Turiu daug puikių draugų, kuriems kartais norisi tarti, jog galėjome ir nesusitikti. Tereikėjo gimti kitu laikmečiu, kitoje vietoje. Klasikine tapo poeto Algimanto Baltakio frazė „Gimiau pačiu laiku“, kuri net tapo daina, dainuota anksčiau „Gintarėlių“, vėliau mūsų „Vairo“.

Ričardas JAKUTIS
Ne vienas iš mūsų kartais susimąstome: kas būtų, jei būtų kitaip. Kas būtų, jeigu žemė būtų kitokio dydžio? Ogi traukos jėga būtų visiškai kitokia ir mes greičiausiai išnyktume. Kas būtų, jeigu visi planetos žmonės vienu metu pašoktų į viršų? Ieškojau atsakymo internete ir, pasirodo, jog nieko nebūtų. O kas būtų, jei žmonės būtų du kartus protingesni? Sužinojau, jog irgi nieko nebūtų, visuomenė išliktų tokia pati konfliktuojanti.
Kas būtų, jeigu žmonės valgytų vien mėsą? Pirmiausia rizikuotumėte susirgti skorbutu, nes keptoje ar virtoje mėsoje labai mažai vitamino C, be to, jus išbertų, pradėtų irti jūsų dantenos, ką ir kalbėti apie klaikų kvapą iš burnos, užkietėtų viduriai.
Užsibuvote darbe ir gatvėje sutikote žmogų, kurio nenorite matyti. „Būčiau išėjęs anksčiau, būčiau jo nesutikęs“, – galvojate. Bet gal tas žmogus jau valandą čia sukinėjasi, kad tik jus sutikus. Nors įsivaizduoju, kad daugiausiai sprendžiančių problemą, kas būtų, jeigu atlyginimas siektų tūkstantį eurų, ne, ką ten – tūkstantį, siektų du, tris tūkstančius. Ir, manau, niekas nemąsto, kas būtų, jei jo atlyginimas sumažėtų iki 100 eurų. Žodžiu, mąstymas „kas būtų, jeigu būtų“ yra daugiau optimistinis nei pesimistinis.
O dėl ne laiku pasirodymo gatvėje dažniausiai aplinkybes kaltiname, jei patenkame į kokį autoįvykį. Įlenktas automobilio sparnas: ak, būtume išvažiavę anksčiau ar būtume išvažiavę vėliau, viso šito nebūtų. Besiskundžiantį bičiulį raminu, aiškindamas, jog dabar tik įlenktas automobilio sparnas, o jei jis būtų važiavęs kitu laiku, galėjo būti ir daug didesnė avarija. Neburnokime, jog angelas sargas mūsų negloboja. Bet sėdint už vairo, reikia nepamiršti ir pamokymo: „Neaplenk savo angelo sargo!“
Galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, žmonėms yra taip įprasta, kad net filmai sukami apie šį fenomeną: „Atsargiai, durys užsidaro“, „Bėk, Lola, bėk“, „Drugio efektas“...
Tema „kas būtų, jeigu būtų“, aišku, rašomos ir knygos. Kas būtų nutikę Romeo ir Džuljetai, jeigu jie nebūtų išgėrę nuodų ir mirę? Jei jie būtų išgyvenę, ar jų meilė ir toliau rusentų taip pat karštai? Kas būtų, mąsto vengrų rašytojas Efraimas Kišonas pjesėje „Ei, Džuljeta“. Jis ėmėsi savotiško Šekspyro kūrinio tęsinio – kaip atrodytų Romeo ir Džuljetos meilė jiems panirus į buitinius rūpesčius, užauginus padūkusią paauglę dukrą, kuri, kaip kadaise ir jos mama Džuljeta, sukelia gausybę galvos skausmo gimdytojams.
Iš lietuvių autorių kūrinių „kas būtų, jeigu būtų“ įstrigo K. Sajos pasaka „Po to, kai jie pavirto medžiais“. Šis kūrinys – tarsi pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tęsinys. Jame aprašomi Eglės ir jos vaikų, Ąžuolo, Uosio, Drebulės, išgyvenimai, poelgiai bei likimai po žalčio mirties. Galėjo šitaip būti? Kas gali pasakyti, kad ne?
