- ... taigi yra mūsų  firmoje kabinetas, kurį visi vadina Gyvatynu ir vengia į  jį eiti, - pradėjau savo pasakojimą apie geriausias drauges ir aš. - Jame prieš penkerius metus pradėjo dirbti keturios darbuotojos, bet viena - pati kvalifikuočiausia iš jų - gana greit išvyko pas vyrą į Airiją dirbti nekvalifikuoto, bet žymiai geriau atlyginamo darbo.

Liko trys kruopščios ir bjaurių  charakterių moteriškės, kurios puikiai sutarė tarpusavyje ir buvo labai negatyviai nusiteikusios kitų žmonių atžvilgiu. Tereikdavo kam nors su reikalais įeiti pas jas, kai visos mesdavo darbus ir pasmailinusios liežuvius pradėdavo atėjusįjį šnekinti.

Įėjusysis kaip mat prarasdavo budrumą, lyg užhipnotizuotas prikalbėdavo ko nereikia ir užmiršęs ko atėjęs uždarydavo duris iš kitos pusės. O kai prisimindavo ir grįždavo, būtinai pataikydavo į tą momentą, kai visos trys furijos-vampyrės permalinėdavo jo kaulelius. Aišku, ne iš gerosios pusės.

Tad per kiek laiko susiklostė  tokia taisyklė, kad į Gyvatyną kolegos kokiu klausimu skambindavo, o ne patys eidavo...

Čia mane pertraukė Metalistė:

- Labai jau ilga įvadinė  dalis. Nebent pati nuo jų nukentėjai...

- Tai kad ne, - pasiteisinau. - Kai tik pradėjau dirbti, aišku, nieko apie firmos taisykles nežinojau, tai nuėjau ir į Gyvatyną susipažinti. Atėjau, prisistačiau ir iškart tokį gan šmaikštų anekdotą, pagrįsta kalambūru, pasakiau. O tos visos trys tik ir sustingo išsižiojusios - iš veidų matėsi, kad nieko nesuprato. Tada aš skubiai pasišalinau, tad ir vėliau ten kojos nekėliau. Kam man bendrauti su žmonėmis be humoro jausmo?

- Na, jau gerai, patikėsime, kad taip ir buvo, - kažkodėl manimi, nors sakiau gryną teisybę, nepatikėjo Metalistė. - Bet tiek to, tęsk.

- Na, įvadinė dalis dar nesibaigė, - perspėjau abi drauges, - tad geriau jau ilgam įsitaisykite. Dabar piešiu pagrindinių herojų paveikslus.

Vyriausioji darbuotoja, kilusi iš didelės šeimos, kur, matyt, daug ko trūko, baigusi mokyklą dėjo didžiules pastangas susitvarkyti savo gyvenimą: baigė technikumą, paskui neakivaizdžiai - aukštąją, susirado gerą darbą. Iš pradžių ji buvo keliama pavyzdžiu savo broliams ir seserims, bet kai tie jau sukūrė šeimas, iš jos iš pradžių tyliai, o paskui ir į akis pradėjo tyčiotis.

O moteriškei buvo labai svarbi aplinkinių nuomonė, tad ji vargais negalais susirado vyrą, susituokė, susilaukė dviejų pametinukų, pasistatė namą ir, dabar būdama apie penkiasdešimties, tuo labai didžiavosi. Nors didžiuotis lyg ir nebuvo kuo - tai buvo statistinė šeima, su statistiniais vaikais ir statistiškai vidutiniškai uždirbančiu vyru.

Nebent galėjo didžiuotis, kad su sutuoktiniu turėjo ir tebeturi bendrą interesą - abiem buvo labai svarbi aplinkinių nuomonė. Todėl šeimoje buvo taupoma net maisto sąskaita (juk niekas nemato, kad valgai), o sutaupyti pinigai buvo skiriami įsigyti prestižiniams daiktams. Apie ką vyriausioji niekada neužmiršdavo pasigirti...

- Lile, tu man atleisk, - jau įkišo savo trigrašį Mačetė. - Bet iš kur tu tokias smulkmenas žinai, jei į Gyvatyną kojos nekėlei?

- Palauk, palauk ir tu sužinosi mano žinių šaltinį, - nuraminau ją ir jau bepradedančią kikenti Metalistę. - Todėl ir turiu papasakoti iš eilės.

