Ričardas JAKUTIS

Šį balandį, kai, atrodo, žmonės netuėjoi dėl ko džiūgauti, Vyriausybė paskelbė nuotaikingą metinę 131 puslapių ataskaitą. Didžiausią džiaugsmą kelia vienas teiginys ataskaitoje - suvaldytas nuosmukis. Nors socialinės apklausos skelbia, kad tik 2 procentai šalies gyventojų mano, jog per pastaruosius metus jie pradėjo gyventi geriau, mūsiškė Vyriausybė savo darbus įvertino kuo puikiausiai: „Biudžeto deficito mažinimo priemonės buvo būtinos ir davė gerų rezultatų.“

Daug įdomių  dalykų galima užtikti toje ataskaitoje. Pavyzdžiui, skelbiama, jog pavyko įgyvendinti šeimos politiką, tačiau, kaip ne vienas vykusiai pastebėjo, kad toji politika, švelniai tariant, keista, kai Lietuvoje leidimą rengti gėjų paradą gauti lengviau nei verslo liudijimą. Darbo neturi jau daugiau nei 300 tūkst. darbingų Lietuvos žmonių, rekordiškai daug gyventojų, manančių, jog jų finansinė padėtis prasčiausia per visą gyvenimą, degalų kainos - aukščiausios istorijoje, per metus tauta neteko dar keliolikos tūkstančių gyventojų, o valstybės skola - didžiausia.

„Penkioliktoji Vyriausybė pradėjo darbą nelengvu metu - Lietuvos ūkiui ir finansų sistemai ėmus sparčiai kristi į gilią krizę”, - ataskaitoje klasikiniu sovietiniu stiliumi teigia premjeras Andrius Kubilius ar tiksliau premjero pavedimu ją parašęs neįvardytas autorius. Sulig kiekvienu padejavimu primenama, kad dėl sunkmečio kalta tik buvusi valdžia. Atmintis prarandama, kad dabartinė valdžia ne kažin ką nuveikė būdama opozicijoje. Bet kas buvo, tai jau buvo, o svarbiausia – dabartis. „Pasiekėme proveržį energetikos srityje”, - giriamasi ataskaitoje, tačiau apie tai, kad lietuviai už elektrą jau moka daugiau nei kai kurių euro zonos šalių vartotojai, neužsimenama. Vyriausybė džiaugiasi nauju dariniu - Energetikos ministerija, kurioje beveik nėra energetikų. Bet ypač ironiškai Vyriausybės ataskaitoje skamba jos indėlis į „tarptautinės bendruomenės kovą su terorizmu”. Pasirodo, A. Kubiliaus kabinetas itin nusipelnė šioje srityje, nes pernai iš Nigerijos piratų buvo išlaisvinti Lietuvos jūreiviai. Jei taip, tai ir dėl šildymo brangimo galima paironizuoti, kad jis šiemet 40 proc. atpigo. „Kaip tai?“ – paklausite jūs. „Galėjo jis pabrangti dvigubai, o brango tik 60 procentų, tad 40 procentų – jūsų naudai“, - atsakys valdantieji. O ar nepralinksmina toks ataskaitos sakinys: „Daug dėmesio skirta užimtumui skatinti ir nedarbui mažinti.“ Gal teisingiausiai ataskaitą įvertino peliukai politologai Mauzeris ir Sūrskis mąstydami, jog po kokio tūkstančio metų, kai kaip kokioj Pompėjoj archeologai atkas pelenus ir suras Kubiliaus pranešimą, jį perskaitę sakys, kas čia per šalis ta Lietuva? Gal čia ta prapuolusi Atlantida, kur žmonės gyveno pertekliuje ir taikoje.

Galima būtų  daug čia apie tą ataskaitą prirašyti, bet kadangi mano tekstai dažniausiai optimistiniai ir nuo to nesinorėtų nukrypti, pamąsčiau, jog dabar nėra blogiau, nei bet kada. Dabar yra taip, kaip turi būti. Situacija tokia, kokios mes verti. Prisiskolinti pinigų ir juos išleisti silikatiniams blokeliams bei mokėti dešimt tūkstantinius atlyginimus statybininkams, žinoma, yra gerai. Bet ilgai tai tęstis negalėjo. Pinigus reikia užsidirbti, o ne skolintis. Nors vis prisimenu neseniai internete perskaitytą, kaip supratau, vieno globos namų gyventojo skundą apie tai, kaip sunku jų globos namuose. Gyvenimo sąlygos nepakenčiamos, maistas prastas: sriuboje plaukioja vos viena kita kruopa, kotletai be mėsos ir t. t. „Bet prieigą prie interneto turite“, - stebėjosi kitas komentatorius.

