Ričardas JAKUTIS

Pabudęs susimąsčiau, kodėl nebeliko dienų, kai būtų sveikinami vyrai. Vasario 14-ąją,  įsimylėjėlių dieną, apie moteris kalbėjome gerokai daugiau nei apie vyrus, kovo 8-ąją - tik apie moteris. O kur vyrų  šventės?

 Kad kažkada buvo tokia vasario 23-ioji, gėda net užsiminti. Kada yra Lietuvos armijos diena, net nežinome. Šį, balandžio mėnesį, irgi buvo dvi dienos, kai būdavo bandoma sveikinti vyrus. Tai – kosmonautikos dieną, balandžio 12-ąją (nors į kosmosą kyla ir moterys) ir kartais balandžio 22-ąją, Lenino gimtadienio dieną (žinoma, šią dieną sveikinami buvo tik humoro jausmą turintys vyrai, nes tokį turėdavo ir juos sveikinančios moterys). Pirmas birželio sekmadienis, Tėvo diena, irgi neišpopuliarėja, tarsi vyrai gėdytųsi žodžio „tėvas“ (viena moteris pasakojo, jog tą dieną ji sveikina savo buvusį vyrą norėdama priminti, kad reikia mokėti alimentus). Kažkas atrado, jog vyrų diena yra lapkričio 7-oji, bet toji data irgi, atrodo, neįsitvirtins.

Sako, kad moterų  švenčių daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti. Moterų, kurios teigia, kad geriau būtų buvę gimti vyru, yra daugiau nei vyrų, norinčių būti moterimis. Teigiama, kad privilegijų turi abi lytys, bet tvirtinama, esą vyrams lengviau, nes, girdi, vyrai sunkumų patiria mažiau, o lengvatų gauna daugiau (dėl mažiau sunkumų sutikčiau, bet dėl daugiau lengvatų drįsčiau suabejoti). Tiesa, vyrai statistiškai daugiau uždirba nei moterys, o pagyvenę vyrai dažniau išlieka gražūs nei to paties amžiaus sulaukusios moterys. Ir pramogos vyrų liksmesnės, pavyzdžiui, bernvakariai linksmesni nei mergvakariai. Per mergvakarius merginos netoliese laiko mobilųjį telefoną ir vis pranešinėja savo išrinktajam, kas vyksta ir kada grįš. Per bernvakarius vyrai viską aplinkui pamiršta. Be to, vyras visuomet buvo laikomas žmogiškumo norma. Nors, manau, niekas neabejoja, kuo baigtųsi lenktynės tarp vyrų ir moterų, kuris įžūliau pasistatys automobilį.

Sociologiniai tyrimai byloja, jog tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“. Tokie tyrimai parodo, jog, Lietuvos moterų supratimu, tikras vyras yra tas, kuris geba aprūpinti šeimą materialiai, kuris yra jautrus ir supratingas, kuris mokėtų dirbti „vyriškus“ buities darbus ir užsiimtų vaikų priežiūra bei auklėjimu, be to, galėtų „bet kada patenkinti moterį seksualiai, jei ji to nori“. Žodžiu, tai ne vyras, o dantyse įsikandusio storą cigarą kapitalisto, išbalusio socialinio darbuotojo bei „Viagrą“ šlamščiančio seksualinio maniako hibridas. Pinigų prinešk, varvantį čiaupą sutaisyk ir dar žmoną užjausk ir popink. Iš kur tiek gebėjimų gali turėti statistinis Lietuvos vyras? Taigi manėme, jog esame tikri vyro idealai, tačiau susipažinus su tokiais sociologinio tyrimo duomenimis tenka konstatuoti - neatitinkame įvaizdžio.

Ar galėtumėte įsivaizduoti storapilvę keturiasdešimtmetę, kuri nekviesta klesteli prie jaunų žavių vyrų kompanijos? „Na, vyrai, kaip gyvenate?“ – prabyla žemu dusliu balsu. Nevalytos panagės, putlūs pirštai gniaužia alaus bokalą, geltoni dantys plačiai išviepti, veide vingiuoja raudoni išsiplėtusių kapiliarų siūleliai? Ne. Vyrus tokiais atvejais gelbsti vienintelis dalykas - stora piniginė.