Taigi, vidurinioji visų  aplinkinių buvo laikoma sėkmės kūdikiu, nors ar ji pati savo likimą taip vertino, kas žino. Vidurinioji, sulaukusi trisdešimt penkerių, turėjo tris vaikus nuo trijų skirtingų vyrų, du kartus buvo išsiskyrusi, o kiek turėjo vadinamųjų sugyventinių - tik Dievas žino.

Ji baisiai patiko vyrams, nors ir išvaizda ir charakteriu nepasižymėjo - kaip tik atvirkščiai: visur buvo labai jau tiesmuka, labai jau paprasta ir dar turėjo bjauriai įžvalgią akį... Ir tai, kas atrodo, turėjo nuo jos gerbėjus nuvaikyti, keista kaip traukė vyrus: vidurinioji vieną gerą, tvarkingą vyrą keitė į dar geresnį, tvarkingesnį, piningesnį.

O jauniausioji Gyvatyno atstovė, nors dar neturėdama nė trisdešimties, buvo visiška nelaimėlė. Bet jau toks įspūdis aplinkiniams susidarydavo, nes ji skųsdavosi dėl visko - ir rimtų dalykų, ir visiškų niekų. Viskas jai buvo netaip: ir bendraamžis vyras, nors dirbo už tris, jai atrodė nieko vertas, ir ketverių metų dukrelė ją vargino, ir tėvai jai blogi buvo, o ką jau bekalbėti apie uošvius.

Tad kiekvieną dieną  Gyvatyne skambėjo jaunosios skundai dėl kiekvieno piršto pajudinimo, o kartą per mėnesį - džiaugsmingas vyresniosios pasakojimas, kaip jiedu su vyru nupirko svetainei baltą kilimą ar virtuvei nepakartojamą daržovių smulkintuvą. Aišku, kažką pasipasakodavo ir vidurinioji, bet dažniau ji mestelėdavo kandžias replikas kolegėms.

Jauniausiajai: „Tai ką, nusibodo šeimą žaisti? Skirkis: dukrą palik vyrui, pati grįžk pas tėvus, o jie gal kiekvieną tavo krustelėjimą laikys žygdarbiu.      

Vyriausiajai: „O kam jums tas baltas kilimas? Geriau nors sykį gyvenime už tuos pinigus paatostogautumėte...“

Kaip suprantu, kandžios viduriniosios replikos kuriam laikui užčiaupdavo koleges. Bet tik kuriam laikui.

Gal Gyvatyno triada ir iki šios dienos būtų gyvavusi, jei praėjusių metų pabaigoje bosas nebūtų metęs frazės: „Ką gi, krizė - teks kas trečią atleisti“. Visi darbuotojai į tai pažiūrėjo rimtai ir pradėjo dar labiau stengtis, o Gyvatyne kilo tikra panika.

Neaišku, sąmoningai ar impulsyviai vyriausioji susivienijo su jauniausiąja ir pradėjo uiti viduriniąją. Kadangi žodžių mūšiuose jos nebūtų nugalėjusios, tai lakstė skundinėti bosui, neperduodavo jo įsakymų viduriniajai ir šiaip krėtė šunybes.

Spaudimas pasidarė toks didelis, kad viduriniajai trūko kantrybė ir ji pati nulėkė  pas bosą. Šis kaip visada tokiose situacijose pasielgė  saliamoniškai: viduriniąją perkėlė dirbti panašaus darbo į didįjį kabinetą, o Gyvatyne likusioms padalijo jos darbą ir nepridėjo nė po šimtinę, kaip buvo pridėjęs kažkada ketvirtajai išėjus.

Viduriniajai didžiajame kabinete sekėsi ne taip jau blogai, o Gyvatyne, padidėjus krūviui, prasidėjo trintis; vyriausioji nebeturėjo kada guosti jauniausiosios, o tai pradėjo atrodyti, kad vyriausioji yra jai skolinga, ar ką.

Kai algų dieną  vyriausiosios pasiimti atvažiavo vyras, nes jiedu ruošėsi pirkti kažkokį mandrą kavos virimo aparatą, jauniausioji pradėjo su juo atvirai koketuoti. Pusamžis vyriškis iš pradžių apmirė, o paskui jau ėmė su gundytoja kalbėtis, čiulbėtis užmiršęs, kad čia pat žmona. Toji gan greit sumetė, kad nenaudėlė savinasi jos sunkiai sutvarkyto gyvenimo dalį, ir sukėlė skandalą.

