Pabudau su bjauria nuojauta, kad kažkas baisaus įvyks. Nors neprisiminiau net ką sapnavusi. Tiesiog buvo tokia nuojauta.
Apie tai neprasitariau nė vyrui, kaip neprasitardavau niekam ir iki tol. Visai nenorėjau būti eilinį kartą išvadinta ragana, nes ir taip sugadinau sutuoktiniui nuotaiką nuspėjusi, kad Šiaulių krepšininkai lengvai iškops į pusfinalį.
- Koks malonumas žiūrėti rungtynes ir nesijaudinti? - retoriškai paklausė jis manęs prieš kelias dienas per pusryčius. - Kitą kartą geriau patylėk. Arba dar geriau - lažinkis už pinigus.
- Cha, - suurzgiau sau panosėje, - „nesijaudinai”... O kas du kėlinius lakstė pas mane į virtuvę ir piktdžiugavo: „O sakei - „lengvai laimės”?
- Ir apskritai baik tu su savo raganystėmis, ir gyventi visiems bus įdomiau, - pareiškė vyras ir nugriebė sumuštinį iš mano lėkštės.
Suurzgiau dar kartą ir mintyse pasižadėjau, kad iš viso tylėsiu - ne tik apie krepšinį. Juolab kad ir taip per dieną persietame tik dviem-trim sakiniais: „Kas vakarienei?” - „Troškinys su vištiena.” - „Ir vėl?” - „Kur vėl pledą nukišai? Žvarbu.” - „Tu ant jo guli.”
Taigi nutylėjau apie savo nuojautą ir net pati nuo savęs pradėjau ją ginti. Kad neįsikalbėčiau. Juk gal tai ir jokia nelaimės nuojauta, o šiaip nemalonus vakarykštės dienos prisiminimas.
Vakar pavakare aš pateikiau bosui vieną gerą pasiūlymą. Supergerą. Bosas iš pradžių apsimetė negirdėjęs, o kai pasiūlymą pakartojau, pradėjo vis keldamas balsą aiškinti, kad būtent jo idėja labai gera, su milijonu privalumų.
Aš irgi netylėjau - papunkčiui išrėkiau savo pasiūlymo gerąsias puses. Žodžiu, kaip ir įprasta, greit mes ir patys nebegirdėjome savęs, tačiau mus girdėjo visi, nors jau ir nebeatlėkė aiškintis, kuris kurį žudome...
Galop, kai bosas pritrūko oro ir akimirksniui stabtelėjo, aš perėjau į normalią kalbą ir pasakiau tai, ko nereikėjo. Arba bosas, pasakiau, esąs nepatenkintas, kad toji mintis atėjo į galvą ne jam, o man, arba jis mane išklausytų, tik jei mudu sėdėtume prie butelio ir tai su ta sąlyga, kad aš būčiau vyras... Na, kažką tokio pasakiau.
Keista, bosas neužsivedė iš naujo ir net nereplikavo, o pakilo nuo savo kėdės ir išlėkė iš savo kabineto...
Likusi viena dar pastovėjau ruošdamasi boso sugrįžimui ir antrajam riksmų raundui, bet boso taip ir nesulaukiau. Tad išėjau aukštai pakėlusi galvą kaip nugalėtoja.
Nors tokia nesijaučiau - žinojau, kad boso vis tiek bus paskutinis žodis, vadinasi, jis ateis jau pas mane jo pasakyti. Bet nesulaukiau ir nusivyliau, nes kiekvienas žaidimas vis dėlto turi baigtis pagal scenarijų.
Reikia manyti, savo argumentus bosas išrėks tik šiandien. Ir vienas iš tų argumentų gali būti: „Lauk!” Nors vargu: bosas protingas, o ir mane parsikvietė į savo firmą dėl to, kad aš niekada nebijojau ginčytis.
Ne, mano nuojauta buvo kitokia - lyg kažkas turėjo mirti. Kažkas artimas. Tad darbe pirmiausia visiems paskambinau.
Sūnaus paklausiau apie visų nuotaikas ir sveikatą - viskas gerai, niekas net nosies nešnypščia. Dukrai pasiunčiau žinutę, toji kaip mat paskambino ir tiesiai paklausė, ar negalėčiau pervesti jai kiek pinigų - dabar tokie išpardavimai! Vadinasi, ir jai viskas gerai.
Slaugos namuose atraportavo, kad uošvis žvalus ir net kabina slauges, o sesė iškoneveikė mane, kam paskolinau jos vyrui pinigų ir dabar jis turįs juos uždirbinėti toli nuo jos...
Žodžiu, visur visiems viskas buvo gerai, tik aš viena vis kažko nerimavau. Galop sutvarkiusi vieną šūsnelę dokumentų paskambinau ir Romanui.
Tas nustebo, pradžiugo ir susirūpino - ar man kas neatsitikę. „Ne, nieko, - atsakiau, - šiaip paskambinau...” Tačiau senas draugas pažadėjo dar šią savaitę pas mus pasirodyti, na ir kas, jei dėl to padarysiąs poros tūkstančių kilometrų lankstą.
Ir tada numojau į savo nuojautą ranka - kas bus tebūnie, juk aš neužbėgsiu visoms nelaimėms už akių...
Tik spėjau įsigilinti į darbus, sukambo vietinis telefonas.
- Greitai!!! - išgirdau sekretorės Reginos balsą ir ilgus pypsnius.
Išlėkiau iš kabineto pastriokom, nes Regina nebuvo linkusi nei juokauti, nei panikuoti. Radau ją boso kabinete išvis pasimetusią - viena ranka ji laikė skystantį nuo kėdės bosą, kuris abiem rankom spaudė sau pilvą, o kita ranka bandė pasiekti mobilųjį.
- Skrandis... - suvokštė bosas, kai jį sugriebiau abiem rankom, o sekretorė pripuolė prie mobiliojo.
- Širdis, - lyg svetimą išgirdau savo balsą. - Infarktas...
- Skrandis... - dar kartą pasakė bosas ir pakibo.
Greitoji, ačiū Dievui, pasirodė esanti greita - bosą išnešė padedami jo paties vairuotojo. Kolegos akimirksniu sulėkė į vadinamąjį priešpirtį, tai yra, sekretorės kabinetą, tik su vienu klausimu: „Kas dabar bus?”
Regina stukseno dantimis į stiklinę, taškė mineralinį ir, atrodo, nesuprato ko klausiama. Aš truktelėjau pečiais ir skubiai išėjau. Viena, reikėjo paskambinti bosienei, o antra, ir man rūpėjo, kas bus.
Bosas niekada neturėjo tikro pavaduotojo, pats visada viską tvarkė. Tai kas, kad formaliai juo prieš mėnesį ar pusantro buvo įdarbintas boso sesers vyras, kai po eilinio bankroto atsisėdo savo žmonai ant sprando.
Iš pradžių Švogeris gainiojo žmoną pas bosą dividendų, nors akcijų turėjo niekingą dalį, paskui buvo įkurdintas mažučiukame kambarėlyje iš kiemo pusės prie kiemsargio sandėliuko, kur sėkmingai ir lindėjo per dienas dėliodamas pasjansą monitoriuje. Neduokdie, jam išlįsti.
Išlindo, kai tik nuvažiavo greitoji. Išdidžiai įėjo į priešpirtį ir įsakė visiems eiti dirbti. Bent kol kas. Kol Švogeris nenuspręsiąs, ką čia pirmiausia atleisti.
Lilitė
