube“ ir vagia filmus linkomanijose. Kanalas rodo šūdą, kurį žiūri 6 silpnapročiai be pajamų plius vienas vidurinės klasės atstovas beveik be pajamų“?

Paradoksaliausia, kad šitaip kalba žmogus kaip tik ir kuriantis bei vedantis net ne vieną, o kelias laidas, skirtas tiems vadinamiesiems pusgalviams. Ne vienas pastebi, kad smunka ne vien televizijos, bet ir interneto žiniasklaidos, radijo laidų, spaudos lygis. Įsigali, kaip kažkas pavadino, siauražvilgsniškumas. Pagalvojau apie internetinius komentarus. Akivaizdu, kad juos su užslėpta ar atvira neapykanta dažniausiai rašo žmonės, turintys nepilnavertiškumo kompleksą. Išsakydami dažniausiai užgaulią nuomonę, tokie komentatoriai tarsi kompensuoja savo patirtas skriaudas, jaučiasi pranašesni už žmogų, kurį drabsto purvais. Kai kurie internautai ne tik rašo įžeidžiančius atsiliepimus ar pateikia išgalvotus faktus, bet ir deda dviprasmiškus skelbimus, platina nuotraukas ar filmuotą medžiagą apie neįtikusį asmenį. Kita vertus, yra žmonių, kuriems gyvenimas be priešų - neįsivaizduojamas. Juos jie mato visur ir stengiasi „iškelti į viešumą“. Išliejęs savo neigiamą požiūrį, toks žmogus pasijunta esąs geras ir vos ne pasaulio gelbėtojas. O grįžtant prie televizijos, skaudžiausia tiems, kurie Sausio 13-ąją stovėjo prie televizijos bokšto ir televiziją gynė. Todėl nenuostabu, kad televizorius pradėjo gėdytis pats savęs. Naujausi plokščiaekraniai įspūdingų parametrų aparatai gali diskretiškai apsimesti paveikslu, akvariumu ar šiaip interjero detale.

Būna, jog laida kuriama dėl vieno, o išpopuliarėja visai dėl kito. Pavyzdžiui, laida „Šok su manimi“, manau, buvo kuriama šokio, grožio, estetikos propagavimui, o išgarsėjo dėl kitko. Šioje laidoje dažnai daug svarbesnis ne vaizdas, o garsas. Kai šokėjai šoka kaip moka, spėji išsikepti kotletų, išsivirti bulvių ir pasitaisyti salotų. Bet išklausyti viską, ką sako du pagrindiniai vertinimo komisijos nariai – Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis, – buvo privalu. Jie pasiekė net tai, kad Lietuvoje šokiai tampa populiaresni už krepšinį. Turtingieji tėvai jau abejoja ar savo atžalas vesti į krepšinio, ar į šokių treniruotes. Nors po chorų šou, regis, pagausės norinčiųjų tapti choristais.

Tą pačią temą dilina ir dilina visos televizijos. Kokie praėjusių metų Lietuvos talentai? Zvonkai, Butkutė, Goda Alijeva, Mia, Oksana Pikul, Tvarijonaitė, Nijolė Pareigytė. Nemylimi? Vis dar Valinskas ir Ostapenko. Lietuvius dominanti tema - šunų laikymas ir priežiūra. Pagalvojau apie laidas, skirtas Natalijai Zvonkei ar Nijolei Pareigytei. Į „Google” paiešką įvedus žodžius „Natalija Zvonkė“ arba „Nijolė Pareigytė” randame beveik tiek pat paminėjimų, kiek ir „nacionalinis biudžetas”. Ką tokio išskirtinio padarė šios merginos, kad tapo vienu labiausiai žiniasklaidos vartojamų produktų? Pavyzdžiui, su tokiu vardu ir pavarde kaip Nijolė Pareigytė tapti žvaigžde turėtų būti nelengva. Juk Alecia Moore tapo Pink, Gordon Matthew Sumner - Stingu, Paul Hewson - Bono. Ir Nijolė tapo Nelly, bet pseudonimas neprigijo (net Paltinienės neperspjovė). Gal tai todėl, kad ši mergina dar ne viską savireklamai išnaudoja. Pasimokyti galėtų iš Zvonkės, kuri populiariausių sąraše, atrodo, Nijolę vis lenkia. Įsiminė pasiūlymas, skirtas Nijolei Pareigytei dėl jos buvusių santykių su verslininku Eugenijum Ivanenko. N. Pareigytei iš pradžių siūlyta paverkti, o paskui paduoti E. Ivaneko į teismą ir vietoj piniginės kompensacijos pareikalauti visose didžiųjų miestų lauko reklamos stenduose įdėti milžinišką maždaug tokio turinio skelbimą. „Nijolė Pareigytė yra nuostabi moteris. Aš nevertas nė jos mažojo pirštelio. Atsiprašau – E. Ivanenko”. Natalijai ir Deivydui Zvonkams net nieko siūlyti nereikia, jie patys sugeba savitai ir įdomiai reklamuotis. Pavyzdžiui, suguldamas kažkokiame bute su svetima mergina, Deivydas jos nesiruošia prievartauti, bet tik nori pasakyti: „Aš myliu savo žmoną“. Nusimanantys populiarumo siekimo būdus siūlo į „Euroviziją“ siųsti grupę „Inculto“, nes jiems laimėti gali padėti aptemptos muzikantų kelnaitės.