Šiandien, kai mus kurtina NATO naikintuvų gausmas, skundžiamės, jog anksčiau buvome okupuoti vienų, dabar esame okupuoti kitų. Čia pritariu Andriui Užkalniui, kad su taip besiskundžiančiais argumentų kalba beviltiška, net jei aiškini, jog ten buvo prievarta, o čia mūsų pasirinkimas ar kad amerikiečiai ir NATO mūsų į Sibirą nevežė ir rūsiuose nekankino ir taip nedarys. Tokiems nereikia nei argumentų, nei civilizuotų diskusijų. Todėl Andrius Užkalnis sako pasvajojąs, kaip būtų, jei Lietuva būtų penkiasdešimt metų okupuota ne Sovietų Sąjungos, o Jungtinių Valstijų. Aišku, daug kas būtų kitaip. Kitoks gyvenimas būtų buvęs šauktinių, kurie būtų tarnavę kur Floridoje, Kalifornijoje, o gal net JAV karinėse bazėse Japonijoje arba egzotinėje Islandijoje – su geru maistu, švariu ir patogiu apgyvendinimu ir gera muzika savaitgaliais. Televizoriai kiekvienuose namuose ir spalvota televizija būtų atsiradę dviem dešimtmečiais anksčiau, anksčiau būtų prasidėjusios laidos tipo „Mano vyras gali“ ir pasibaigusios, ačiū Dievui, anksčiau. Palangoje žmonės neitų šlapintis į jūrą, nes visus penkiasdešimt metų čia būtų stovėję eilė patogių, švarių tualetų kabinų. Kai atvažiuotų giminės iš Amerikos, nereikėtų klausyti jų pamokymų apie tai, kaip ten pas juos viskas geriau, nes viskas puikiai sutvarkyta. „Pas mus viskas taip pat“, – atsakytume.
Andrius Užkalnis vardija be galo daug dalykų, kas būtų kitaip, jeigu mes būtume buvę okupuoti ne Sovietų Sąjungos, o Jungtinių Valstijų, aš gi pamąsčiau, jog viską galime suvesti į vieną – gyventume kaip Švedijoje, ir tiek.
Profesorius Kazimieras Pakštas prieškaryje buvo iškėlęs idėją, kad lietuviams reikia keltis gyventi į Afriką ar Pietų Ameriką. Šiandien visi profesoriaus mintis prisiminė, net pjeses apie tai stato (M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“). O gal tikrai būtų buvę geriau? Jokio karo, jokios okupacijos.
Nors Lietuvos istorija galėjo būti ir dar kitokia. Jeigu prieš tūkstantmetį Brunonas nebūtų nužudytas, apkrikštytas kunigaikštis Netimeras būtų tapęs karaliumi. Mindaugo statusas pirmaisiais XI amžiaus metais, atitinkamai vėlyvoji romanika, gotika, universitetas apie 1300-uosius (veik 300 metų anksčiau). Nebūtų kryžiaus karų, Lietuva būtų įsijungusi į Europos tautų šeimą, o ne likusi pagoniška periferija.
Grįžkime į šiandieną. Kaip baigsis dabartinė euro krizė, įdomu turbūt kiekvienam, bet ar įdomu, kokias pasekmes gali sukelti vis dažniau linksniuojamas vieningos valiutos sąjungos iširimas arba vienos iš šalių pasitraukimas? Vokiečiai nesužavėti prievole tempti iš paskos prasiskolinusias valstybes, o ir vietiniai nacionalistai vis garsiau kalba apie sugrįžimą prie markės. Iš teorinės pusės šie siūlymai atrodo racionalūs, bet pasikapsčius praktinėje šio sumanymo dalyje vaizdas kardinaliai pasikeičia.
Pasvarstykime, kas būtų, jeigu būtų. Paskaitinėjau ką kalba ekonomistai. Be abejo, visą euro zoną jie pirmiausiai suskirsto į dvi pagrindines grupes: tai kreditoriai (Vokietija, Prancūzija ir pan.) bei skolininkai (iš esmės PIIGS šalys). Kreditoriams nenaudinga palikti euro zonos pirmiausia dėl to, kad tokiai šaliai kaip Vokietija euro zona – didžiausia pagamintos produkcijos realizavimo rinka. Kita problema su kuria susidurtų šalis-kreditorė, palikusi vieningos valiutos zoną, – tai jos pačios ir jos bankų suteiktų paskolų drastiškas nuvertėjimas. Taigi, kreditoriai negali padovanoti paskolinto kapitalo, skolininkai negali pabėgti nuo savo skolų, taigi lieka laviruoti ir dirbtinai palaikyti esamą situaciją.