Ar galime be krizių apsieiti? Skaičiau apie ekonominių ciklų teoriją. Vienas ciklas, trunkantis 3-5 metus, susijęs su atsargomis. Kai įmonė išeikvoja atsargas, įvyksta „krizė“. Kitas ciklas, trunkantis 7-11 metų, susijęs su investicijomis į įrangą, kai įranga nusidėvi, ir reikia pirkti naują. 15-20 metų susiję su infrastruktūra, nekilnojamuoju turtu. Kas 200 metų kinta politinės, religinės sistemos. Už šią teoriją paskirta Nobelio premija. Tik kodėl mes nepasiruošiame šių ciklų poveikiui?! 

Ekonomistai sako, jog jeigu nori viską nagrinėti ir į viską gilintis, pradėti reikėtų nuo PVM mokesčio. Tą prancūzų sugalvotą pridėtinės vertės mokestį mes įsivedėme 1994-aisiais. Anksčiau jo nebuvo. Tačiau po jo atėjo ir akcizai, ir kiti mokesčiai. Juokaujama, jog tuoj už barzdą reikės mokėti arba už tai, kad turi plaukus ar jų neturi... Nemanau, jog būtų prieštaraujančių, kad daiktai ar paslaugos, kurie gamybos eigoje ar kitose pozicijose sukuria pridėtinę vertę, turi būti apmokestinti. Bet kitas klausimas - kiek. Penkiose vyriausybėse (pradedant pirmąja) pramonės, prekybos ministru dirbęs Albertas Sinevičius pripažįsta nesuprantąs, kai mūsų pramonėje gaminant kokį gaminį ar žaliavą sugebama jį apmokestinti penkiskart: vienas sumoka mokesčius už žaliavą, kitas sumoka mokesčius už pusgaminį (nors prieš tai jau buvo sumokėti mokesčiai perkant žaliavą), trečias vėl moka mokesčius pirkdamas produktą (nors prieš tai jau dukart buvo sumokėti mokesčiai)... Vieni ekonomistai sako, kad apskritai nereikia PVM, kiti sako, kad reikia šitą mokestį pakelti iki 45 proc., bet panaikinti visus kitus mokesčius. Švedijoje ir dabar yra mokesčių, kurie siekia 65 proc., bet valdžia viską paskirsto sąžiningai ir garbingai. Kai valstybė garantuoja gerą gydymą, pensijas, socialines garantijas, kodėl nesutikti su tokio dydžio mokesčiu? Bet pas mus taip neišeina... Žmonės nenori mokėti mokesčių ne dėl nenorėjimo, o dėl to, kad jie nemato, kur, kaip ir ar deramai bei skaidriai išleidžiami jų sumokėti pinigai.

PVM galima išvesti pagal įmokas, išlaidas ir šis mokestis yra kažkaip apskaičiuojamas, tačiau kaip apskaičiuojamas akcizas? Anot A. Sinevičiaus, šnekamojoje kalboje tai yra „nuodėmės mokestis“, nes tik „nuodėmingi“ darbai juo apmokestinami - cigaretės, alkoholis ir naftos produktai. Kitas dalykas - o kuris iš šių nuodėmingųjų labiau nusikaltęs? Tas, kuris rūko, geria ar važiuoja? Be abejo, kuris važiuoja. O akcizas skaitymui? Kokia nuodėmė skaityti knygas? Paradoksalu, bet mūsų krašte knygos brango Vyriausybės paskelbtais Skaitymo metais. O juk tarp žmonijos kultūrinių vertybių svarbiausias vaidmuo priklauso knygai. Rašytinis žodis lyginamas su ugnies išskėlimu. Knyga išreiškia dvasinį žmogaus išsivystymo lygį ir tarnauja kaip kultūros ir švietimo simbolis. Bent kiek nutuokiantys supranta, kad knygų branginimas – žiauriausias išpuolis prieš lietuvių raštiją nuo 1864 metų, kai generalgubernatorius Muravjovas „korikas“ uždraudė lietuvišką spaudą.