Keistos mūsų dainininkų dainos: vyras dainuoja: „Atleisk man!“, moteris dainuoja: „Atleisk jam!“. Net gerumo laidos su siaubingu kičo prieskoniu. Nors keisti ir mūsų norai. Pavyzdžiui, pageidaujame Naujųjų išvakarėse būtinai pamatyti kenčiančią ir mirštančią moterį. Turiu galvoje „Traviatą“. Net įvardijame, jog tai tokios lietuviškos tradicijos ir kai keletą metų Naujųjų išvakarėse televizijos „Traviatos“ nerodė, rašėme ir skambinome į jas piktindamiesi – kaip mes be Naujametinės mirštančios Violetos. Gi, atrodo, niekas daugiau pasaulyje Naujųjų išvakarėse liūdnosios „Traviatos“ nerodo. Manau, jei tokią dieną mums reikėtų rinktis ne pasaulinę klasiką, o ką nors lietuviško, rinktumėmės, be abejo, „Pilėnus“.

LNK Naujųjų išvakares pradėjo laida „Valanda su Rūta“, kur apie šeimų tvirtybę patirtimi dalijosi keturios poros (dvi iš jų pirmąsias savo puses palikusios ir susituokusios ar besiruošiančios tai daryti antrą kartą). Lenkų televizijos pokalbiams apie šeimą ir moralę kviestųsi kunigą, lietuvių pasikvietė Nataliją ir Deivydą Zvonkus. Pačiam vakarui LNK pateikė muilo operą „Žydrasis žiburėlis 2010. Laisvas ir nepriklausomas kurortas“. Natalijai Zvonkei čia teko pagrindinis vaidmuo. TV3 Naujųjų išvakarėms susuko filmuką „Palikimas. Kareivio giminės istorija“. Ir vėl - kaip be Zvonkės. Irgi pagrindiniame vaidmenyje. Šventiniu vakaru su TV3 serialų aktoriais tikėtasi susigrąžinti žiūrovą iš LNK. Nors tie serialai ir labai populiarūs, bet pati laida buvo nuobodžių nuobodžiausia ir bandę išlipti iš LNK pramogų traukinio žiūrovai, manau, nedelsdami vėl į jį įšoko. Vienas kritikas taikliai išrėžė - aukštuomenė LNK ir TV3 nežiūrėjo. O net per du mūsų televizijų kanalus (BTV ir LTV2) rodyta Giusepės Verdžio opera „Traviata“ patenkino mazochistinius ir nekrofilinius lietuvių norus. O kad tokie norai lietuviams artimi, liudijo ir kitos laidos. Štai pirmojo šių metų sekmadienio LNK „Sveikatos ABC“ suvaidinta scena. Pas gydytoją ateina ligonis. Gydytoja į jį kreipiasi: „Džiaugiuosi, kad atėjote“. Abejoju ar didelis džiaugsmas yra sirgti ir lankytis pas gydytojus.