Lietuvai liko vos penkerius metus tikėtis paramos iš ES. 2021-ieji ateis labai greitai. Kaip ir iš ko gausime maždaug trečdalį valstybės biudžeto, dabar užpildomą iš ES paramos?
Bet tiek to tos nemalonios ekonominės problemos, o pasvarstykime kas būtų, jei Žemėje, pavyzdžiui, nusileistų ateiviai. Gal su ateiviais lyg kokie senovės graikų mąstytojai diskutuosime apie matematiką ir mokslus? Atvykėliai mums pasiūlys, kaip išspręsti pasaulinę katastrofą ar susidoroti su bado, skurdo ar visuotinio atšilimo problemomis. Be to, su nežemiškomis būtybėmis sudarysime galaktikų aljansą.
Neutralaus scenarijaus atveju ateiviai su mumis nenorėtų turėti nieko bendro, nesirodytų ir stebėtų per atstumą.
O blogiausias atvejis, kad ateiviai mus užpuls, panaudos kaip vergus arba net suvalgys. Taip pat jie Žemėje paskleis mums mirtinas ligas arba sugalvos atlikti eksperimentą, po kurio dalis mūsų galaktikos liks negyvenama.
Ateiviai ateiviais, o kaip mums elgtis, kad viskas būtų kaip turi būti, tai yra, viskas būtų gerai.
Jūs susergate kartą per metus. Džiaukitės, užtikau duomenis, jog vidutiniškai žmonės mūsų planetoje suserga 2,5 karto per metus. O jei susergate tris kartus per metus? Stenkitės nepersišaldyti, ir tiek. Jeigu du kartus per savaitę vaikščiosite į sauną, o kas antrą dieną trisdešimt minučių vaikštinėsite lauke, organizmo apsaugines jėgas galėsite įvertinti dešimt su pliusu. „Superagentai“, nepakeičiami kovojant su infekcija – tai citrina, jogurtas ir česnakas. Sausas oras – nuodai jūsų kvėpavimo takams, o perdžiūvusi gleivinė – idealus placdarmas virusų pulkams išsilaipinti. Todėl dažniau vėdinkite kambarius ir daugiau gerkite mineralinio vandens. Idealu, jeigu patalpoje, kurioje nuolat būnate, yra klimato reguliavimo įranga, nors ją sėkmingai galima pakeisti kambarinėmis gėlėmis ir akvariumu.
Jūs – nuolatinis dantų gydytojo klientas ir jau neturite kelių dantų. Žinokite, kad vidutinis europietis, sulaukęs keturiasdešimties metų, neturi 3,9 danties.
Skundžiatės, jog praėjusią naktį blogai miegojote, nes vakar jus kažkas sunervino, o šiandien nežinote, kaip teisingiau vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti. Miego specialistai aiškina, jog ideali miegamojo temperatūra turi būti 17 laipsnių Celsijaus. Jeigu prieš svarbų renginį negalite užmigti, surašykite ant popieriaus rytdienos veiksmų planą ir nusiraminkite.
Klausiate ką daryti, kad būtų normalesni santykiai su antrąja puse, nes dabar dažnai pykstatės. Skaičiau, kad vidutinis europietis per metus 1,32 karto dovanoja gėlių savo draugei. Iškart pasakysiu – per mažai, darykite tai žymiai dažniau, o dėl kitų dovanų, žinokite, kad moteris per metus sunaudoja penkis flakonėlius kvepalų.
Nesenas įvykis, kai mūsų Prezidentė neatsakinėjo į latvių televizijos žurnalisto klausimus, kurie prieš tai nebuvo su ja suderinti. Vienaip ir kitaip galima šį įvykį traktuoti, bet aišku, kad Prezidentė pateko į nepatogią padėtį. O galėjo viskas būti kitaip. Mano galva, tereikėjo tik kažkuriam iš jos patarėjų, kai žurnalistas pateikė pirmą nesuderintą klausimą, prieiti prie jo ir pasakyti, kad į nesuderintus klausimus Prezidentė neatsakinės. Reportažas nebūtų toliau filmuojamas, nes juk nerodysi pašalinių žmonių kadre, o dabar interviu kūrėjams liko galimybė rodyti Prezidentę neatsakinėjančią į klausimus.