Dažnai moterys apie vyrus sako: „Nenormalūs.“ Įdomu, iš kur jie tokie? Gal iš Mėnulio, o ne iš tos pačios visuomenės, kurioje juos auklėja „normalios moterys“? Negali juk normalios moterys gimdyti nenormalių vyrų. Mamos berniukus lepino, paikino ir pusryčius į lovą nešiojo, batus užrišinėjo, visus būtinus buities ir namų ruošos darbus už sūnelius nudirbinėjo, aklai mylėjo, o dabar keikia pasaulį ir niekuo dėtus vyrus, kad jų niekas už tą aklą meilę nei supranta, nei myli, nei gerbia, dažniausiai dar ir neapkenčia. Kartais tokie sūnūs dar ir prilupa savo mamas, taip atsidėkodami už besaikę aklą meilę ir lepinimą, jau nekalbant apie žmonas ir pan. Akla meilė yra baisi meilė - jos pasekmės tragiškos. Vyrus irgi reikia užsiauginti, sukurti, išauklėti, jei ne sau, tai kitai moteriai, marčiai ir taip toliau.

Skirtumų  tarp vyrų ir moterų - begalė. Vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose. Pateikus restorane sąskaitą vyrams, jie sumeta po 20 litų, nors sąskaitos suma yra 53 litai, o pateikus sąskaita moterims ištraukiamas kalkuliatorius ir rašiklis. Vyras nė nemirktelėdamas sumoka už prekę du litus, nors ji tekainuoja litą, kai jam jos labai reikia, o moteris moka litą už prekę, kainavusią du litus, nors ji jai absoliučiai nereikalinga, bet yra išpardavimas. Vonioje vyras turi vidutiniškai šešis daiktus: dantų šepetėlį, skustuvą, skutimosi putas, odekoloną, muilą ir rankšluostį, o moteris turi vidutiniškai 66 daiktus. Vyras nežino net kai kurių jų pavadinimų. Ginčo metu moters žodis visuomet būna paskutinis. Viskas, ką po to pasako vyras, yra naujo ginčo pradžia. Moterys myli kates, vyrai teigia, jog myli kates, tačiau, kai nemato moterys, paspiria jas. Ko moterys nedarytų dėl vyrų? Nustebau perskaitęs, jog dažniausias atsakymas: „Nesitatuiruotų jo vardo.“

Skirtumus būtų  galima tik vardyti, bet ryžausi rašyti apie vyrus. Nepaisant tokio ryžto atrodo, jog apie vyrus daug neprirašysi, nes juk mes tokie neįdomūs. Nors šiaip jau vyrai mėgsta pasididžiuoti, bet daug ką jie daro slapta. Pavyzdžiui, slapčia plauna indus. Vyrai pripažįsta, kad žmonos iš esmės juos pakeitė ir kad į gera. Tiesa, vyrai nenori, kad juos kritikuotų, kad iš jų juoktųsi, kad jais skųstųsi. Jie nori, kad juos priimtų tokius, kokie jie yra. Bet kai juos priima, jie pasirengę keistis. O moteris vyrui yra iki galo nepažintas objektas, verčiantis jį gyventi, judėti, skustis ir netgi „atrodyti“.

Viena moteris paprašė, jog parašyčiau ką nors prasmingo ir įsimintino, kad vyrai pagaliau atkreiptų dėmesį į dailiosios lyties sunkumus gyvenime. Galvojau galvojau, kokiais čia žodeliais vyrus pagraudenus, ir nusprendžiau, kad geriausiai už viską kalba statistika. Dauguma moterų, norėdamos suspėti laiku, keliasi anksčiau už savo antrąją pusę. Kasdienė ruoša: dušas (10 minučių), plaukų sutvarkymas (9 min.), makiažas (8 min.), apsirengimas (7 min.), pusryčiai (6 min.), kartais sportas (neilgiau 4 min.). Be to, moteris skuba sutvarkyti namus: indų plovimas (7 min.), lovų klojimas ir vaikų žadinimas (8 min.), vaikų suruošimas mokyklai (11 min.), pusryčių šeimai pagaminimas (9 min.), pietų vaikams ir kuprinių paruošimas (7 min.). Moteris jau atliko 86 proc. visų galimų dienos darbų, vyrui lieka 14 proc. Ir tai dar ne viskas! Dar reikia nuvežti vaikus į mokyklą ar darželį prieš darbą (19 min.). Tik 8 proc. vyrų į mokyklą veža vaikus. Pasibaigus darbo dienai, moters darbai nesibaigia - jos pasiima vaikus iš mokyklos, darželio (19 min.), paruošia aprangą kitai dienai (11 min.), lygina drabužius (taip pat ir vyro) (13 min.), gamina vakarienę (15 min.).

