Bičiulis paklausė, iš kur semiuosi medžiagos tekstams. Atsakiau, jog tam tereikia paieškoti istorijų. Visai nesunku. Stebiu pasaulį ir tiek – atsakiau. Jei nieko nepastebiu, nors taip retai būna, prigalvoju. Štai viename tekste, norėdamas vaizdingai aprašyti bibliotekų reikalingumą, sukurpiau tokią istoriją.

Ričardas JAKUTIS
Žingsniuojam bulvaru su kauštelėjusiu dailininku. Tas sutinka pažįstamą moterį.
– Kur tu eini? – klausia jis jos.
Moteris atsako einanti į biblioteką.
– Ar tu manai esanti tokia negraži, kad eini į biblioteką? – toliau klausinėja jis.
Kai aprašiau šią išgalvotą istoriją, man paskambino net trijų dailininkų žmonos. Gerk su mano vyru kiek nori – visos jos kaip sutarusios vienodai priekaištavo, tačiau neaprašinėk. Aš teisinausi, jog tai išgalvota istorija ir su jų vyrais visai nieko bendro neturinti, bet jos netikėjo. O viena net pasiteiravo kas buvo toji sutikta moteris, su kuria jos vyras bulvare kalbėjosi.
Moterys visad nepatiklios. Turiu draugą – čia jau neišgalvota istorija – kuris valdo aštuonias kalbas. Kad jų nepamirštų, kai sutinka kurį bičiulį, bent vieną iš tų kalbų žinantį, tuoj ta kalba su juo ir kalbasi. Su manim jis kalba lenkiškai. Svečiavosi jis pas mane, šnektelėjome, o jam išėjus žmona tuoj klausia:
– Ką jūs čia rezgate?
– Nesupratau? – sakau jai.
Ji paaiškina, jog ir tėvai, norėdami ką nors pasakyti ko nereikia žinoti vaikams, tarpusavyje kalba rusiškai.
Balandžio pabaigoje Vilniuje atsidarė dailininko Vinco Kisarausko paroda. Tai vienas mano mėgstamiausių dailininkų, modernizmo sovietinėje sistemoje pradininkas. Vykstu į Nacionalinę galeriją. Nėra kur pastatyti automobilio, nė vieno laisvo tarpelio. Gan tolokai nuo galerijos pagaliau atradę laisvą vietą mokamoje aikštelėje, pėstute grįžtame link galerijos ir stebimės – štai kaip vilniečiai myli meną, kiek daug atvykusių į dailės parodos atidarymą. Tai ne Šiauliuose. O įėję į galeriją nustembame – tuštoka. Tik vėliau išsiaiškiname, jog tie automobiliai atvykusių į netoliese esančią universalinę parduotuvę, kurioje tądien nuolaidų akcija.
Pažįstama šeima sumąstė planą, kaip išsisukti nuo juos sustabdžiusių kelių patrulių. Kai kelių patrulis prieina prie automobilio ir paprašo mašinos dokumentų ir vairuotojų teisių, šalia sėdinti žmona, tuoj pradeda šaukti:
– Bauskit jį, bauskit! Jis – vėpla! Žioplys! Nieko nesugeba! Viską ką daro, viskas blogai!
Nieko gero nepadarys! Net lovoje nieko nesugeba!
Čia policininkui prabunda vyriškas solidarumas – neduok Dieve, tokią žmoną, štai kaip vargšelis kenčia.
– Važiuokit, – sako jis.
Man ši istorija visiškai šauni. Tik dėl lovos paprašyčiau žmonos nieko nesakyti. Kam persūdyti istoriją, o dar, mes vyrai, tuo įsitikinę, nebūtais dalykais.
O moterų yra gan protingų. Štai vyriškis, norėdamas susitikti su akin kritusia moterimi, jos klausia:
– Kada skirsi man valandėlę laiko?
– Paderinsiu su tavo žmona, kada tu laisvesnis, – atsako šioji.
Gal prieš keturiasdešimt metų pailsėti į Palangą atvyko trys vyrukai. Dabar tai žinomi Lietuvoje žmonės, stovėję pirmose Sąjūdžio įkūrėjų gretose. O tuomet dar apyjauniai inteligentai, nors vienas iš jų jau buvo aukštosios mokyklos dėstytojas, kiti taip pat jau ėjo atsakingas pareigas. Nusprendė vakarą praleisti restorane „Gabija“. Tuomet restorane vykdavo programa, todėl patekti asmeniui į restoraną kainuodavo du rublius.
Tą vakarą programos nebuvo, tačiau po du rublius vis tiek sumokėti reikėjo, tik administratorius paaiškino, kad tuos pinigus išskaičiuos iš sąskaitos. Praleido vyrai vakarą, pavakarieniavo, vyno paragavo, nori išeiti, paprašo sąskaitos. Padavėja atneša sąskaitą – septyniasdešimt aštuoni rubliai. Pamąsto vyrai, kad tiek daug negalėtų būti, pagal juos – gal tik keturiasdešimt rublių. Paima meniu, suskaičiuoja. Jų tiesa. Padavėja net neatsiprašo, pikta, administratorius taip pat susiraukęs. Svečiai parašo skundą ir namo.