Akių, tiesa, tąkart neišsidraskė  tiesiogine prasme, bet tai tebuvo įžanga.

Paskui jau viskas vyko pagal partizaninio karo taisykles: jauniausioji susižinojo kolegės vyro telefono numerį ir pradėjo jam skambinėti. Vyriškis, ištirpęs, kad tokia jauna ir daili moteris jam rodo dėmesį, pradėjo atlikinėti jauniausiosios duotas užduotis, net pastarosios vyrui išvykus į komandiruotę paimti jos dukrelė iš darželio ir, kaip sakoma, visiškai atšoko nuo savo namų.

Vyriausioji, savaime aišku, kėlė skandalus, draskėsi ir net skundėsi jauniausiosios vyrui. Tas žmoną atrodo, kiek paauklėjo, bet pamatęs, kad tariamasis žmonos meilužis jam pačiam į tėvus tinka, į tolimesnius skundus jau nebekreipė dėmesio.

Kaip Gyvatyne taip bekariaudamos moteriškės dar ir darbus padarydavo - paslaptis, bet kažkaip padarydavo. Tik abiem, akivaizdu, nervai buvo įtempti iki tiek, kad jos viską pamiršusios pradėjo laikas nuo laiko lakstyti guostis pas... viduriniąją.

Vidurinioji, sukandusi dantis, kad garsiai joms į akis neprasijuoktų, kiekvieną iš jų išklausydavo, galva palinguodavo, o paskui visiems triumfuodama tai išpasakodavo.

Ko gero, tai žinojo ir abi kariaujančios pusės, bet jos neturėjo iš ko rinktis guodėjos, tad jau kuris laikas jų kova tapo pagrindine pokalbių tema firmoje. Ir pagrindiniu anekdotų šaltiniu: „Kam tau mano vyras? Senas ir neturtingas?“ - „O jis man visam laikui ir nereikalingas...“

- O tas „senas ir neturtingas“  negi nieko nesupranta? Jis, ką - durnas? - susidomėjo Metalistė.

- Ką aš žinau, - negalėjau tiesiai atsakyti, - panašus į kobros užhipnotizuotą pelę...

- Tataigi, - bėl įsikišo Mačetė. - Gera istorija. Tai yra, norėjau pasakyti negirdėta. Kavos gersite?

Mudvi su Metaliste susižvalgėme ir linktelėjome - gersime. Mačetė padavė mudviem kavos, bet ne sau - buvo laikas jai gerti vaistus. O mums buvo laikas grįžti namo. Nors gal ne namo, gal į darbą - švito.

Mačetė mus palydėjo iki durų ir lyg niekur nieko pasakė:

- Aš vertinu jūsų  pastangas mane išblaškyti tomis istorijomis, bet į ligoninę  vis tiek nevažiuosiu.

Tada Metalistė vėl pratrūko:

- Tai pasakyk galų gale, ko tu nori, jei gyventi nebenori?!

Mačetė žvelgė  į mus akivaizdžiai stengdamasi kažką protingo sugalvoti, net pakedeno savo trumpučius ataugančius plaukus ir ūmai pusiau rimtai, pusiau juokais pasakė:

- Noriu ilgų plaukų. Noriu, kad būtų tokie kaip mokykloje - iki pakinklių...

Vos neprasižiojau, kad tai jokia problema - sugrįš iš ligoninės, nuvesime pas kirpėją, tai kokius tik norės, tokius priaugins, bet susilaikiau: Mačetė  apsisprendė, nebėr ko kištis.

Nuo komentarų susilaikė ir Metalistė, tad tyliai neatsisveikinusios nuėjome prie savo automobilių.

Tik jau pravėrusi savo mašinos dureles Metalistė išrėžė:

- Visos mūsų moterų  bėdos per tuos nevisavertiškumo kompleksus: vienai, matai, svarbu, ką žmonės pasakys, antrai reikia įrodinėti, kad ji vis dar jauna, Mačetei - kad vis dar graži, man - kad aš viską galiu, o tu...

- Ką jau aš...

- O tu - kad pasaulis be tavęs sugrius, - metė Metalistė ir užsitrenkė dureles.

Ką gi, kažką panašaus aš ir tikėjausi išgirsti, todėl ir neįsižeidžiau. 

Lilitė