Neseniai skaičiau, jog, nors daugiausiai su ekonominės krizės iššūkiais tenka kovoti vyrams – jie dominuoja vadovų postuose, tačiau pastebėta, kad bristi iš sunkmečio geriau sekasi bendrovėms, kurių vairą valdo moterys. Štai Prancūzijos įmonių rezultatų analizuotojai teigia, kad kuo daugiau moterų vadovauja įmonei, tuo mažiau jos akcijos smunka rinkoje. Britai džiaugiasi savo bendrove „Hermes“, kurios, vienintelės iš didžiųjų šalies kompanijų, akcijų kainos kyla ir kurioje daugiau nei pusę vadovų sudaro moterys. Švedai sunkmečiu, pasirodo, taip pat atsigręžė į moteris vadoves. Šalies vyriausybė ėmėsi projekto, kuriuo į bendrovių valdybas siekiama įtraukti kuo daugiau moterų. Nors yra ir neatiduodančių visiškos pirmenybės vadovėms moterims, o iškeliančių mišrias komandas. Tiesa, ir taip teigiantys pripažįsta, kad vyrai šalia moterų ima daugiau dėmesio skirti etikos dalykams ir vykdo pagarbesnę vadybą, neneigia, kad sunkmečiu ypač praverčia tam tikros stereotipiškai moterims priskiriamos savybės. Pavyzdžiui, dailiosios lyties atstovės idealiai sugeba įvertinti rizikas, pasižymi puikia intuicija, jos yra geresnės derybininkės, o sunkmetis labai palankus deryboms. Be to, vienas iš sėkmingo vadovavimo sunkmečiu receptų – pastovumas ir kantrybė. Moterims pastovumas būdingas, kantrybės jos irgi turi su kaupu. Svarbu neskubėti, o daugelis įmonių skuba atleisti žmones, optimizuoti procesus. Moterys geba geriau įsiklausyti. Krizės metu susikaupia daug neigiamų emocijų ir žmonėms reikia išsipasakoti. Be viso šito, moterims geriau vadovauti dar padeda ir jų įgimtas lankstumas, atidumas detalėms. Tad reziumuojant reikėtų pasakyti, jog jeigu ryžtumės krizės sprendimo būdus skirstyti į „vyriškuosius“ ir „moteriškuosius“, dailiosios lyties atstovėms reikėtų priskirti derybininkių, ramintojų ir taikytojų vaidmenis.

Finansinės krizės akivaizdoje senas posakis, kad laimė slypi ne piniguose, tampa ypač aktualus. Tyrimai rodo, kad krizės metu net 48 šalyse iš 51 moterys jaučiasi laimingesnės nei vyrai. Tik Brazilijoje, PAR ir Vietname laimingesni yra stipriosios lyties atstovai. O didžiausias skirtumas tarp moterų ir vyrų laimingumo krizės metu pastebimas Japonijoje: laimingų moterų čia 15 proc. daugiau nei vyrų. Mokslininkai teigia, jog taip yra todėl, kad pagrindinis vyrų laimės faktorius yra finansinė gerovė. Tuo tarpu moterys laimingiausios jaučiasi tuomet, kai sėkmingai klostosi jų santykiai su sutuoktiniais, vaikais, draugais ir kolegomis. Tik nežinau, ar tai tiktų Lietuvos moterims.

