Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Palyginti dar neseniai Šiauliai garsėjo kaip didžiausias odininkystės centras: čia būta bent kelių fabrikų, kur oda buvo išdirbama, iš jos gaminami įvairūs dirbiniai, čia būta daugybės odos amatininkų ir menininkų, kurių sukurti vienetiniai odiniai aksesuarai išgarsino ir tebegarsina miestą.

 

Nors ne, būtasis laikas menininkams odininkams Šiauliuose netinka - jie niekur nedingo, jie tebėra ir tebekuria. Tik jau nedaug - parodoms, pagal individualius užsakymus... Ir kuria dažniausiai nebe šiauliečiams. Nes šiauliečiams vienetinių, autorinių darbų nereikia, sako jaunosios kartos Šiaulių  odininkė menininkė Jurga Sutkutė, dienomis dirbanti kultūros vadybininke Šiaulių dailės galerijoje, o vakarais užsirišanti prijuostę ir kurianti stebuklus iš odos, kurių labai reikia vilniečiams...

 

Tačiau Jurga Sutkutė vilties sugrąžinti buvusią Šiaulių, kaip odininkų miesto, šlovę nepraranda: į  sostinę gyventi ir kurti neišvyksta, o vis bando atrasti čia tokią vietą, kur užeitų šiauliečiai, apžiūrėtų išskirtinius odos dirbinius ir ryžtųsi įsigyti patį keisčiausiąjį iš jų. 

 

- Kodėl jūs pasirinkote būtent odininkystę? - klausiame Jurgos Sutkutės, pasirinkusios jau nebetokią populiarią mieste profesiją.

 

- Nuo vaikystės svajojau būti dailininke ir svarsčiau galimybę tapti keramike, svajojau apie molį, apie plastiką. O odos išraiška kažkiek panaši į molio. Aš taip pat studijavau ir išbandžiau metalą, ir medį. Tai man tos visos medžiagos yra artimos.

 

Studijų metu buvo galimybė pasirinkti medžiagas ir kažkaip apsisprendžiau, nes pajutau, kad man oda labiausiai tinka. 

 

Taip nuo studijų prasidėjo mano draugystė su oda. O ir turėjau du tokius stiprius vadovus odininkus - Šiaulių universitete tebedėstantį Albiną Kavaliauską ir jau dešimt metų iš Vilniaus važinėjančią dėstytoją Dalią Mariją Šaulauskaitę. Jie buvo didieji mano mokytojai lietuviai. Taip pat turėjau galimybę privačiai mokytis odininkystės pas olandą Renė Berencą - su juo susitikdavome ir Lietuvoje, ir aš pas jį lankiausi Vokietijoje. 

 

Jo dėka praturtinau savo technologines žinias senuoju odos graviravimu ir apskritai susipažinau, kur ir kam toji oda buvo naudojama. Tarkim, Meksikoje būtinai graviruota oda buvo apmušamos bažnyčių durys, kaip ir daromi įvairūs bažnytiniai dėklai. 

 

Tas senąsias technologijas savo kūryboje aš stengiuosi pateikti šiuolaikiškai, net konceptualiai. 

 

- Tačiau oda, atrodo, yra toks žemiškas dalykas, net tolimas nuo meno...

 

- Odininkystė - taikomasis menas. Bet nebūtina prisirišti prie medžiagos. Tarkim, aš ne vien tik su oda dirbu - kartais savo kūryboje taip pat panaudoju fotografiją. Kolekcijoje būna ir odinių objektų iš gyvulio odos, ir kartu žmogaus odos fotografijų. 

 

Aišku, taip pat ir funkcionalius daiktus kuriu - rankinių, diržų kažkokių aksesuarų dizainą, bet darbai, kuriuos pateikiu parodoms, per odą kalba apie žmogų. Pavyzdžiui, buvo toks mano projektas „Po oda“, kur savo odiniais darbais aš kalbėjau apie žmogaus vidaus ir išorės santykį - žmogaus oda yra ta riba, barjeras tarp jo vidaus ir išorės, viskas susigeria ir atsispindi būtent toje riboje - toje odoje. 