Vis norisi paklausti - kodėl negalime įvesti progresinių mokesčių? Todėl, kad Seime daug tų, kuriuos šis mokestis paveiktų, o dar daugiau jų bičiulių, rėmusių juos kandidatuojant į Seimą? O kad nekiltų rimtų klausimų, dangstomasi turto deklaracijomis, kurios puikiai nukreipia visų dėmesį į šoną...

A. Sinevičius prisimena, jog jam būnant ministru, biurokratinis aparatas buvo visai kitoks. Teisingumo ministerijoje dirbo vos 15-20 žmonių, o Pramonės - apie 40 žmonių. Tiesa, pirmosios Vyriausybės darbo pradžioje palikimas buvo nemenkas: 30 ministerijų, 20 visokių valdybų, agropromas su valdybomis, begalė komitetų, geležinkelio valdyba, lėktuvai, laivynas... Buvo masė organizacijų, bet tuomet per kelis mėnesius sugebėta viską sutvarkyti. Kitaip nei Saulėlydžio komisija, kuriai saulė leidžiasi ir niekaip nenusileidžia. Paskui visi klausia vieni kitų: kodėl mes tokią Lietuvą kuriame? Aišku, kitur yra dar blogiau. Kad ir Vidurio Azijoje. Bet ten gyvenantys žmonės nežino, ką reiškia gyventi gerai. Mes privalome žiūrėti į kitą pusę, tokias šalis kaip Vokietija, Švedija, Danija, o kad ir Lenkija...

Prisiminus tradicinį pasakymą, kad lietuviui smagu, kai kaimyno tvartas dega, tautai ne pats kainų kilimas skaudžiausia, o tai, kad atsiranda daug geriau gyvenančių. Tai yra riba tarp turtingųjų ir vargingųjų didėja, o viduriniosios klasės nėra labai daug. Apie šią klasę ir jos egzistavimą būtų galima pavartoti gan įdomų lietuvišką posakį „nelabai yra“. Ar per sovietmečio penkiasdešimtmetį buvo turtuolių? Jei ir buvo, jiems nebuvo leista iškišti galvos ir puikuotis. Elito ar panašių liaudį piktinančių žurnalų ar televizijos laidų nebuvo. CK vadai irgi privalėjo gyventi kukliai, bent jau tautai demonstruoti, kad taip gyvena. „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“ – kur lygybė buvo labiau pabrėžiama net negu laisvė. O kaip šiandien gali nepapiktinti žinia, kad mūsų Seimo narių bendras turtas lygiai toks pat, kaip Klaipėdos metinis biudžetas?! Žodžius „Niekas neturi alkti ir šalti“ yra ištaręs Hitleris ir pridūręs: „O kas taip darys, eis į koncentracijos stovyklą“.