Statistika byloja, kad per pastarąjį pusmetį Amerikoje vyrai neteko 700000 darbo vietų, tuo tarpu moterų darbo vietų skaičius išaugo 300000. Atrodo, tarsi moterų neveiktų ekonomikos nuosmukis. Kodėl? Paprastai šnekant, taip atsitiko todėl, kad vyrai pasirinko neteisingas profesijas: statybų ir gamybos sektoriuose - būtent šie sektoriai kol kas labiausiai nukentėjo. Tuo tarpu moterys dažniau dirba sveikatos apsaugos, švietimo ar vyriausybinėse institucijose, kuriuos krizė paveikė mažiau. Gamybos sektoriuje dirba 77 proc. vyrų, o statybų - net 80 proc. Tuo tarpu sveikatos ir švietimo sektoriuose karaliauja moterys - 78 proc. Atrodo, jog vyrai tiesiog atsidūrė blogesnėse vietose, nors iki šiol jos buvo laikomos geresnėmis. O dar sako, kad gamtoje nėra pusiausvyros… Iki šiol JAV ¾ žmonių, uždirbančių daugiau nei 100000$ per metus, buvo vyrai. Tačiau būtent dėl didesnių uždarbių tenka atleisti dalį darbuotojų iš nukentėjusių nuo krizės kompanijų. Ekonomistai vis dar ginčijasi, ar pasaulinėje ekonomikoje įsivyravo recesija. Gi akivaizdu, kad vyrams ji prasidėjo. Štai pas mus 80 proc. vyrų gauna vidutinį atlyginimą, bet tik 20 proc. sulaukia vidutinio amžiaus.

Karjeros moteris, nors ilgai užtrunka darbe, nenori perleisti vyrui ir šeimos galvos funkcijų. Ji šeimos ryšius stipriai laiko savo rankose. Kitaip tariant, kontroliuoja ir valdo viską – pradedant finansais ir baigiant... intymiais santykiais. Gyvenime ji mama, kuri užima vadovaujamą vaidmenį ir priima visus svarbiausius sprendimus. Ištekėjusi tuoj ėmėsi savąjį vyrą „auklėti“, „tobulinti“ ir jam nurodinėti. Ilgainiui sutuoktinis pavargsta priešintis tokiems nelygiaverčiams santykiams ir „pasirašo“ kapituliavimo aktą guosdamasis, kad „visos bobos tokios“. Tiesa, kartkartėmis jis save „apdovanoja“ nepaklusimu žmonai ir išgėrimu su panašaus likimo draugais. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai moters „diriguojamas“ vyras gauna papildomų pajamų ir nuolat turi „savų“, žmonos nekontroliuojamų pinigų (pvz., yra geras santechnikas, kurio paslaugų daug kam prireikia), jis tampa net alkoholiku. Ir tada žmona įgyja nenuginčijamą įrodymą, kodėl privalo vis tikrinti, auklėti ir persekioti savo antrąją pusę. Tokia moteris save vertina ir gerbia už tai, kad „aukojasi šeimai“, kad viena ant savo moteriškų pečių tempia visą gyvenimo naštą.

Įsiminė kažkieno išsakyta mintis, kad kai vyras sako savo „sakralinę“ frazę „visos jos tokios“, tai jis viešai prisipažįsta, jog viena, na, gal dvi-trys moterys privertė jį pasijusti ožiu. Todėl jis pyksta ant visų moterų ir ant viso pasaulio apskritai. O iš tikrųjų - irgi ant savęs, t. y. ant to ožio, kuris gyvena jo viduje. Ir dar viena įsiminusi mintis, jog klaida, kai sutuoktiniai vienas apie kitą kalba su užuojauta, pavyzdžiui, moteris apie vyrą: „Jis per savo gyvenimą labai daug iškentėjo. Aš privalau padaryti jį laimingą.“ Ką kitam gali duoti tavo auka? Nebent - kaltės jausmą. Ir trečioji mintis, jog moterims vertėtų žinoti, kad vyrai nekonkuruoja su moterimis, vyrai konkuruoja su vyrais. Vyrui reikia būti pranašesniam - ar fiziškai, ar intelektualiai, ar materialiai. Gal to reikalauja gamta? Greičiausiai. O moterys mano, kad visa tai dėl jų.