 

Arba dabar parodoje „Moters ženklas“ aš eksponuoju didelį, beveik savo ūgio odinį angelo sparną. Tai tarsi dalis manęs, dalis mano odos nuplėšta, kartu tas sparnas lyg angelo, o odos faktūra,  išdirbimas, nelygus paviršius rodo, kad kiek į jį įdėta manęs, mano darbo, mano minčių. 

- Gal ir pagal kitų žmonių nešiojamus odinius dirbinius jūs galite pažinti jų vidų?

 

- Taip, pagal odinius aksesuarus, batus, rankines galima atpažinti žmogaus gyvenimo būdą, statusą. Tačiau man labiau norisi savo gaminiais kitus žmones įtakoti -  kurti savo aplinką. Tarkim, mažu akcentu, savo maža idėja tu žmogų (vadinkime, jį ir klientu) įtakoji - tiesiog jam primeti aksesuarą, kurį žmogus dėvi, nes autorius to nori.

 

- O kokius odinius aksesuarus jūs dabar dėvite?

 

- Dabar, kai taip šalta ir tenka dėvėti penkis sluoksnius drabužių, nelabai reikia tų aksesuarų. Bet mano daug darbų galima pamatyti ir mano internetinėje svetainėje, ir socialiniame tinkle, kur iš pradžių buvau suformavusi savo bendra profilį kaip draugų, o paskui jį performavau į kūrybinį. 

 

Svetainė, deja, taip ir liko stovintis vanduo - tik truputį kartkartėmis atnaujinama, nes ten nėra grįžtamojo ryšio, o šiuolaikinis žmogus, bent kas antras, sėdi prie kompiuterio beveik visą darbo dieną ir, jei jau yra užsikrėtęs tuo, tai bent vieną kartą per dieną į socialinį tinklą įkiša nosį. Tai ten ir randu aktyvių - ir klientų, ir draugų, ir interesantų. Taigi socialiniame tinklapyje dažniau ar rečiau savo naują darbą galima parodyti, tai yra, galima daug aktyvesniu būdu reklamuotis.

 

- Sakoma, kad odos dirbiniams Šiauliuose nėra rinkos...

 

- ...nors dar ir dabar kituose miestuose kalbama, kad būtent Šiauliai yra odininkų, keramikų, mezgėjų ir apskritai amatininkų miestas. Taip, tai pasenusi informacija. 

 

Ir todėl aš savo darbus orientuoju į kitus miestus - dažniausiai į Vilnių, į Kauną. Ten savo parodas ir funkcionalių darbų kolekcijas pristatau - ten yra tokių galerijų, salonų, kurie patys organizuoja menininkų pristatymus, pakviečia mados žurnalistus, reklamuoja, suranda rėmėjų. Taip, ten didesnė rinka. 

O Šiauliai nėra tas miestas, kurio gyventojams reikėtų išskirtinio stiliaus, išskirtinio gaminio - mano pagrindiniai klientai yra kauniečiai, vilniečiai. Kuo nesąmoningiau, kuo ryškiau, kuo margiau, kuo daugiau meniškesnių detalių – jiems tuo geriau. O mano darbai kaip tik yra visi skirtingi, su  žaismingomis detalėmis, piešiniais, pataškymais (ant diržo atsiranda ir grafikos, ir tapybos, ir spalvų, raštų), todėl ir turiu abiejose sostinėse tokių klientų, kurie nuolat pas mane ieško tokių darbų atsinaujinti, dovanoms draugams, o tie draugai parekomenduoja mane savo draugams. Tai ratas klientų - „iš lūpų į lūpas“. 

Šiauliečiai yra konservatyvūs, renkasi labiau klasikinius, kokybiškus, bet jokiu būdu ne išskirtinius  dirbinius. Net bendraamžiai draugai mane kritikuoja ir spalvingus mano dirbinius vadina vaikiškais.  