Net keista kaip TV laidos sugeba viską kas rodoma sumelodraminti, paversti vulgarybe ir kiču. Patirties semiamasi iš Audrės Kudabienės ar kitų televizijos laidų vedėjų intonacijų, kurios akcentuodamos savo pasakojamų ir, tiesą sakant, siaubingai banalių, lėkštų istorijų melodramiškumą pasijunta tikros kūrėjos. Televizijos laidoje apie savo antrosios pusės kelius ir klystkelius (per vestuves primušė pusseserę) atvirauja garsi mados dizainerė, o laidos vedėja giriasi, kad jos laida „skatina delikatumą ir kultūrą“, „Gyvenimas yra gražus“ pasakoja apie Dainos Bilevičiūtės skolas ir jos norą nusižudyti (atkreipkite dėmesį į laidos pavadinimą ir apie ką ji).

Tai ką žiūrėti? Nustebau, o gal ir ne, kad keletas mano bičiulių pasibaigusiais metais per RTR žiūrėjo senąjį filmą apie Štirlicą „Septyniolika pavasario akimirkų“ ir naująjį „Isajevą“. Ką darysi, mano bendraamžiai dar ano meto žmonės, kai ekranuose karaliavo Isajevas, arba, tiksliau, Štirlicas, o apie Zvonkes ir panašias niekas net susapnavęs nebuvo. Tiesa, rodomos kultinio serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“ serijos jau buvo spalvotos. Rusijos televizijos vadovai nusprendė serialą nuspalvinti, tačiau tai sukėlė didžiulį pasipriešinimą: Sankt Peterburgo komunistai net nusprendė teisme pareikalauti moralinės žalos atlyginimo už sužalotą „šviesų Štirlico įvaizdį“. Užtat savo pasitenkinimo neslepia rusų skustagalviai: nacių kostiumai ir simbolika filme švyti ryškiai. Manau, kad spalva filmui apie Štirlicą nei padėjo, nei pakenkė, nors nespalvotas variantas, žinoma, mielesnis. O į naująjį „Isajevą“, regis, sukišta daug pinigėlio. Būsimasis Štirlicas - čekistas Isajevas - inteligentiškas ir subtilus, su kaupu turintis vyriško žavesio. Isajevas, pasirodo, kilęs iš garbingos šeimos. Tiesa, jo tėvas menševikas, tad akivaizdus tėvo ir sūnaus idėjų konfliktas. Isajevui pavedama ypatinga byla. Jis turi susekti, kas vagia brangenybes iš valstybės saugyklos. Pėdsakai veda į nepriklausomą Estiją, tapusią šnipų ir buvusių baltagvardiečių susibūrimo vieta. Sovietai patys pardavinėja brangenybes, kad nupirktų duonos badaujančiai šaliai (veiksmas nukelia į 1921-uosius), bet kodėl šalis badauja, serialas neaiškina. Keista, bet filme neslepiama, kad Isajevas kasdien susiduria su nugalėjusių „raudonųjų“ primityvumu, godumu ir kvailybe. Dauguma „draugų“ filme nekelia jokių simpatijų. Net neaišku, kodėl Isajevas lieka ištikimas jiems, o ne tėvo idealams.

„Isajeve“ daug šiuolaikinio rusų kino žvaigždžių: Jurijus Solominas, Michailas Porečenkovas, Sergejus Makoveckis, Ksenija Rapoport, Polina Agurejeva. Taline filmuotose scenose malonu prisiminti estų aktorius, pavyzdžiui, Lembitą Ulfsaką, nes estų filmų jau seniai nebematome. Filme regime ir mūsiškį Vladą Bagdoną, kurį retai prisimena lietuvių kinematografininkai.

Nuo Zvonkės vėl grįšime prie Štirlico. Jau ir nebesusigaudau kas geriau. Blogiausia, kad tarp vieno ir kito esame pakibę.

O ar jūs išvis dar žiūrite televizorių? Taip, o ką? Juk žiema, ilgi vakarai, be to, elektros šiuolaikiniai televizoriai daug nesunaudoja. Mokesčio už televizoriaus žiūrėjimą dar nėra. Prasidėjus Naujiesiems metams iš mūsų televizijų imi laukti geresnių programų, naujų, įdomesnių laidų, tačiau kai perskaitai anonsus ir sužinai, kokios ir apie ką jos bus, rankos nusvyra, regis, jog laukimas beviltiškas. Kas belieka - žiūrėti „Dar pažiūrėsim“. Gi televizijų laidų kūrėjai gali imti ir manęs paklausti, ar aš galiu būti tas televizijų programų peikėjas. Gal teisingiausiai yra pasakęs Bartas Simpsonas: „Palikime organų transplantaciją specialistams“.