Dabar apie vyrų ir moterų (bendradarbių, bendraminčių, kaimynų...) dalykinius susitikimus. „Taigi aš einu tik draugiškai susitikti“, - taip vyrai kalba apie „nekaltus“ susitikimus su kitomis moterimis, o moterys - su kitais vyrais, tarkime, kavinėje. Du žmonės viešoje vietoje sėdi vienas priešais kitą šalia nedidelio apvalaus staliuko prie kavos puodelio, torto, vyno ar brendžio taurės, neretai kikena ir kvatojasi, tikriausiai ir nevengdami žiūrėti vienas kitam į akis. Suprantu, kad galbūt tai ir nėra pasimatymas, bet greitai vienai ar kitai pusei, o kartais ir abiem ima atrodyti, kad tai yra pasimatymas. Nepasimatymas tik tokiu atveju, jei moteris vyrui ar vyras moteriai yra fiziškai visiškai nepatrauklūs, abi pusės turi bent lašelį sąžinės ir žino, kad priešais sėdintys jau turi kažką pašonėj, bendraujant paaiškėja, kad ji ar jis yra „žmogus, su kuriuo aš tikrai nenorėčiau praleisti daugiau nei dar 30 minučių!“...

Ir dar viena tema. Nuolat rypuojama ir skundžiamasi dėl trumpo Lietuvos vyrų amžiaus. Išties, kai pasakai kur nors užsienyje, kiek gyvena mūsų vyrai, niekas nepatiki. Aišku, reikėtų ne tik bėdoti dėl šios situacijos, bet ir kalbėti apie priežastis, lemiančias tokį trumpą mūsų vyrų amželį. Visų pirma ar jis gali būti ilgas, jeigu vyrai taip maitinasi? Niekas nepaneigs, kad vyrų maisto racionas – tiesus kelias į ligoninę. Ar išeina vyrai pasivaikščioti, palakstyti? Vis tik važiuoti... O dar tas laisvalaikis - sėdėti nieko neveikiant ir maukti alų.

Kokį  pasaulį išvystume, jei valandėlę įsivaizduotume, kad jį valdo japonai. Išsiskirtų jis trim dalykais: pagarba maistui, švarai (tvarkingumui) ir laikui.

Maistas. Iš  ryžių, šviežios žuvies ir daržovių gaminamas sušis – puikus tokių gyvybiškai svarbių medžiagų, pavyzdžiui, omega-3 rūgščių, šaltinis. Per pietų pertrauką japonai nesirenka plastikinėje pakuotėje užkonservuotų sumuštinių ar kitų pusfabrikačių, jie nori tikro maisto - mėsos arba žuvies, ryžių, makaronų, daržovių. Švara. Jei Vakaruose nieko nestebina riebaluoti padėklai traukiniuose ir lėktuvuose ar tarp nemokamų žurnalų puslapių aptinkamos sudžiūvusios obuolių nuograužos, to nepamatysi Japonijoje. Žmonės savo namus ir kiemus švarinasi kelis kartus per dieną. Juk jų visuomenėje kitų nuomonė ir požiūris yra itin svarbus. Punktualumas. Klausti, ar japonų traukiniai atvyksta ir išvyksta laiku, yra pats tikriausias įžeidimas tobulai šalies geležinkelio sistemai. Juokaujama, kad su šalies traukinių darbuotojais konsultavosi šveicarų laikrodininkai.

Bet grįžkime prie vyrų temos. Daug galima kalbėti, bet, esu įsitikinęs, pagrindinė vyro tezė turi būti – norint moterį nurengti, pirmiau reikia ją aprengti. To užtenka. Gera būti vyru, kai žinai, jog pasaulyje esama ir moterų. Neturintys moterų vyrai atsidėję jų ieško: „Ne pirmos jaunystės, bet gerai išsilaikęs vienišas vyriškis parduoda parketą“, „Ieškau moters, daugiau neturiu ką apie save pasakyti“... Nors maloniausia vyrui ne pačiam skelbtis, bet rasti skelbimą: „Jeigu už lango lyja, o ji neatėjo ir jums liūdna, nenusiminkite. Arba lietus liausis, arba aš ateisiu. Mano tel. ...“ Nors, jeigu atvirai, vyrai gyvenimu niekada nebūna patenkinti. Kaip tie psichiatrijos ligoninės pacientai, pamatę vaivorykštę, stebisi: „Tokiems dalykams pinigų atsiranda, o mūsų gyvenimui pagerinti vis trūksta.“