 

Šiauliuose aš gyvenu jau vienuolika metų nuo studijų ir visada svajojau turėti dirbtuvėlę su krautuvėle - ateljė. Tam „Elnio“ fabrike nuomojausi patalpas, ir bulvare, pačiame centre, bet čia nėra tos rinkos, nėra to gatvės judesio. Nėra Šiauliuose tos vietos, kur užeitų žmonės ir norėtų užsisakyti rankų darbo išskirtinį gaminį. Nėra tokios tradicijos.

 

Todėl savo kūrybai ateitį matau matau tik prekyboje internetu, internetinėse galerijose, internetiniuose užsakymuose.

 

- O ką jūs perkate internetu? Drabužius?

 

- Kol kas nesinaudoju internetine prekyba - stengiuosi visus rūbus siūdintis, megztis pas meistrus nei pirkti masiniam vartojimui skirtus.

 

- Dirbdama Dailės galerijoje jūs kuruojate ir įvairius edukacinius, medijų projektus. Kaip pavyksta tai suderinti su odininkyste?

 

- Dabar kolega iš manęs perėmė tą veiklą. Bet turiu pripažinti, kad iš pradžių buvo labai sunku suderinti abi veiklas ir save realizuoti. Buvo sunku dieną būti kultūros vadybininke, kuratore, o vakare užsidėti prijuostę ir tapti amatininke, arba meistre, kaip daug kas mane vadina. 

 

Maniau, kad nesuderinsiu, maniau - kiek pabandysiu... Bet kažkaip abu tie dalykai susiderino ir dabar negaliu atsisakyti nei odos meno (tai mane vis labiau traukia), nei kultūros vadybos.

 

- Tačiau Dailės galerijoje dažniausiai vyksta į medijas orientuoti meno festivaliai, kur odai lyg ir ne vieta...

 

- Kodėl ne? Buvo mano toks projektas „Susiveržkime diržus“, kai tokį šūkį buvo paskelbęs premjeras Andrius Kubilius. Šį projektą pristačiau Šiauliuose, po to - Vilniuje. Ir Vilniuje jis „užsikabino“: sulaukė atgarsio ir spaudoje, ir televizijoje, nes taikomoji diržų funkcija puikiai sutapo ir su koncepcija, idėja. Tai pavyzdys, kad įmanoma sujungti dvi skirtingas veiklas - kuratorinę vadybinę ir meninę amatinę.

 

- Kažkodėl vis kalbame tik apie diržus. O kita?

 

- Rankinės, segės, kiti smulkūs aksesuarai visada yra šalia. Ir jau buvau bepereinanti į rūbą - prieš dvejus metus sudalyvavau „Mados infekcijoje“, kur mano pristatytas kostiumas buvo tik iš dalies funkcionalus, o daugiau - konceptualus. Norėjau taip parodyti, kad odinis rūbas yra šarvas, trukdantis komunikuoti, todėl mes esame užsidarę, suvaržyti ir iš to kyla visos šiuolaikinės bendravimo problemos. Vėlesnei „Mados infekcijai“ neturėjau išgvildenusi naujos idėjos, nes labai sunku ir pristatyti naują kolekciją taip greitai. 

 

Turiu prisipažinti, kad šiuo metu man kūrybinė pauzė, todėl dalyvauju tik nedideliuose projektuose, kur parodau po vieną darbą. Kodėl? Nes buvo laikotarpis, kai tiesiog įsivažiuoji, kai tiesiog sekasi kūrybinė karjera, kai viską tiesiog impulsyviai darai, darai... 

 

Tiesiog pagauni tą pagreitį galbūt iš to jaunumo, iš to smalsumo, iš to savęs patikrinimo ir sau įrodymo, kiek tu gali, kiek tu sugebi, nes kai kiekvienas žingsnis pasiseka, tai dar labiau užveda. Paskui pajutau: noriu sustoti, nes reikia ir apmąstyti, kas padaryta, reikia save analizuoti, nes jau  pradedi išgyventi, jausti atsakomybę už tai, kas anksčiau padaryta, o ne vien produktus iš savęs pateikinėti...