Jei gatvėje ko paklausi „kaip sekasi?“, vis rečiau išgirsi „gerai“. Optimistiškiausias variantas – „kaip visi“. Sutiktas bičiulis sako, jog krizėje galime rasti daug pliusų. Kad ir tai, jog neapsikrausime niekniekiais, atsikratysime antsvorio, kvėpuosime gaivesniu oru, nes važinės mažiau automobilių ir dažniau vaikščiosime pėsčiomis, tarp žmonių atsiras daugiau bendravimo, šiltesnių jausmų... Krizė – susimąstymas, kad amžinai negyvensime. Krizė – gyvenimo pamokos, už kurias šiaip jau reikėtų daug mokėti, o krizės metu jas gauni dykai. Žmonės į krizes reaguoja daugiau mažiau vienodai, tik elgiasi skirtingai. Pradžioje būna šokas, vėliau imama pykti ir ieškoti kaltų, o po to susitaikoma. Tiesa, vieni įstringa gedėjimo stadijoje ir neieško išeičių, kiti greit randa naują darbą, naują kelią ir lengviau išgyvena šį sunkų periodą. Psichologai sako, jog savižudybių mažiau krizės metu, o ne tuomet, kai žmonės viskuo pertekę ir nebežino ko norėti. Krizės metu mažiau ir pavydo, nes tuomet rūpi pačiam išgyventi, o ne rūpintis, kaip kiti gyvena. Atrodytų, jog pasiturintiems krizę pergyventi yra lengviau, vargšams – sunkiau. Abejočiau. Koks skirtumas, ar tu neturi duonos kepalo, ar Svarovskio kristalų? Nelaimingi abu vienodai. Jeigu velnią reikėtų pavadinti kokiais vardais, manau, vienas iš tinkamų būtų „krizė“. Bet ar šis velnias iš tiesų toks baisus, kaip jį piešia? Ar begaliniai pokalbiai apie krizę panikos lygį nepadidina du ar net tris kartus, nes baimės akys didelės? Krizė juk kelia reikalavimą kažką daryti kitaip, ieškoti išlikimo būdų. Tačiau pažeidžiami žmonės, kurie sunkiau atlaiko permainas, jie krizės metu elgiasi destruktyviau bei chaotiškiau. Tiesa, kuo labiau visa keičiasi, tuo labiau viskas lieka kaip buvę. Krizėj pasireiškia protingieji, kitu atveju jiems sunkiau būtų atsiskleisti. Žodžiu, jei krizės nebūtų, ją tektų išgalvoti.

Kaip pagelbėti krizę išgyvenančiam žmogui? Tai sunkiau, nei suteikti pagalbą kelyje. Psichologai moko: padėkite patekusiam į krizę, išklausykite – nepertraukdami, neprimesdami savo nuomonės, nerodydami pranašumo, susilaikykite nuo patarimų, kaip „Nesinervink, praeis”; „Tau reikia pailsėti“; „Neimk į galvą”. Tai visiškai netinka. Verčiau papasakokite apie panašius išgyvenimus, jei tokių patyrėte. Nebrukite ekstrasenso ar būrėjos paslaugų, tačiau psichologo ar psichoterapeuto (jei tokį pažįstate) telefoną pasiūlyti galite. Nekiškite vaistų, nes vaistų nuo krizės nėra. Bereikalingai tik tabletės grauš skrandį. Vienintelis tinkamas vaistas – humoras… Jei tokio turite.

Už ekonominę  krizę dar blogiau yra – vertybių krizė, o užvis blogiausiai – amžiaus krizė. Labiausiai turėtų jaudinti dvasinė žmonių krizė ir degradacija, kuri veikia net tokias sritis, kaip meną, kultūrą. Pinigai – jų buvo, nebuvo, vėl bus ir nebus, taip jau yra. Geras žmogus šalia, su giliu dvasiniu pasauliu visada brangesnis už bet kokį pinigą. Tai ne spalvotas popierėlis su skaičiais. Jaudinti turėtų žmonių santykiai, kurie griūva dėl šito popieriuko. Tik dvasinės vertybės išlaiko žmogų žmogumi, vyrą vyru, o moterį moterimi. Tiesa, krizės laikotarpiu atsiranda ir postūmis tobulėjimui. Kai krizė pasibaigs, reikia manyti, kad į tokią vartojimo karalystę, kaip buvo, tikrai negrįšime. Būsime pasikeitę. Šiandien nebevertiname mielų akimirkų, kurias sukelia, pavyzdžiui, išgertas kavos puodelis. Mes apaugome nereikalingais daiktais, rūpesčiais ir nebematome, kad jie mums neleidžia pajusti paprastos žmogiškos laimės.