Naktį prisimena, kad pamiršo paprašyti, jog dar po du rublius išskaičiuotų iš sąskaitos už nebuvusią programą – vis dėlto šeši rubliai. Eina rytą į „Gabiją“ tų šešių rublių atsiimti. Susivėlę, nemiegoję, restorane ta pati brigada bedirbanti. Atvykę administratoriui primena, kad juos čia vakar bandė apgauti, kad šešių rublių nedavė. „Tai ko jūs norėtumėt? Kad būtų grąžinti šeši rubliai?“ – klausia administratorius.
Nubėga, atneša šešis rublius – po vieną, suglamžytus – ir numeta ant rūbinės atitvaro, prie kurio visi sustoję. Atvykėliai vis dėlto neišeina. „Ko dar norėtumėt?“ – vėl klausia administratorius. Šie paaiškina, jog norėtų, kad vakar juos aptarnavusi padavėja būtų atleista iš darbo, nes padarė šiurkščių nusižengimų.
„Ko dar?“ – jau ironiškai klausia administratorius. Tada svečiai priduria, jog norėtų, kad ir pats gerbiamas administratorius nebedirbtų, nes toleruoja blogą kolektyvo darbą. Administratorius lyg nori kažką sakyti, paaiškinti, bet patyli, tik paprašo palaukti, nes jam reikia kažkur nueiti, tačiau labai greitai grįšiąs.
Grįžta jis išties neužsibuvęs ir paprašo, kad svečiai sektų paskui pokalbiui. Visi pakyla iš holo į restorano salę vedančiais laiptais, administratorius atidaro duris kairėje ir pakviečia į jaukų svečių kambarėlį. Padengtas stalas. Ant jo – sumuštiniai su ikrais, lašiša, stovi butelis armėniško konjako. „Prisėskime, vyrai, – ragina administratorius, – pakelkime po taurelę, pamirškime nesklandumus.“
Visi susėda, vienas iš trijulės vėl, kaip vakar vakare, paprašo skundų knygos. „Kam toji knyga? – stebisi administratorius, tik tuoj susigaudo. – Gal pagyrimą, padėką norite įrašyti?“ „Ką nors įrašysime, – atsako šis, – tik atneškite ne tą pačią knygą, kurią nešėte vakar, o tikrą, su reikiamais antspaudais“. „Gerai, gerai“, – sako administratorius.
Gavę knygą, svečiai ima rašyti. Pirmiausia aprašo visus vakarykščius įvykius, kaip juos apgavo skaičiuodami, kaip netikrą skundų knygą atnešė. Paskui aprašo, kaip šiandien pasikvietė į svečių kambarėlį, kaip nori papirkti. Viską surašė, užvertė knygą, ir laiptais žemyn. O administratorius aplenkė juos ir nuo laiptų šaukia hole jau laukiantiems milicininkams, tuomet dar buvo milicija: „Tik neimkite!“ Sąžiningumas vyrus išgelbėjo.
Šie garsūs Lietuvoje vyrai, prasidėjus Atgimimui, prisiminė tuos įvykius Palangos „Gabijoje“, susižinojo, jog ten tebedirba tas pats administratorius, ir pasistengė, kad jis būtų iš pareigų pašalintas. „Pajūrio prekybos“ vadai dar šiek tiek pasiginčijo, aiškino, jog tai savas vyras, bet jiems buvo tiesiai pasakyta – arba jis, arba jūs.
Šiuo gražiu pavyzdžiu būtų ir baigti, bet neseniai sužinojau, jog vienas šios trijulės vyrų kaltinamas korupcija, apie kitus irgi visokiausių kalbelių girdėti. Ką darysi. Sąžinė, atrodo, pats slidžiausias dalykas – slyst ir nebėra. Nors ir kalbama ne apie du rublius.
Bet daugiausiai išminties peno man teikia ne tokios, kad ir linksmos, istorijos, bet knygos. Naudotų knygų parduotuvėse ore tvyro savitas kvapas. Senos knygos dvelkia saldžiu vanilės žiedų ir migdolų aromatu. Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai bei apskritai gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Skaitymo būta įvairaus. Buvo vaikystės knygos, kurios daug bylojo apie tolimus miestus, kalnus, jūras, šalis, žmones, jų papročius, apie Lietuvos senovę. Viena, kai knygos skaitomos sau, ir visai kas kita, kai tenka skaitymo imtis norint iš knygos mokytis, ją recenzuoti, vertinti autorių, pristatyti, pasinaudoti jos medžiaga, t. y. tuos tekstus reikia skaityti daugiausia vien tam, kad apie juos galėtum ką nors pasakyti ar parašyti. Taip, esu perskaitęs tūkstančius knygų ir galiu pasakyti, kad negerai „įsikirsti“ į vieną, nors ir į iškilų autorių ar veikalą. Mano galva, yra etapinės knygos.
Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apsieiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t.
Vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitantį. O man skaitantis žmogus gražus. Į mane skaitantį tegul žiūri kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jaučiu malonumą. Tegul mato, kad man malonu. Nors tų, kurie skaitymą vadina pramoga, nėra daug – maždaug 10 procentų visų mokančių skaityti. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti. Tiesa, skaitymas yra morališkai neutralus – pats savaime jis neugdo dorybių. Skaitymo malonumu gali mėgautis ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir žmogžudžiai.
Visi mes, išpažįstantys krikščionių Dievą, esam sugundyti žalčio, obuolio ar Ievos. Skaitymo malonumas ir yra pats didžiausias šio liūdno gyvenimo malonumas, atperkantis ar turintis atpirkti visa, ką žmogus, išvarytas iš rojaus sodų, tolydžio vis praranda.
Apie knygas dabar sakoma „skaitomiausia, perkamiausia“... Anksčiau būdavo – „vertingiausia, geriausia“... Ir tik šiek tiek apsišvietęs žmogus suvokia, kad didžiausias pragaras yra ne Dantės, o išpardavimų metu eilė prekybos centre, nes ji veda į niekur. O juk tuo metu verčiau pabūti miške pievoje. Taip ir negirdi paukštelių čiulbėjimo, medžių ošimo, nejauti gėlių kvapo... Politikoje tie, kurie žada rojų kitiems, pirmiausia galvoja apie rojų sau. Rašytojai – atvirkščiai.
P. Višinskio biblioteka pradėjo susitikimų ciklą „Skaitymas kitaip“. Organizatoriai teigia, kad šio projekto aktualumas – knygos, skaitymo pateikimas ne tradiciškai – pažinimui, mokslui, o kaip terapijos, savipagalbos priemonę – prieinamą visiems.
Visais bibliotekų gyvavimo laikais (daugiau nei 30 amžių) bibliotekose žmonės ieškojo sukauptos tekstuose išminties. O gilinimasis į išmintingą tekstą dažnai turi biblioterapijos aspektų. Įrodyta, kad skaitymas 68 proc. greičiau mažina stresą nei muzikos klausymas, 100 proc. efektyviau nei arbatos gėrimas, 300 proc. geriau nei pasivaikščiojimas ir 200 proc. daugiau nei videožaidimai. (Iš Dr. David Lewis „Galaxy Stress Research“ Sussex University, 2009)
Būna, kad knygos iškart nepastebime, atrandame tik vėliau. Noriu pakalbėti apie vieną iškart mano nepastebėtą knygą – Anthonio de Mello meditatyvius pasakojimus „Varlės malda“ (išleido Dialogo kultūros institutas). Anthonis de Mello – jėzuitų kunigas. Tai sužinojęs pamąstai, jog susidursi su griežtai kanoniškais tekstais. Pamąstai ir suklysti. Anthonis de Mellas gimė Indijoje, gyveno Niujorke, kur prieš dvidešimt metų mirė. Indijoje įkūrė ir vadovavo sielovados institutui Sodhata, kuriame ruošiami dvasiniai vadovai. Rytų mistikos ir išminties kupinos Anthonio de Mello knygos skirtos ne tik krikščionims, bet ir kitų religijų atstovams, agnostikams bei ateistams. Autorius perteikia įvairių kraštų liaudies išmintį, pavyzdžiui, šį chasidų pasakojimą:
Vieną vėlų vakarą grįždamas iš turgaus neturtingas ūkininkas prisiminė, kad pamiršo savo maldaknygę. Pačiam girios vidury sulūžo jo vežimo ratas ir nusiminė žmogus, kad ši diena taip ir praeis nepasimeldus:
– Aš taip kvailai pasielgiau, Viešpatie. Šįryt iškeliavau iš namų be maldaknygės, o mano atmintis tokia trumpa, kad be raštų nė vienos maldos neprisimenu. Tai štai ką aš padarysiu: penkis kartus labai lėtai pakartosiu abėcėlę ir Tu, kuriam visos maldos gerai žinomos, galėsi iš raidžių susidėti tas, kurių neįstengiu prisiminti.
Ir tarė Viešpats angelams:
– Iš visų šiandien girdėtų maldų šita tikrai pati geriausia, nes ištryško iš paprastos ir geros širdies.
O pabaigai, kaip jau įprasta, keletas anekdotų.
Moteris skundžiasi fotografui:
– Anksčiau jūsų nuotraukose aš geriau atrodydavau, kodėl dabar taip nebenufotografuojate?
Fotografas į tai:
– Matote, ponia, pasenau.
Čia būtų galima įterpti ir O. Vaildo herojaus Doriano Grėjaus norą: „Tegul mūsų portretai sensta už mus.“
Ir dar vienas.
Kai paklausiau savo draugą, iš ko jis taip juokiasi, jis man atsakė:
– Iš viso, kas juokinga?
– O kas yra juokinga?
Draugas susimąstė. Staiga jo veidas nušvito:
– Viskas, iš ko aš juokiuosi! – triumfuodamas paaiškino.