Nelygioje kovoje su uzurpatoriumi Švogeriu pirmoji krito sekretorė Regina, kuri buvo ištikima bosui iki paskutinio kraujo lašo. Regina atsisakė atiduoti boso seifo raktą, nes negavusi savo tikrojo viršininko įsakymo. Tačiau kai Švogeris pagrasino jai policija, vargšė sekretorė turėjo paklusti. O kai raktus atidavė, jai buvo pasakyta tučtuojau nešdintis lauk.

Regina pasičiupo paltą, rankinę  ir išrūko tiesiai į ligoninę, pas savo bosą. Tam, reikia pripažinti, iš tikrųjų buvo sušlubavusi širdelė, bet dar toli gražu ne galutinai susidėvėjusi.

Priešinfarktinė būsena, pasakė gydytojai, slaugytojos suleido-sulašino jam vaistų  ir bosas vėl atgavęs veido spalvą miegojo palatoje stebimas budrių žmonos akių. 

Lojalioji sekretorė atsisėdo šalia bosienės ir jai viską išpasakojo - ir apie savo išvarymą, ir boso kabineto uzurpavimą, ir tai, kad Švogeris, ko gero, jau seife ieško milijonų grynais...

Boso žmona raudo, balo, galų  gale pašoko nuo taburetės ir palikusi Reginą slaugyti vyro išlėkė į firmą daryti tvarkos.

Tik Švogeris jos neišsigando ir net įžūliai pasakė: girdi, jau užteks, moterėle, - pasinaudojai vyro turtu, o dabar naudotis - mano eilė... Bosienė tik kvyktelėjo ir prarado amą (tai visai neįtikėtina), nes žmogėnas elgėsi taip, lyg bosas būtų jau miręs ir palaidotas. 

Bosienė grįžo prie vis dar miegančio vyro visai nuleidusi nosį.

Visą tą informaciją  aš sužinojau iš pačios Reginos, kai vėlai vakare šluojant plunksneles balkone ji man paskambino. Aš kartu su ja paaikčiojau, pritariau minčiai iki ryto apie tai bosui nepasakoti ir man atlėgo.

Nors nelaimės nuojauta manęs neapgavo, bet pati nelaimė nebuvo tokia baisi: bosas dar tik kiek pagulės ligoninėje, o mirtis ištiko tik niekuo dėtą kanarėlę. Arba papūgėlę. (Tų plunksnuočių aš visai neskiriu.) Ir mirtis buvo jau atėjusi meilutės Rainiukės pavidalu.

Kai tik sužvito saulė, Rainiukė  įsitaisė įstiklintame balkone ant staliuko ir ėmė graudžiomis akimis žiūrėdama pro langus dūsauti į gryną orą. Bent aš taip maniau. Todėl pradėjau ją palikti balkone su truputį pravertais langais, nors ir jaudindamasi, kad katytė, neduokdie, neiššoktų.

Rainiukė neiššoko, nes pasirodė, kad jos buvo visai kitas interesas - ji nežiūrint jauno amžiaus rodė plėšrūniškus instinktus. Kartą kitą  aš jau šlaviau nuo balkono grindų pilkšvas plunksneles, bet maniau, kad jas bus pametęs koks įskridęs balandis ar žvirblelis, kol blaškėsi ieškodamas pro kur išskristi.

Iki šio vakaro, kai pamačiau, kad naujosios plunksnelės - ryškios ir net labai spalvingos, ir prisiminiau, kad gretimame balkone kaimynai sušvitus saulei iškabina narveliuis su įkyriais čirškaliais. Matyt, koks jų paukštelis ir bus įlėkęs pas mus pasisvečiuoti...

Tai suvokusi nuėjau į  virtuvę pasižiūrėti į plėšrūnę - Rainiukė  lyg po savaitės pasninko kirto savo konservus. Tokia maža, liesa, kad net graudu... Negi dabar jai aiškinsi, kad skriausti kaimynų kanarėles negražu?

Kaip ten bebūtų, vis dėlto kitą rytą balkono langus uždariau - dėl šventos ramybės, kad kaimynai nepradėtų skųstis. Ir išėjau į  darbą.

O čia naujienos: vakar sekretorės vietoj pasodinta viena iš jaunųjų darbuotojų pasiėmė  ligos lapelį vaikui slaugyti, o vyriausioji buhalterė, vakar Švogerio privaryta iki ašarų, - biutetenį dėl paaštrėjusios cukraligės.

Visi sėdėjo kabinetuose įsikniaubę į kompiuterius nekalbėdami, nė nosies neiškišdami lauk. Laukė. Kažko.

Sulaukė, nes po vieną  šniurkščiojanti laikinai sekretorės pareigas einanti kita jauniklė  pradėjo kviesti į boso kabinetą. 

Švogeris, paskambinusi mano asmeniniu mobiliuoju pašnibždomis pasakė viena iš buhalterių, atrodo, labiausiai domėjosi, kur galėtų būti boso elektroninio parašo laikmena - girdi, reikia algas mokėti, tai gal kas žinąs...

Mano eilė priėjo jau visai prieš darbo pabaigą, kai aš jau buvau ir prisinervinusi nuo laukimo, ir jau pakankamai apsiginklavusi.

Padėjau prieš Švogerį  du išpampusius segtuvus ir nieko nelaukdama pradėjau vardyti, kokios informacijos man dar trūksta.

Žmogus tik išplėtė akis - nieko nesuprato ir net nesistengė suprasti, nei apie ką aš kalbu, nei ko iš jo noriu.

- Gerai, gerai - darykite taip ir toliau, - galop maloningai leido, bet kai aš pakilau ir, pasiėmusi savo segtuvus, pasukau durų link, vis dėlto paklausė: - O gal žinote, kur jo parašas?

- Iš kur galiu žinoti? - atsisukusi atsakiau, dar kartą mečiau akį į boso raktų ryšulį ant stalo ir skubiai išėjau.

Juoktis pradėjau tik savo kabinete: kaip aš nežinosiu, kur tas parašas, jei pati padovanojau bosui raktų pakabutį su paslaptimi. Kaip tik flešiukui įsidėti.  

Lilitė