Išgyvenantys amžiaus krizę teigia, jog toji krizė visų sunkiausia. Amžiaus arba vidurinio amžiaus krizė pasiekia viso pasaulio moteris ir vyrus. Daug kas bando per brandaus amžiaus slenkstį  „persinešti“ jaunystę. Nustebau užtikęs mokslininkų teigimus, kad gyvenimas yra banguotas ir primena raidę U. Gyvenimo pradžioje ir pabaigoje žmogus yra panašiai laimingas, tačiau viduriniame amžiuje pasitenkinimas gyvenimu pasiekia žemiausią tašką. Visose šalyse abiejų lyčių atstovai paskęsta gyvenimo apmąstymuose ir lengviau pasiduoda depresijai būdami panašaus amžiaus: tarp keturiasdešimties ir šešiasdešimties metų. Šiems pokyčiams neturi įtakos nei lytis, nei vedybinė padėtis ar vaikų skaičius, nei įgyti turtai. Matyt, tai labiau egzistenciniai dalykai: būdamas tokio amžiaus žmogus atsisveikina su neišsipildžiusiomis svajonėmis, susimąsto apie gyvenimo laikinumą. Gerai dar, kad tie patys mokslininkai reziumuoja, jog sulaukus šešiasdešimties gyvenimas prašviesėja, o jei esant septyniasdešimties sveikata dar nėra labai prasta, galima vėl džiaugtis jaunystės laime.

Ar krizės metu lengviau vyrams, ar moterims? Suprasti vyrą galima, bet geriau jį pagirti, suprasti moterį galima – bet geriau nesuprasti. O ar lengviau vienišiems, ar gyvenantiems poroje? Sako, jog ateina vienišių era. Kiekvienas nesunkiai įsivaizduojame tipišką senmergę - griežto kirpimo suknelė, teisuolė, subtili, negerianti, nesikeikianti, apsiskaičiusi ir ...niekam nereikalinga. Senmergėmis tampama dėl trijų priežasčių: sąmoningai, atsitiktinai ir... paveldima.

Senmergė  pagal įsitikinimus - protinga, kuri nesusidės su purvinu, gyvuliu besivadinančiu vyru. Ji pernelyg išsilavinusi ir subtili, kad su dviem diplomais nusileistų iki paprasto programuotojo, krepšinio ar futbolo fano lygio. Be to, ji neblogai uždirba ir puikiausiai gali išlaikyti save pati. O be to, jai tiesiog fiziškai neužtenka laiko ir net jei staiga atsirastų potencialus gerbėjas, jis neištvertų tokio spartietiško grafiko, pagal kurį gyvena ši būtybė, neaišku dėl ko vadinanti save moterimi. Šeimos nėra, nebuvo ir nenusimato. Yra darbas, yra alga. Tuo pasiekimų sąrašas ir baigiasi.

Senmergė  ne savo noru - pamačiusi tarakoną alpsta, alaus kvapo bute niekada nebuvo, o unitazo dangtis nežinia kada paskutinį kartą  buvo pakeltas. 35-erių ir daugiau metų protinga, išsilavinusi moteris, neturinti supratimo, kas yra šeima, beviltiškai pavydinti visoms, kurios turi vaikučių, ir kurios miega su savo ir svetimais vyrais.

Dar prieš  kelis dešimtmečius mūsų padangėje senmergės buvo pašaipos objektas. XIX amžiaus antroje pusėje, po baudžiavos panaikinimo, susiformavusi nuostata į netekėjusias moteris išliko beveik nepakitusi iki pat XX amžiaus pabaigos. Kurti socializmą galėjo tik tris reikalavimus išpildžiusi moteris: žmona, motina ir darbuotoja. Gi šiandien viskas pasikeitę 180 laipsnių kampu. Dargi kai daugelyje šalių prezidentė netekėjusi moteris būtų nonsensas, pas mus tokia garbinama. Tiesa, po Atgimimo pirmiausiai buvo pamėgtas nevedęs vyras, tik vėliau - netekėjusi moteris. Net propaguojami tyrimo rezultatai, kad ilgiausiai gyvena vienuolės.

Gyvenime vis kažko laukiame: pavasario, vasaros, atostogų, švenčių.  Šiomis dienomis labiausiai laukiame krizės pabaigos. Laukimas panašus į S. Beketo pjesės „Belaukiant Godo“ herojų  laukimą. S. Beketo filosofija pesimistiška, jis nesuteikia vilties, nenurodo išeities iš rutinos, kurioje įstrigusi žmonija. Tačiau šioje autoriaus dramoje galime pajusti ir gailestį žmonijai, bent jau jos daliai. Kai prieš metus Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano buvo paklausta, kada pasaulyje baigsis ši ekonominė krizė, žymus amerikiečių ekonomistas gūžtelėjo pečiais: „Aš ne Dievas, kad tai žinočiau“.