Nugirsta istorija. Apie moterį vieno nedidelio miestelio bažnyčioje ėjusią vargonininkės pareigas. Ėmė ji ir tapo nėščia, išnešiojo, pagimdė vaiką, tačiau taip elgėsi nebūdama susituokusi, todėl neteko savo pareigų. Vertinant tokią padėtį aklai pagal taisykles atrodo normalu, tačiau galėjo būti ir kitas scenarijus. Juk ta moteris tyliai ramiai galėjo pasidaryti abortą ir toliau dirbti vargonininke. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų sako, kad nevalia žudyti. Apskritai galima išgirsti daug bažnyčios atstovų, kurie labai griežtai nusistatę prieš abortus. Be abejo, ačiū tai moteriai, kad pasirinko būtent taip, kad augina vaiką, bet... Kaip jai toliau gyventi?
Pasakoju šią istoriją, kad pasakyčiau, jog nuodėmių mes visi padarome. Nežinau, ar pritariu abortui (vis dėlto, atrodo, nepritariu...).
Interviu dažnai išgirsti klausimą „Kaip jūs elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?“ Mano galva, tai vienas kvailiausių klausimų. Kaip elgčiausi? Ogi taip pat. Kartočiau tas pačias klaidas ir viską daryčiau, kaip ir dariau. Todėl, kad tai mano gyvenimas. Ir jeigu dar paklaustų, kaip pavadinčiau savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – trileris.
Vieno mano mėgstamų romanų Viljamo Stairono „Sofi pasirinkimas“ visi trys pagrindiniai herojai gali rinktis, bet renkasi jie prastai, susigadina gyvenimą, todėl knyga ir tampa artima mums. Daugiasluoksnis romanas perteikia vieną 22 metų jaunuolio gyvenimo epizodą, visam gyvenimui įstrigusį jo atmintyje. Romano veiksmo laikas ir vieta – 1947-ųjų vasara Niujorke. Europoje ką tik baigėsi karas, bet jo atgarsius pasaulis dar jaučia.
Stingas – jaunatviškas maksimalistas. Tai literatūrinių ambicijų turįs jaunuolis, dirbantis garsioje leidykloje. Siužetas užsimezga, kai Stingas netenka darbo ir būstą išsinuomoja pigiame Niujorko rajone. Jo kaimynai – temperamentinga žavi lenkaitė Sofi ir žydų kilmės mokslininkas Natanas. Užsimezgusi draugystė veda į meilės trikampį, bet meilės logika nesuvokiama. Pažintis atveria tamsiuosius, sunkiai paaiškinamus sielos užkulisius. Palaipsniui Stingas sužino visą Sofi gyvenimo tragediją. Taip atveriamas kitas laiko klodas ir kita erdvė – Sofi gyvenimas prieškario ir karo niokojamoje Lenkijoje.
Lietuvos skaitytojui pasaulis tampa artimesnis, kaimyniškas, ir įdomu, kaip amerikiečių autorius pavaizduos karą Europoje. O pavaizduoja su didele menine jėga, paremta statistiniais skaičiais. Romanas patinka visiems, kurie mėgsta Remarką, nes pulsuoja tarsi tuo pačiu „prarastosios kartos“ liūdesiu, nors vaizduojamas jau kitas laikas. Karas visada antihumaniškas. Šiltas, graudus, įstabus ir skausmingas pasakojimas apie Stingą galbūt iš dalies yra toks ir todėl, kad daugelis jo gyvenimo įvykių atskleidžia paties autoriaus biografiją. Knygos populiarumą rodo ir tai, kad ji ekranizuota (Sofi vaidmenį atliko garsioji Meryl Streep).
Rinktis gyvenime yra labai sunku, teigia romano autorius. Telieka pritarti – tai tiesa. Gera buvo vaikystėje, kai vienintelis dalykas, kuris galėjo būti sudaužytas – puodukas. Kai vienintelis dalykas, kurį galėjo skaudėti – nubrozdinti keliai. Kai visi atsisveikinimai baigdavosi žodžiais „Iki rytojaus“. Nuo seno sakoma, kad sėkmė ateina pas tuos, kurie anksti keliasi. Netiesa, sėkmė aplanko tuos, kurie atsikelia geros nuotaikos.